
Naujausios
Kiek Jis mums kainuoja? arba Vaizdelis su asiliuku
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Savo politinę karjerą Šiaulių meras Artūras Visockas pradėjo nuo 12 litų.
Tokią investuotą į rinkimų kampaniją sumą paskelbė laimėjęs rinkimus į miesto Tarybą 2011 metais.
2015 metais mero postas ir šešios vietos jo sąrašui Taryboje jau kainavo 9,7 tūkstančio eurų.
Abejus rinkimus jis laimėjo su ta pačia ambicija: „5 minutės per dieną darbo bendram labui pakeistų Lietuvos veidą“.
O kiek A. Visocko (ir jo sekėjų) ambicijos jau kainavo Šiaulių biudžetui?
Balandžio pabaigoje daugeliui atvipo žandikauliai dėl mero sprendimo sudaryti taikos sutartį su buvusiu vicemeru Domu Griškevičiumi – bendražygiu, kuris dėl mero „spjovė į barzdą“ savo senutei partijai, ją iškėlusiai „į žmones“.
Šiaip ne taip susiformavusi naujoji Tarybos dauguma iš pareigų buvo atleidusi D. Griškevičių. Jis kreipėsi į teismą. Tarybai teisme atstovauja meras. Tuo jis virtuoziškai ir pasinaudojo – vienašališkai, be Tarybos įpareigojimo, su D. Griškevičiumi sudarė taikos sutartį.
D. Griškevičius buvo sugrąžintas į postą, o iš Savivaldybės prisiteisė 3 184 eurus 38 centus teismo išlaidų – už advokato paslaugas.
Prieš porą savaičių teisme triumfavo dar vienas A. Visocko „kareivis“ – buvęs Administracijos direktorius, o dabar Darbo biržos klientas Eduardas Bivainis.
Tarybos dauguma gruodžio 19-ąją jį drauge su tuomečiu vicemeru D. Griškevičiumi atleido iš pareigų. O teismas E. Bivainio atleidimą neteisėtu pripažino dėl pažeistų procedūrų.
Procedūra pažeista, nes posėdį sušaukė ne meras, o trečdalis Tarybos narių. Jie turi teisę sušaukti posėdį, bet tik tada, jeigu meras jų reikalavimu posėdžio nesušaukia per 14 dienų.
Meras neskubėjo, o naujoji dauguma neatlaikiusi įtampos paskubėjo.
Kas dabar beprisimins, kad tuomet A. Visocko delsimą jo oponentai išvadino „piktybine mero pozicija“, o neteisėtam posėdžiui pirmininkavo pats meras? Galėjo nepirmininkauti, bet pirmininkavo.
Po teismo sprendimo E. Bivainiui nuo sausio 2 dienos ėmusios tiksėti priverstinės pravaikštos po birželio 16-osios, kai įsigalės teismo sprendimas, gali virsti apie 15 tūkstančių eurų, plius dar gali prisidėti bylinėjimosi išlaidos. Tikriausiai susidarys apvali suma – apie 18 tūkstančių eurų.
Miestas jau ūžia: šie iš kompensacijos besikaupiantys tūkstančiai eurų prilygsta naujajam Bivainių šeimos pirkiniui – tiesiai iš salono parsivarytam "Nissan Juke".
Skambiname ponui Bivainiui. Ar tikrai taip?
Jam ima juokas. Juokinga, nes automobilį pirko lizingu dar sausį, o kompensacijos negavęs iki šiol. Šiek tiek surimtėja, kai paklausiame, ar šiaip žmonės, netekę darbo, lekia pirkti naujutėlio automobilio.
Didžioji A. Visocko ambicija – Savivaldybės administracijos reforma, kurią drauge su meru projektavo ir dirigavo netipiškas Darbo biržos klientas E. Bivainis, taip pat neišvengė teismų ir kompensacijų.
Į teismą kreipėsi pernai darbo netekę Savivaldybės ilgamečiai vyriausieji specialistai Audronė Jaugelavičienė, Petras Slonksnis ir skyriaus vedėjo pavaduotoja Jūratė Rauduvienė.
Pagal Valstybės tarnybos įstatymą net naikinant pareigybes, karjeros tarnautojams turėjo būti teikiami pasiūlymai į kitas laisvas vietas. Jiems nieko nepasiūlyta, nors laisvų vietų buvo.
Savivaldybininkai teismo prašė pripažinti jų atleidimą neteisėtu ir priteisti kompensaciją už priverstinę pravaikštą bei kompensuoti neturtinę žalą. Grąžinti į darbą neprašė.
Sudarytos taikos sutartys. Kompensacijų sumos įvardijamos paslaptimi (!), lyg būtų mokami ne miesto pinigai. Ir nemaži pinigai – gal net apie 30 tūkstančių eurų.
Pusę metų sudėtingos psichologinės būsenos dėl nežinios – liks dirbti ar bus išmesti – išgyveno dar apie pustrečio šimto Savivaldybės darbuotojų.
O didžioji reforma iš esmės daugumai jų tebuvo pavasarį gauti atleidimo lapeliai, o rudenį perėjimas į kitą kabinetą. Kaip anekdote apie lageryje keičiamą patalynę: vienam barakui liepė susikeisti su kitu...
O kokią apčiuopiamą finansinę naudą miesto biudžetui išlošė mero ir jo sekėjų ambicija vykdyti tokią administracinę reformą?
Administracijos (be vadovų, Sekretoriato bei Tarybos) darbo užmokesčio mėnesio fondas pagal etatų sąrašą iki reformos 2016 metų rugsėjo mėnesį buvo 228,3 tūkstančio eurų, o po reformos, pavyzdžiui, – šiemet balandžio mėnesį – 230,2 tūkstančio eurų.
Kas mėnesį „sutaupo“ – po minus (!) 2 tūkstančius eurų.
Plius dar apie 150 tūkstančių eurų buvo paskaičiuota išmokėti darbuotojų išeitinėms kompensacijoms.
Skaičiai akivaizdūs – ne sutaupyta, o ištaškyta.
Sakysite, administracijos reforma pagerino miesto administravimą, pritraukinėja investicinius milijonus, ruošia Šiaulius šuoliui.
Nebent šuoliui į prarają.
Viename interviu, praėjus vos kelioms dienoms po 2011 metų savivaldos rinkimų, A. Visockas yra pasakęs (tiksli citata): „Pavyzdžiui, slidinėju, lauko gale matau bendraamžį slidininką ir girdžiu: „Mano kandidatas čiuožia, aš už tave prabalsavau.“ Nenorėčiau, kad po kurio laiko susitiktume ir man jis šauktų: „Ei, šmiki, ką tu darai!“
Kažin, ar merui jau pavyko susitikti tą slidininką lauko gale?..
O veiksmas vyksta: gegužės pradžioje pernai rugsėjį iš pareigų atleistas Šiaulių futbolo akademijos direktorius Saulius Lesnickas teismo sugrąžintas į darbą.
Konstatuota, kad Šiaulių futbolo akademijos direktorius atleistas neteisėtai, nes tai galėjo padaryti tik miesto Taryba.
Ši pralošta byla miesto biudžetui kainavo per 12 tūkstančių eurų – tiek iš viso paklota už priverstinę S. Lesnicko pravaikštą ir jo bylinėjosi išlaidas. Dar 6 800 eurų Savivaldybė atseikėjo ir savo samdytiems advokatams.
Po teismo sprendimo advokatas laišku atsiprašė mero A. Visocko, kad jam nepavyko teisme apginti „mero potvarkio“. Laiškas buvo paviešintas su A. Visocko nuotrauka.
Vėliau viešai išaiškinta, kad S. Lesnicko triumfas teisme – ne tiek ir brangiai kainavęs, nes jeigu jis būtų dirbęs, jam būtų buvusi mokama alga, pareigybė buvusi laisva.
Beprecedentės ambicijos kilo prieš menininką, vieną žymiausių šiandienos šiauliečių Vilių Puroną – Šiaulių bulvaro idėjos autorių ir įgyvendintoją, kraštotyrininką, kūrėją. Nugriautas jo sukurtas meninis akcentas prie Šiaulių arenos, nuo namo, kuriame gyvena V. Puronas, sienos nuimtas plakatas, skelbiantis: Šiauliai – universitetinis miestas.
Dokumentai tada „vaikščiojo“ Savivaldybės vardu, pasirašinėjo juos E. Bivainis, bet ar kam paslaptis, kas – dirigentas?
V. Puroną dėl plakato Savivaldybė nubaudė 216 eurų.
Dizaineris kreipėsi į teismą. Nustatyta, kad V. Purono veiksmai, įrengiant ir skleidžiant išorinę reklamą, atitiko įstatymų nuostatas ir nepažeidė teisės aktų.
Teismas panaikino baudą dizaineriui ir nurodė, kad „asmuo, neteisėtai patrauktas administracinėn atsakomybėn, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta neteisėtai valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais padaryta žala“.
Vietoj to, kad Savivaldybė pripažintų, jog neteisingai nubaudė ne vieną dešimtmetį miestą garsinusį žmogų, teismų karuselę vėl paleido: teismo nutartį apskundė.
Tada ir išaiškėjo, kad Savivaldybė, norėdama „išsimušti“ iš kūrėjo 216 eurų, buvo sudariusi teisinių paslaugų sutartį, kurioje užfiksuota teisinių paslaugų pirkimo suma už 8000 eurų. Pasiryžta sumokėti 8000 eurų, kad gautų 216 eurų.
Vien per paskutinius pusantrų metų teismuose, kur lakstė mero draugų ir oponentų „galvos“ ir antpečiai, gali būti paklota maždaug apie 77 tūkstančius eurų miestiečių lėšų.
Gera A. Visocko prieš šešerius metus į politiką investuotų 12 litų grąža.
O pabaigai ir pamąstymui vaizdelis iš visažinio „Facebook“. Prieš pat 2011 metų savivaldos rinkimus asmeninėje paskyroje paviešinta būsimo Šiaulių mero nuotrauka su asiliuku. Jis – plačiai besišypsantis būsimasis nugalėtojas – priekyje, o nulėpausis tursena iš paskos.
Tursensime mes dar ne vienerius metus...
Nuotrauka iš A. Visocko paskyros socialiniame tinkle „Facebook“
Dvejis savivaldos rinkimus Artūras Visockas laimėjo su ta pačia ambicija: „5 minutės per dieną darbo bendram labui pakeistų Lietuvos veidą“.