Naujausios
Konkursas poetei priminė metus Vokietijoje
Šiaulietė poetė, aistringa keliautoja Danutė Andrijauskienė „Šiaulių kraštą“ prenumeruoja nuo leidimo pradžios ir aktyviai dalyvauja laikraščio skelbiamuose konkursuose. Pernai D. Andrijauskienė buvo įvertinta laikraščio dovana — skrydžiu oro balionu. Šį kartą moteris į redakciją atnešė jau istorinėmis tapusias nuotraukas iš tuometinės Rytų Vokietijos, kur penkerius metus gyveno su šeima.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Domina beveik viskas
D. Andrijauskienė „Šiaulių kraštą“ skaityti pradeda nuo paskutinio puslapio: domina įvairenybės, išradimai, įvairūs nutikimai. Pasižiūri ir “Dienos receptą“.
Moterį domina mokslo, kultūros, universiteto naujienos, kelionių įspūdžiai, žmonių istorijos. Nepraleidžia savo leidėjo Stasio Tumėno straipsnių, su malonumu skaito Reginos Musneckienės mintis. Įdomių temų randa „Budinčiame reporteryje“.
„Tiesą pasakius, man viskas įdomu. Tik pradėjau atsiriboti nuo politikos: tas pats per tą patį, vieni ant kitų pila pamazgas.“ Neskaito kriminalinių naujienų, nes blogos žinios ją prislegia. Nesidomi ir sveikatos temomis. “Išeik į gamtą ir būsi sveikas“, — įsitikinusi poetė.
Aktyviai „Šiaulių krašto“ konkursuose dalyvaujanti D. Andrijauskienė iki šiol nepamiršta skrydžio oro balionu, kurį dovanojo redakcija. Moteris patirtą jausmą vadina geriausia gyveno dovana. Skrydis oro balionu kiek apmalšino nusivylimą, kad jaunystėje, dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, neteko šokti su parašiutu.
Fotokonkursui „Mano kelionės“ ponia Danutė pasiūlė nuotraukas, darytas aštuntajame dešimtmetyje Vokietijoje, taip sužadindama mūsų smalsumą sužinoti daugiau.
Nuotykių netrūko
1970— 1975-aisiais D. Andrijauskienė su šeima gyveno Vokietijoje, netoli Altenburgo miesto, kur į karinę komandiruotę buvo išsiųstas jos vyras Danielius. Vokietijoje augo ir dukra Jolanta, sūnus Robertas.
„Gyvenimas buvo pilnas nuotykių, — su šypsena prisimena D. Andrijauskienė. — Vokietija buvo kitokio gyvenimo praregėjimo ir sampratos šalis, kurioje išlikusi aukšta žmogiškosios sąmonės moralė ir intelektas.“
Svečioje šalyje D. Andrijauskienė pritapo lengvai, nesijautė svetimšale, nors buvo vieninteliai lietuviai. Tik pusmetį vengdavo važiuoti į miestą, nes nemokėjo vokiečių kalbos.
Kalbą išmoko, nors pasitaikydavo ir kuriozų. Vienas iš jų poniai Danutei juoką kelia iki šiol. Altenburgo komiso parduotuvėje pasiteiravo apie keistų krištolinių indelių paskirtį. Pardavėjas paaiškino, jog jie skirti „fisch ei“. Pažodžiui išvertusi, D. Andrijauskienė niekaip negalėjo suprasti, kaip į taureles dėti žuvį ir kiaušinius. Tada pardavėjas nupiešė didelę žuvį ir ikriukus pilve.
Dar vienas įsimintinas nuotykis — nepastebėjusi vyriausybinių ženklų, vietoje karinio miestelio autobuso moteris sustabdė vyriausybės eskortą: „Pasislėpiau už žmonių ir galvoju: “Ką aš jiems paaiškinsiu? Negi sakysiu, kad mane pavežtų į karinį miestelį?! Labai susigėdau“.
Persipynę jausmai
Moteris prisimena: širdis traukdavo namo, o grįžus į Lietuvą ir susidūrus su realybe, vėl norėdavosi į Vokietiją.
Vokiečių paslaugumas, mandagumas žavėjo. Kartą D. Andrijauskienė pramiegojo savo stotelę. Pabudo autobusų stotyje, suvokusi, kad vieta — nepažįstama. Pagalbą suteikė vokiečiai, įsodinę į autobusą, kuris specialiai išsuko iš kelio. Ir bilieto nereikėjo pirkti: „Jums nutiko nelaimė, mums garbė padėti“.
„Vokietijoje buvau įpratusi prie aukštos kultūros: su tavimi sveikinasi, padeda. Ten pasitikima žmogumi, — prisimena D. Andrijauskienė. — Todėl kovodavo du jausmai: labai norėdavau namo, bet bijodavau, kad manęs neįskaudintų.“
Ir dabar D. Andrijauskienė su jauduliu pasakoja, kaip teko nubraukti ašarą vienoje iš Šiaulių parduotuvių, kurioje kone buvo apkaltinta vagyste, nes užbėgusi įsigyti trūkstamų produktų, įsinešė pilną rezginę.
Aistros — kelionės ir rašymas
Kelionių troškulys nepaliko ramybėje. Beveik dešimtmetį D. Andrijauskienė dirbo turistinių grupių vadove. Pasak moters, pažiūrėjus į žemėlapį, lengviau išvardinti vietas, kur nebuvo nei — kur buvo.
Apie kelionių nuotykius moteris gali pasakoti ilgas valandas. Itin įsiminė pirmoji tolima išvyka, kai, būdama 21-erių, traukiniu išdundėjo į Sankt Peterburgą pamatyti baltąsias naktis. Tik nuvykusi sužinojo, jog gauti nakvynės vietą neturi jokių vilčių. „Vietoje baltųjų naktų man buvo juodžiausia naktis“, — prisiminusi juokiasi D. Andrijauskienė.
Dar viena šiaulietės aistra — rašymas: „Rašant man išauga tokie dideli sparnai, kad aš atsirandu už kelių šviesmečių“. D. Andrijauskienė yra išleidusi aštuonias knygas, pakeliui — devintoji, kurioje bus ne tik poezijos, bet ir prozos kūriniai.
PRENUMERATORĖ: Danutė Andrijauskienė „Šiaulių kraštą “ prenumeruoja du dešimtmečius.
MOMENTAS: Brandenburgo vartai. „Fotografuota vogčia iš neutralios zonos, kai keičiasi sargyba. Šio įdomaus momento akimirką sargyba praranda budrumą kelioms sekundėms“, — pasakoja D. Andrijauskienė.
FONTANAS: Vienas iš labiausiai turistų pamėgtų fontanų.
KONKĖ: Berlyno konkė, kol vežėjas snaudžia. Matyti jo ištiestų kojų auliniai batai.
DANGORAIŽIAI: Priešais tuometinius Berlyno dangoraižius.
VARTAI: Nors fotografuoti buvo draudžiama, D, Andrijauskienė įsiamžino priešais Brandenburgo vartus. Dešinės pusėje, kiek tolėliau, — Bundestago rūmai, tuomet tušti ir apleisti. Nufotografuoti juos nebuvo įmanoma.
Danutės ANDRIJAUSKIENĖS albumo nuotr.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
