Krito šimtamečiai kaimo ąžuolai

Krito šimtamečiai kaimo ąžuolai

PAK­VIE­TĖ SKAI­TY­TO­JŲ SIG­NA­LAS

Kri­to šim­ta­me­čiai kai­mo ąžuo­lai

Į „Šiau­lių kraš­to“ re­dak­ci­ją at­skrie­jo Jo­niš­kio ra­jo­no Ban­do­rių kai­mo gy­ven­to­jų ne­ri­mas­tin­gas laiš­kas: žmo­nės pa­si­pik­ti­nę, kad žvyr­ke­lį tvar­kan­ti bend­ro­vė nu­rė­žė tris šim­ta­me­čius pa­ke­lė­je au­gu­sius ąžuo­lus, at­lai­ku­sius ir val­džių per­mai­nas, ir du pa­sau­li­nius ka­rus. Kri­to ne­ly­gio­je ko­vo­je prieš stam­bią tech­ni­ką ir už­mo­jus pla­tin­ti va­žiuo­ja­mą­ją da­lį.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Atsk­rie­jo ne­ri­mas­tin­gas laiš­kas

„Ban­do­riai – Jo­niš­kio ra­jo­no gy­ven­vie­tė, bu­vo tar­si pa­si­slė­pu­si iš­skir­ti­nių me­džių paunks­nė­je. Pir­mą­ją moks­lo me­tų die­ną bu­vo nu­si­tai­ky­ta prieš lie­tu­vių nuo se­nų lai­kų gar­bi­na­mus ir dai­no­se ap­dai­nuo­tus ąžuo­lus. Ir šven­tės pro­ga vi­su ūgiu vir­to du di­de­li ga­liū­nai, ku­rie pra­gy­ve­no ne vie­ną vie­tos gy­ven­to­jų kar­tą, at­lai­kė du pa­sau­li­nius ka­rus, val­džių per­mai­nas, ke­lio sta­ty­bą, su­ti­ko įvai­rių praei­vių. Ir nie­kas iki šiol ne­drį­so į juos pa­si­kė­sin­ti“, – taip laiš­ką pra­dė­jo su­si­rū­pi­nu­si iš šio kai­mo ki­lu­si Aušra Barz­dai­tė.

Va­žiuo­ja­me į vie­tą. Žvyr­ke­lis vin­giuo­ja pro aria­mus lau­kus, veš­lias pa­miš­kes. Ties Ban­do­rių kai­mu iš­ky­la in­for­ma­ci­nė len­ta, kad pro­jek­tas fi­nan­suo­ja­mas Eu­ro­pos Są­jun­gos lė­šo­mis, sto­vi ženk­las, nu­ro­dan­tis, jog vyks­ta ke­lio dar­bai.

Nors ne­si­gir­di nei pjūk­lų, ne­si­ma­to tech­ni­kos, ku­ri iš­va­žia­vo kar­tu su nu­pjau­tų ąžuo­lų me­die­na, ap­nuo­gin­to­je pa­ke­lė­je stūk­so ei­lė kel­mų – lie­pų, gluos­nių, vinkš­nų.

Ki­to­je pu­sė­je vi­są pa­kraš­tį den­gia krū­vos ša­kų. La­pai iš­duo­da, kad bū­tent čia bū­ta ąžuo­lų. Dar trys šim­ta­me­čiai ga­lin­gi me­džiai, sto­vė­ję ant­ro­je ei­lė­je už nu­pjau­tų­jų, li­ko dar­bi­nin­kų ne­lies­ti.

Ąžuo­lai ne­bu­vo pa­žy­mė­ti kaip pjau­na­mi

„Rug­sė­jo 1-ąją ap­stul­bo­me – vie­nin­te­lė­je per kai­mą ei­nan­čio­je gat­vė­je ke­li­nin­kai, ap­si­gink­la­vę ben­zi­ni­niais pjūk­lais, nu­rė­žė kai­mo sim­bo­liais ta­pu­sius ąžuo­lus. Du vie­no­je ke­lio pu­sė­je ir tre­čią – au­gu­sį ties mū­sų ir kai­my­nų te­ri­to­ri­jų ri­ba. Ka­dai­se čia dar gi­mi­nės kry­žius sto­vė­jo. Kaip ga­li­ma taip elg­tis, ne­gerb­ti praei­ties, gam­tos? Juk tuos me­džius at­mi­nė bent ke­lios anks­tes­nės kar­tos. Šir­dis krau­ju sru­vo“, – „Šiau­lių kraš­tui“ sa­vo šird­gė­lą lie­jo gy­ven­to­ja Zi­ta Barz­die­nė.

Pa­sak mo­ters, prieš ke­lias sa­vai­tes spe­cia­lis­tai, ruoš­da­mie­si vyk­dy­ti ke­lio re­konst­ruk­ci­jos pro­jek­tą, su­žy­mė­jo rau­do­nais da­žais vi­sus kai­mo me­džius, ku­riuos ruo­šė­si nai­kin­ti (to­kių bu­vę apie 70), ta­čiau maž­daug pu­sant­ro met­ro skers­mens ažuo­lus iš pra­džių nu­spren­dė pa­lik­ti, ant jų ne­bu­vo rau­do­nų žy­mių.

Ga­liū­nus tik ap­ge­nė­jo, kad ne­si­lies­tų su elekt­ros lai­dais, nu­pjo­vė ap­džiū­vu­sias ša­kas. Kai­mo gy­ven­to­jams li­ko pa­guo­da, kad bent šį gam­tos gro­žį pa­liks. Ta­čiau vil­čiai ne­bu­vo lem­ta iš­si­pil­dy­ti...

Z. Barz­die­nę nu­ste­bi­no dar vie­nas da­ly­kas. Kai jau bu­vo nu­pjau­tas pir­mas ąžuo­las, at­va­žia­vo dar­bi­nin­kų va­do­vas ir stai­ga ki­lo su­maiš­tis.

Ji tei­gė iš­gir­du­si žo­džius: „Ne tą, ne tą nu­pjo­vė­te“. Mo­te­ris spė­lio­ja, kad gal­būt su­vo­kę sa­vo klai­dą ran­go­vai pa­si­sten­gė kuo grei­čiau me­die­ną iš­ga­ben­ti, o nu­pjau­tų ga­liū­nų kel­mus pa­slėp­ti po ša­ko­mis, kad nie­kas grei­tai ne­pas­te­bė­tų.

Žmo­nėms nie­kas nie­ko ne­paaiš­ki­no

Ki­ta Ban­do­rių gy­ven­to­ja Ri­ma Po­ciu­vie­nė pik­ti­no­si ne tiek dėl nu­pjau­tų ąžuo­lų, bet dėl ne­ži­nios, ka­da dar­bai bus baig­ti, nes jau ke­le­tą die­nų po to, kai me­džių ne­li­ko, nie­ko ne­vyks­ta.

„Su mu­mis, kai­mo gy­ven­to­jais nie­kas ne­si­kal­ba, vos ne to­lyn pa­siun­čia. Taip, gal mes ir kal­ti, kad ne­pas­kam­bi­no­me iš anks­to ant in­for­ma­ci­nės len­tos nu­ro­dy­tu nu­me­riu. Bet kad ne­la­bai kas at­si­lie­pia. O ir ką sa­ky­ti, ko klaus­ti, kai ne­tu­ri in­for­ma­ci­jos, kas ap­skri­tai bus da­ro­ma? Da­bar ir­gi neaiš­ku: bus as­fal­tas ir pės­čių­jų ta­kas. Koks ta­kas: ar gre­ta va­žiuo­ja­mo­sios da­lies at­ski­rai įreng­tas, ar ant to pa­ties ke­lio, pa­žy­mė­tas nu­brėž­ta li­ni­ja, ne­ži­nia? – pik­ti­no­si gy­ven­to­ja. – Jei­gu jau mes dur­ni, tai te­gul jie bū­na gud­res­ni: rei­kė­jo su­si­kvies­ti kai­mo žmo­nes iš pat pra­džių, su­si­rin­ki­me paaiš­kin­ti apie pro­jek­tą, at­sa­ky­ti į klau­si­mus. Ar­gi ne taip?“

Pa­da­ry­ta ža­la gam­tai ir žmo­nėms

„Ko­dėl bu­vo pa­da­ry­ta to­kia ža­la kai­mui, jo kraš­to­vaiz­džiui – ar tik­rai rei­kė­jo su­nai­kin­ti svei­kus, šim­ta­me­čius, šven­tais lai­ko­mus me­džius, ar ke­li­nin­kai tie­siog no­rė­jo pa­si­sa­vin­ti ąžuo­lo me­die­nos?..Kas tą kont­ro­liuo­ja ir duo­da lei­di­mus? Už­sie­ny­je, ki­lus pro­ble­mai pla­ti­nant ke­lią, šim­ta­me­tis me­dis bū­tų apei­na­mas lan­ku. Da­bar Ban­do­rių kai­mo Vil­ki­jos gat­vę ga­li­ma per­va­din­ti Kel­mų gat­ve, – laiš­ke re­dak­ci­jai at­vi­ra­vo A. Barz­dai­tė. – Me­džiai yra is­to­riš­kai ir es­te­tiš­kai reikš­min­gi, jie svar­būs ir bio­lo­gi­nei įvai­ro­vei. Bū­tų ga­li­ma ap­so­din­ti kai­mą nau­jais me­de­liais, ta­čiau ne­beuž­teks vi­so gy­ve­ni­mo ar net ke­lių kar­tų, ka­da jie užaugs ir pa­sieks sa­vo ga­ly­bę. Kad ir kaip da­bar be­si­tei­sin­tų tie, ku­rie pri­si­dė­jo prie kai­mo me­džių su­nai­ki­ni­mo, daž­niau­siai įma­no­ma ir me­dį iš­sau­go­ti, ir pro­jek­tą įvyk­dy­ti bei eis­mo sau­gu­mą už­tik­rin­ti. Rei­kia tik ge­ra­no­riš­ku­mo ir žmo­niš­ku­mo.“

Nuo Ai­no­šiaus pas Kai­po­šių

Iš­siaiš­kin­ti, kas priė­mė ga­lu­ti­nį spren­di­mą nu­pjau­ti ąžuo­lus, ta­po su­dė­tin­ga mi­si­ja. Pa­gal liau­dies pa­tar­lę: nuo Ai­no­šiaus pas Kai­po­šių.

Nors ke­lias „Stungiai–Bandoriai–Daunoriškė“ ap­tar­nau­ja­mas VĮ „Šiau­lių re­gio­no ke­lių“, įmo­nės di­rek­to­rius Piot­ras Ba­ka­no­vas tei­gė, kad jie ke­lius tik pri­žiū­ri, o re­konst­ruk­ci­jos nei už­sa­ko, nei ja už­sii­ma.

UAB „Kelp­ro­jek­tas“ sta­ti­nio pro­jek­to va­do­vas ir koor­di­na­to­rius Ro­lan­das Alu­bic­kis, iš­klau­sęs in­for­ma­ci­ją apie pro­ble­mą, pa­pra­šė elekt­ro­ni­nio pa­što ad­re­so ir pa­ža­dė­jo pa­ra­šy­ti.

Iš­kart jis sa­kė ne­ga­lin­tis at­sa­ky­ti, ar bū­ti­na bu­vo ąžuo­lus pjau­ti, nes rei­kia konk­re­čiai žiū­rė­ti do­ku­men­tus, tik­rin­ti pa­gal ke­lio plo­tį, vie­tą ir ki­tus duo­me­nis.

Lie­tu­vos au­to­mo­bi­lių ke­lių di­rek­ci­jos prie Su­si­sie­ki­mo mi­nis­te­ri­jos, ku­ri ir bu­vo mi­nė­tų re­konst­ruk­ci­jos dar­bų už­sa­ko­vė, ry­šių su vi­suo­me­ne spe­cia­lis­tas Eval­das Ta­ma­riū­nas taip pat pa­pra­šė at­siųs­ti konk­re­čią in­for­ma­ci­ją su ke­lio, ku­ria­me vyks­ta dar­bai, nu­me­riu ir pa­va­di­ni­mu. Va­kar iki po­pie­tės at­sa­ky­mų nei iš di­rek­ci­jos, nei iš pro­jek­tuo­to­jo ne­su­lau­kė­me.

Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Ar­chi­tek­tū­ros ir te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo sky­riaus ve­dė­ja Dai­va Bič­kie­nė „Šiau­lių kraš­tui“ paaiš­ki­no, kad to­kiu at­ve­ju, kai me­džiai pa­ten­ka į ap­sau­gi­nę ke­lio zo­ną, pro­jek­to vyk­dy­to­jai net ne­pri­va­lo gau­ti sa­vi­val­dy­bės lei­di­mo juos pjau­ti.

Taip ji pa­ti ne kar­tą su­si­dū­ru­si su si­tua­ci­ja, kai skau­dė­jo šir­dį dėl ver­čia­mų šim­ta­me­čių ąžuo­lų. Pa­na­ši si­tua­ci­ja bu­vu­si re­konst­ruo­jant ke­lią per Vil­kiau­šio miš­ką į Mai­ro­nių kai­mą.

Prie te­mos dar su­grį­ši­me ar­ti­miau­sia­me laik­raš­čio nu­me­ry­je.

Au­to­rės nuo­tr.

Zi­ta Barz­die­nė la­biau­siai per­gy­ve­na dėl nu­pjau­tų šim­ta­me­čių ąžuo­lų, ku­rie bu­vo ta­pę kai­mo sim­bo­liu.

Ąžuo­lų me­die­na jau iš­ga­ben­ta, li­ko tik krū­vos ša­kų, pa­slė­pu­sių kel­mus.

Ąžuo­lai, sto­vė­ję ant­ro­je ei­lė­je nuo ke­lio, li­ko ne­lies­ti.

Prie Ban­do­rių kai­mo sto­vi grei­tį ri­bo­jan­tis ženk­las ir in­for­ma­ci­nė len­ta apie vyk­do­mą pro­jek­tą, ta­čiau pa­skam­bi­nus pro­jek­tuo­to­jui jis net ne­ga­lė­jo at­sa­ky­ti, ar ąžuo­lus rei­kė­jo pjau­ti ir pa­si­siū­lė paaiš­kin­ti raš­tu vė­liau, iš­nag­ri­nė­jęs do­ku­men­tus.

Ban­do­rių gy­ven­to­jai su­skai­čia­vo, kad kai­mas ne­te­ko apie 70 me­džių.

Aušros BARZ­DAI­TĖS nuo­tr.

O taip at­ro­dė ga­lin­gi Ban­do­rių me­džiai, kol jų ne­pa­lie­tė pjūk­lai.