Naujausios
SAVAITĖS DISKUSIJA
Koks turėtų būti lietuvio vardas?
Tęsiame diskusiją apie lietuvių vardus. Kokius vardus suteikiate šiais jubiliejiniais, Lietuvos tūkstantmečio metais, gimusiems vaikams? Gal Mindaugo, Gedimino, Kęstučio, Algirdo?
Yra posakis, kad žmogus vardą puošia. Ar vardas toks svarbus?
Vardas duodamas visam gyvenimui
Stasys TUMĖNAS
Šiaulių universiteto docentas
Užteko tiktai vardo
Sveikintina „Šiaulių krašto“ iniciatyva Lietuvos vardo paminėjimo 1000-mečio proga skatinti atsigręžti į lietuviškąjį vardyną. Toks skatinimas nėra naujas reiškinys.
Bene įsimintiniausia akcija, skatinusi vaikus įvardyti lietuvišku vardu — 1930 metai, kai per Lietuvą nuvilnijo kunigaikščio Vytauto 500 metų jubiliejiniai renginiai, kai buvo statomi paminklai Vytautui Lietuvos miestuose ir miesteliuose, o tais metais gimusiems sūnums tėvai dažniausiai suteikdavo Vytauto vardą. Ir dabar šalyje esti Vytautų klubų, į kuriuos susibūrę tautiškai nusiteikė lietuvaičiai-veteranai.
Tikėkimės, kad ir šiais, jubiliejiniais metais, Lietuvoje pagausės Vytautų, Mindaugų, Kęstučių, Biručių, Mortų, Barborų, o ne globalaus pasaulio peršamų, lietuviui nesuprantamų ar sunkiai išverčiamų vardų. Beje, mūsų seneliai ir proseneliai mokėdavo atsirinkti — ar rasi Lietuvoje daug Jogailų? Šios prieštaringai Lietuvos istorijoje vertinamos asmenybės vardas rodo, kad lietuviai suvokė, kas yra sava.
Kai kalbame apie vardų formavimosi istoriją, kalbame apie XIII— XV amžius. Lietuvių pavardės atsirado vėliau, jų raida — XV— XVIII amžiai. XIII amžiuje lietuviui pakako tik vardo, kad jis būtų išskirtas iš kitų. Iš XIII amžiaus atkeliavo ir senieji lietuviški, dažniausiai dvikamieniai vardai: Mindaugas, Vykintas, Mantvydas, Daujotas, Butautas, Vismantas. Senieji vienakamieniai vardai: Vytenis, Jaunutis, Traidenis. Daugelis tų vardų vėliau tapo pavardėmis. Minėti vardai yra tikrieji lietuviškos kilmės tautiniai vardai.
Klysta tie, kurie galvoja, kad patys lietuviškiausi vardai yra Jonas, Petras, Antanas ar Ona, Marija. Tai jau naujieji, po Lietuvos krikšto (aukštaičių — 1387 metai, žemaičių — 1413 metais) Lietuvoje atsiradę vardai, kai pagoniškasis, tautiškasis vardynas buvo pakeistas krikščioniškuoju.
Statistika rodo, kad XVI amžiuje tik apie 30 procentų lietuvių turėjo lietuviškos kilmės vardus, o 70 procentų lietuvių vardai buvo krikščioniški: Adomas, Juozapas (Juozas), Jonas, Tomas, Simonas (Simas), Andrius, Eugenijus, Antanas, Martynas, Valerijus, Valentina, Marija, Ieva, Ona.
Vardas — asmens veidas
Feministėms galbūt nėra malonus faktas, kad kalbant apie lietuviškų vardų ištakas beveik neminimi moterų vardai. Apie juos daugiau kalbama tik po krikščionybės įsitvirtinimo. O patys pirmieji moterų vardai nuo vyriškų skyrėsi tik gramatine gimine, pavyzdžiui, iš vyro vardo Raudys atsirado Raudė, iš Vanago — Vanagė, iš Kedys — Kedė ir taip toliau.
Vardas — asmens veidas, savotiška įvaizdžio dalis. Jo nepasirinksi pats, jį išrenka tėvai, todėl ir atsakomybė tenka jiems. Rinkdami vardą, tėvai turi nesižavėti vienadienėmis vertybėmis (tuo metu populiaraus serialo herojais, kuriuos po kelerių metų visi pamirš).
Tėvai privalo mąstyti, kad jo vaikas ne visada bus jaunas, linksmas ir gražus. Štai Žydrūnas, Svajūnas — geras vardas vaikui, bet kaip jis skambės, kai šauksim 80-metį?
Vardas neturi būti nei per ilgas, nei per trumpas, nei juokingas, nei sunkiai ištariamas. Jei vardas nelietuviškas, pasiaiškinkite jo reikšmę, išverskite. Štai Gitana — lietuviškai reiškia čigonė. Kaip vertintų Jūsų žingsnį kaimynai, jei dukrą įvardytumėte Čigone? Arba Aurelija. O gal geriau lietuviškai — Auksė?
Vardo parinkimas — rimtas žingsnis. Reikia pasižvalgyti ne tik interneto erdvėse, nesižavėti horoskopiniu vardynu, bet ir paskaityti B. Savukyno, K. Kuzavinio, A. Vanago ir kitų kalbininkų darbus apie vardų kilmę, reikšmę. Tada išrinksite vardą, kuris yra skambus, prasmingas, savas. Gal tada susirinkę švęsti vardadienio ne tik kilosime taurelę, bet ir pakalbėsime apie bičiulio vardo kilmę ir vardo įpareigojimus varduvininkui.
VARDAI: Stasys Tumėnas, Šiaulių universiteto docentas: „Tikėkimės, kad ir šiais, jubiliejiniais metais, Lietuvoje pagausės Vytautų, Mindaugų, Kęstučių, Biručių, Mortų, Barborų, o ne globalaus pasaulio peršamų, lietuviui nesuprantamų ar sunkiai išverčiamų vardų.“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
