Naujausios
Kelią į Monblaną užtvėrė sniego migla
Į Europos kalnus kasmet po dvi ar tris išvykas Akmenės rajono Ventos gimnazijos moksleiviams suorganizuojantis mokytojas Vytautas Šiurkus pernai pasiekė rekordą – kopė keturis kartus. Juo ketino baigti taip pat rekordinį projektą – pasižvalgius 28 Europos valstybėse nuo aukščiausių viršukalnių.
Tačiau tirštas snygis paskutiniame žygyje į aukščiausią Europos Sąjungos kalną Monblaną paklaidino ventiškius daugiau kaip 4 kilometrų aukštyje.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Apie 2017 metų patirtis kalnuose V. Šiurkus ir bendražygiai pasakojo Ventos miesto bibliotekos renginyje.
Nuo 2005 metų vykstančiuose žygiuose ilgiausiai ventiškiams nepasidavė Lichtenšteino aukščiausia viršukalnė Grauspitz, kurios aukštis 2599 metrai. Gal todėl jie pagal žodžių skambesį viršūnę pravardžiuoja „Graužk špygą“. Net trejus metus važiavo tuščiai. Sutrukdydavo prastos oro sąlygos arba paklysdavo.
Galiausiai šiemet lydėjo sėkmė. Prisidėjo iki tol neregėtas geras oras. Keliautojai pasidegino saulėje.
„Sužavėjo aplink besidriekiančių Alpių pievų vaizdai“, – mena žygeivis Donatas Budzinauskas.
Praėjusią vasarą taip pat įkopė į aukščiausią Slovakijos kalną Gerlachą, jo viršūnė 2655 metrai.
Svarbiausias praėjusių metų tikslas buvo pasiekti aukščiausią Europos Sąjungoje Monblano kalno keteros tašką Italijos teritorijoje – 4748 metrų aukštyje.
Pati aukščiausia Monblano vieta yra Prancūzijos teritorijoje – 4810 metrų. Iš čia ventiškiai jau žvalgėsi prieš kelerius metus.
Tais pačiais takais ir šiemet pradėjo kopti į italams priklausančią Monblano dalį. Žinojo, kad Prancūzijoje pasiekę viršukalnę nuo jos turės nusileisti į daubą, žygeivių vadinamą balnu, o tada vėl – aukštyn Italijos teritorijoje.
Sinoptikai prognozavo sniegą, lietų, bet kelionės pradžia nuteikė optimistiškiau. Sklandė vos viena kita snaigė, vietomis lynojo – net kai pasiekė papėdę 3200 metrų aukštyje ir pasistatė palapines poilsiui prieš lemiamą etapą.
Startavo nakties tamsoje. Kylant aukštyn, oras vis prastėjo. Mokytojas svarstė – gal grįžti. Bet auklėtiniai ragino eiti.
Drąsos teikė 4300 metrų aukštyje esantis namelis, kuriame žygeiviai gali prisiglausti. Šiaip taip jį pasiekė nebeįžiūrėdami kelio, orientuodamiesi pagal kompasą.
Po stogu glaudėsi vyrų kompanija. Jie sakė, kad orai negerės dar porą parų. Todėl namelyje turėjo pasistatę palapinę.
Tuo tarpu ventiškiai nebuvo pasiėmę šiltesnių darbužių, ėmė šalti. Apsisprendė leistis žemyn.
„Reikia pasimelsti dievams, kad mes parėjome, – sakė V. Šiurkus. – Nė viename kalnų žygyje tokio snygio nebuvau patyręs – žengi žingsnį, o savo pėdos neįžiūri. Aišku, paklydome“.
„Mes net sukūrėme naują sąvoką „baltoji tamsa“. Iš jos buvo išnirę ir tie patys namelyje sutikti žygeiviai. Nejuokingai atrodė, kai paklausė: „Ar žinote kelią?“ – pasakojo žygeivis Donatas Budzinauskas.
Ventiškiai susiorientavo greičiau negu per valandą. Nors atrodė, kad gaišta ilgiau. Vėliau V. Šiurkus girdėjo, kad tokiomis pat sąlygomis kitiems teko klaidžioti pusę paros.
„Nepavyko įkopti į paskutinę viršukalnę iš 28 pasirinktų, tai bus ką veikti kitais metais – turime pasiekti“, – sakė V. Šiurkus.
„Kalnai traukia ir žavi tuo, kad vos ne kiekviename žingsnyje – nauja istorija. Kai negali vienu žvilgsniu visko aprėpti, o už posūkio laukia kiti atradimai, pojūčiai“, – įspūdžiais dalijosi D. Budzinauskas.
Ventos gimnazijos kūno kultūros mokytojas Vytautas Šiurkus (viduryje) ir jo bendražygiai į kalnus ten naudojamą inventorių eksponavo Ventos bibliotekoje.
Ventos bibliotekoje prie pastatytos kalnų keliautojų palapinės žygeivis Donatas Budzinauskas sūnų įtikino virvių tvirtumu.
