Krep­ši­nis Lie­tu­vo­je – re­li­gi­ja ar mi­tas?

Krep­ši­nis Lie­tu­vo­je – re­li­gi­ja ar mi­tas?

Krep­ši­nis Lie­tu­vo­je – re­li­gi­ja ar mi­tas?

Dr. Ne­ri­jus BRA­ZAUS­KAS

Škva­lo grei­čiu ar­tė­jan­tis Eu­ro­pos krep­ši­nio čem­pio­na­tas už­jū­riuo­se ir Šven­to­sios už­ka­bo­riuo­se pail­sė­ju­siems lie­tu­viams ža­da krep­ši­nio at­lai­dus, ku­rių apei­go­se da­ly­vaus vi­si, mi­ni­mi Ma­ri­jo­no hi­te, lie­tu­vių mal­do­je. Tik Sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­tas sa­pa­lio­ja, kad mū­sų jau 2,819,753, bet jis ne­ži­no, kad lie­tu­vių vi­sa­da bus „tik trys mi­li­jo­nai“. Ir vi­si jie yra krep­ši­nio sir­ga­liai, eks­per­tai, ar­bit­rai, ga­lin­tys tei­sė­jau­ti Eu­ro­ly­go­je ar Na­cio­na­li­nė­je krep­ši­nio aso­cia­ci­jo­je (NBA). Lie­tu­vos krep­ši­nio is­to­ri­ją jie ži­no ge­riau nei jos met­raš­ti­nin­kas Vi­das Ma­čiu­lis, jau 25-erius me­tus ku­rian­tis lai­dą „Krep­ši­nio pa­sau­ly­je“, vis pri­me­nan­čią, kad Lie­tu­va yra pa­sau­lio krep­ši­nio bam­ba.

Ši lai­ko su­ra­ki­nu­si lie­tu­vių pro­tus ir jaus­mus jau nuo 1922-ųjų ba­lan­džio 23-io­sios, ofi­cia­lios Lie­tu­vos krep­ši­nio gi­mi­mo die­nos. Tą­dien lie­tu­viai Jur­gi­nes iš­kei­tė į krep­šias­vy­dį Kau­ne, ku­ria­me vy­ko is­to­ri­nis ma­čas, o jo re­zul­ta­tą „Klau­si­mė­liui“ pa­sa­kys kiek­vie­nas sir­ga­lius, ap­si­gink­la­vęs už­kan­džių, alaus ir sau­lėg­rą­žų puokš­te. Ją lai­ky­da­mas jis kly­kia taip gar­siai ir šir­din­gai, kad yra Ge­di­mi­no pi­lies šlai­tai, o Ne­mu­no sa­lo­je – at­spė­jus slap­ta­žo­dį – iš­ky­la Žal­gi­rio mū­šio at­min­ties vie­ta.

Jau gir­džiu mė­sin­gas rep­li­kas, pri­me­nan­čias, kad Lie­tu­va yra krep­ši­nio ša­lis, ki­taip sa­kant, erd­vė, ku­rio­je sklei­džia­si ant­ro­ji Lie­tu­vos re­li­gi­ja. Pa­la pa­la, koks šven­ta­sis su­sap­na­vo, kad tai ant­ro­ji Lie­tu­vos re­li­gi­ja, jei­gu 2011 m. – kai krep­ši­nio Me­ko­je vy­ko Eu­ro­pos krep­ši­nio čem­pio­na­tas – 77,3 pro­c. Lie­tu­vos gy­ven­to­jų sa­ve pri­sky­rė Ro­mos ka­ta­li­kų bend­ruo­me­nei. Vie­nos gy­ven­to­jų ap­klau­sos duo­me­ni­mis, 60, 2 pro­c. tei­gė, kad yra ne­prak­ti­kuo­jan­tys ka­ta­li­kai, t.y. tu­ri­me „šven­ti­nius“ ka­ta­li­kus.

Vi­sos šven­tės vyks­ta Lie­tu­vos are­no­se, šiuo­lai­ki­nė­se pi­ly­se, ku­rių Lie­tu­vo­je pri­dy­go kaip gry­bų po ru­de­niš­ko mus­mi­rių lie­taus. Tais vi­siems ži­no­mais me­tais are­nos bu­vo ap­gul­tos, nors vė­liau be­veik vi­sas jas iš­ti­ko vie­nos pi­lies li­ki­mas, ap­dai­nuo­tas Jo­no Ma­čiu­lio. Vie­ti­nės pir­me­ny­bės ne­be­do­mi­na iš­ran­kių lie­tu­vai­čių, o vai­kų, sen­jo­rų, skurs­tan­čių tau­tie­čių nie­kas ne­drįs­ta pa­kvies­ti į ne­mo­ka­mus krep­šiav­sy­džio at­lai­dus. Sup­ran­ta­ma, nes jie ne­tuš­tins ba­rų ir bo­ka­lų, ne­plėš dai­nų ir skan­duo­čių, žo­džiu, ne­su­kurs pri­dė­ti­nės ver­tės, o ką jau kal­bė­ti apie sir­ga­lių spek­tak­lius are­nų pa­tvo­riuo­se.

„Krep­ši­nis – po­pu­lia­riau­sia spor­to ša­ka Lie­tu­vo­je, gar­sė­jan­ti sa­vo per­ga­lė­mis vi­sa­me pa­sau­ly­je, išug­džiu­si di­de­lį bū­rį ži­no­mų spor­ti­nin­kų, tre­ne­rių, tei­sė­jų bei or­ga­ni­za­to­rių“ – tai ma­giš­ka Lie­tu­vos krep­ši­nio fe­de­ra­ci­jos for­mu­lė. Vis­kas pa­sa­ky­ta aiš­kiai, pa­pras­tai, bet kaž­koks pin­čiu­kė­lis vis dėl­to ri­de­na sma­luo­tą ka­muo­lį ir lie­pia sa­vęs ir ki­tų pa­klaus­ti: ko­kia kai­na tai pa­siek­ta?

Juk ne­tgi už­val­gęs dur­na­ro­pių, ga­li pa­sa­ky­ti, kad tai, kas po­pu­lia­riau­sia pa­sau­ly­je, dar neat­ras­ta Lie­tu­vo­je, nes tau­tie­čiai vis dar sen­ti­men­ta­liai ža­vi­si žai­di­mu, ku­rio ne vie­nas šim­tas mi­li­jo­nų že­mės gy­ven­to­jų net ne­ži­no. Fut­bo­las, po­pu­lia­riau­sia ir įta­kin­giau­sia spor­to ša­ka pla­ne­to­je, Lie­tu­vo­je mer­di (ne­pai­sant ko­vin­gų­jų klu­bų lai­mė­ji­mų šie­met), o te­beį­si­vaiz­duo­ja­mas na­cio­na­li­nis fut­bo­lo sta­dio­nas dar il­gai aud­rins mū­sų vai­den­tu­vę. Ir to­liau juo­kin­si­me vi­sus, ro­dy­da­mi, kad mes mo­ka­me žais­ti ant dirb­ti­nės dan­gos, skir­tos mė­gė­jams...

Spor­to ka­ra­lie­nė leng­vo­ji at­le­ti­ka te­bė­ra bū­si­mų dei­man­tų ka­syk­la, nes mū­sų spor­ti­nin­kai vis gy­ve­na bū­si­muo­ju lai­ku: „bėg­siu“, „šok­siu“, „me­siu“. Po var­žy­bų jiems ten­ka sa­ve ap­gau­di­nė­ti, sa­kant, jog „bu­vo ge­rai“, „nie­kas ne­ti­kė­jo“, „ne ma­no die­na“, „pa­ro­džiau, ką ga­lė­jau“. To­kio­mis vil­ties fan­fa­ro­mis ir gy­vuo­ja mū­sų at­le­tai, pa­grįs­tai sva­jo­jan­tys apie de­ra­mo ly­gio fi­nan­sa­vi­mą.

Per­ga­lės dis­ko me­ti­mo sek­to­riu­je yra išim­tys, pa­tvir­ti­nan­čios, kad lie­tu­vio struk­tū­rai ir ge­ne­ti­kai priim­ti­niau­sios yra jė­gos rei­ka­lau­jan­čios rung­tys. To­dėl, pa­vyz­džiui, reg­bį, gra­žią ir ko­vin­gą spor­to ša­ką, lai­kau vi­siš­kai nepanau­do­ta ga­li­my­be. Tink­li­nis, ran­ki­nis, dvi­ra­čių spor­tas, le­do ri­tu­lys, im­ty­nės – tai tik ke­le­tas spor­to ša­kų, ku­rios duo­tų ap­čiuo­pia­mų re­zul­ta­tų ir ga­li­my­bių jau­na­jai kar­tai. Te­rei­kia pro­por­cin­ges­nio spor­to rė­mi­mo ir ki­to­kio mąs­ty­mo: krep­ši­nis yra vie­na spor­to ša­ka Lie­tu­vo­je, bet ne vi­sas spor­tas. Kai biu­rok­ra­tiš­kai tei­gia­ma, kad gau­si­te di­des­nį fi­nan­sa­vi­mą, kai bus re­zul­ta­tai, nau­do­ja­ma žo­džių ek­vi­lib­ris­ti­ka. Be šiuo­lai­ki­nės inf­rast­ruk­tū­ros, lė­šų, ko­mu­ni­ka­ci­jos, rek­la­mos ki­tos spor­to ša­kos pa­smerk­tos am­ži­nai klai­džio­ti po­že­miuo­se ir lauk­ti sa­vo­jo So­vi­jaus.

An­tai 2017 m. Kū­no kul­tū­ros ir spor­to rė­mi­mo fon­das (di­de­lio spor­ti­nio meist­riš­ku­mo plė­to­tės kryp­tis) Lie­tu­vos krep­ši­nio fe­de­ra­ci­jai sky­rė 421 000 eu­rų, Lie­tu­vos leng­vo­sios at­le­ti­kos fe­de­ra­ci­jai – 198 700, Lie­tu­vos ran­ki­nio fe­de­ra­ci­jai – 104 000, Lie­tu­vos tink­li­nio fe­de­ra­ci­jai – 73 000, Lie­tu­vos plau­ki­mo fe­de­ra­ci­jai – 337 100, Lie­tu­vos dvi­ra­čių spor­to fe­de­ra­ci­jai – 138 800, Lie­tu­vos reg­bio fe­de­ra­ci­jai – 48 800, Lie­tu­vos fut­bo­lo fe­de­ra­ci­jai – 54 800. Ma­to­me, kad liū­to da­lis ati­te­ko die­viš­ka­jam krep­ši­niui, o ki­toms – iš­sky­rus Rū­tos Mei­lu­ty­tės rea­ni­muo­tai plau­ki­mo fe­de­ra­ci­jai – li­ko ska­ti­kai. Sis­te­ma, kai lė­šos fe­de­ra­ci­joms ski­ria­mos už va­di­na­muo­sius taš­kus, praė­ju­siais me­tais užim­tas vie­tas, nė­ra sa­lia­mo­niš­ka. Ki­tos spor­to fe­de­ra­ci­jos ne­ga­li įgy­ti star­ti­nės po­zi­ci­jos, joms ten­ka lauk­ti sa­vo­jo ge­ni­jaus, ku­ris ga­li nie­ka­da ir ne­pa­si­ro­dy­ti ša­ly­je, ku­rio­je pro­pa­guo­ja­mas tik krep­ši­nis.

At­siž­vel­giant į fi­nan­si­nes disp­ro­por­ci­jas (ne­mi­niu LTOK in­jek­ci­jų) Lie­tu­vos krep­ši­nin­kai ne­ga­lė­tų pra­lai­mė­ti ir drau­giš­kų rung­ty­nių, o pa­sta­ro­sios var­žy­bos su kai­my­nais lat­viais pa­ro­dė, ku­ri ko­man­da yra di­des­nio spor­ti­nio meist­riš­ku­mo. Me­tai iš me­tų kont­ro­li­nė­se rung­ty­nė­se jis pa­de­monst­ruo­ja­mas pa­si­rin­kus krep­ši­nio eli­tui ne­prik­lau­sian­čių ša­lių ko­man­das, lei­džian­čias mė­gau­tis per­ga­lė­mis, vyk­dy­ti vers­lo pla­nus ir ti­kė­tis he­ro­jiš­kų žyg­dar­bių ofi­cia­lio­se var­žy­bo­se, nors jų – po A. Si­rei­kos va­do­vau­tos „auk­si­nės“ rink­ti­nės trium­fo 2003 me­tais – kaž­ko­dėl ne­beat­si­ran­da.

Krep­ši­nis Lie­tu­vo­je ofi­cia­liai pri­sta­to­mas kaip na­cio­na­li­nis tur­tas, nors iš tie­sų šian­dien tai tė­ra krep­ši­nio in­dust­ri­ja. Vers­las su­ma­niai pa­nau­do­ja krep­ši­nio mi­tą, ku­rį pa­lai­ko vi­si: ir LKF, ir LKL, ir žai­dė­jai, ir agen­tai, ir... sir­ga­liai. Drau­giš­kos rung­ty­nės taip pat yra vers­lo da­lis, ir tai su­pran­ta­ma, nes fe­de­ra­ci­ja tu­ri iš­lai­dų, bet blo­giau­sia, kad mi­tas pa­tei­kia­mas kaip re­li­gi­ja, kaip lie­tu­viš­ku­mo ir pa­trio­tiš­ku­mo esen­ci­ja.

Prisidengus šūkiu „Mes už Lietuvą“, siūlomos pačios įvairiausios prekės ir paslaugos, kurias turėdamas gali stoti į trijų milijonų kariauną. Šiai dar trūksta azarto, dėl to krepšiasvydžio rėmėjais tampa kazino kompanijos, ugdančios prestižinę reputaciją. Ką gi, loškime, statykime už Lietuvą, nes tai šventa ir tautiška! Ugdykime jaunimą ne tik sporto salėse, bet ir aistrų bei ašarų namuose.

Krepšinio sutapatinimas su Lietuva XXI a. neatrodo labai korektiškas, nes tai implikuoja, kad kitų sporto šakų atstovai – futbolininkai, rankininkai, irkluotojai etc.– kovoja PRIEŠ Lietuvą. Jų nepalaiko 3 milijonai, per daug iš jų nereikalauja, jie nesikankina dėl medalio, o čempionais tampa tik per klaidą. Kai koks nors atletas netikėtai laimėjęs medalį apsisiaučia Lietuvos trispalve, nėra visuotinės ekstazės, nes Valstybės simboliai priklauso tik krepšiniui. Tai jo prekės ženklas – netikite, pažiūrėkite į LKF logotipą. Visi, kas nešioja trispalvės ženklelį, reklamuoja krepšinį, o ne Lietuvos valstybę. Ir niekas nesuka sau galvos, nes rinka užtvindyta apyrankėmis, šalikais, marškinėliais, pakabukais, dažais, kepuraitėmis, skėčiais, perukais, liudijančiais krepšinio tautos tapatybę.

Mitai pasižymi tuo, kad jie kalba apie dievų atsiradimą. Visi Lietuvoje žino, kiek daug yra krepšinio pusdievių, bet net gūdžiausiame užkampyje krepšinio gėrimą, alų, plempiantis lietuvis pasakys, kad dievas tėra vienas – LKF prezidentas. Ir su juo nepasiginčysi, nes tai aksioma, kurią žino jau pradinės mokyklos pyplys. Amžinai šiam krepšinio virtuozui oš žaliosios Lietuvos girios, užmaršties migla jo niekada nepasivys, tauta jam paminklus statys, nes tai atminti verta.

Tačiau jaunajai kartai gali susiformuoti kitas vaizdinys – „Lidl Lietuvos“ reklamos veidas, siūlantis „šviežųjį penketą“ – aliuziją į komandos penketuką aikštelėje. Prekybos tinklo atstovas aiškino, kad nusprendė „bendradarbiauti su A. Saboniu, nes Lietuvoje krepšinis yra populiariausia sporto šaka, kuri vienija visą tautą“. Matome, mito veikimo patvirtinimą, kuriam neatsispyrė ir racionalieji bei kūrybingieji vokiečiai. Tam jie turėjo teisę, o LKF prezidentas gal ir galėjo palaukti, kol baigs eiti oficialias pareigas, bet visi suprantame, kad quod licet Jovi, non licet bovi.

Šios žemiškos mintys skirtos tiems keliems krepšinio profanams, tėvynės išdavikams, kurie 2011 m. sukūrė Facebook‘o grupę „Galiu gyventi be krepšinio“. Tai juk Šimtmečio valstybės iššūkis! Kas jį drįstų priimti? Manau tie, kurie nori, kad greta krepšinio Lietuvoje sėkmingai gyvuotų ir kitos sporto šakos, kurias valstybė turi remti, kai jos auga, bręsta ir ruošia ateities čempionus bei prizininkus. Krepšinis ir toliau turi egzistuoti Lietuvoje, tačiau jis negali būti hidra, grobuoniškai ryjanti visas kitas sporto šakas.

Linkėdamas Lietuvos krepšinio rinktinei ryžto ir tikros kovos artėjančiame Europos krepšinio čempionate, sirgaliams perduodu mūzų žodžius:
„Nesikankink dėl krepšinio, / neliek savo kraujo brangaus. / Nemirk dėl mito molinio, / nes vėlei tave jis apgaus“.