
Naujausios
KOMENTARAS
Kas esi: šuo, runkelis ar vatnikas?
Vladas VERTELIS,
runkelis ir vatnikas
Yra trys žodžiai, kurie paleisti kaip vilyčios taikliai smogia: žeidžia, užmušinėja, išvaro iš šalies, daro didžiulę neigiamą įtaką visuomenės sveikatai ir demokratijos procesui.
Šunauja; runkeliai; vatnikai. Žodžiai – ne sinonimai, bet semantinėmis prasmėmis tapo labai tapatūs. Skirtingais mūsų atgimusios valstybės gyvavimo laikotarpiais paleisti į viešąją apyvartą šie žodžiai gerai atliko ir atlieka jiems suteiktą skaldytojišką funkciją.
Šunauja. Į Lietuvą žodis nuo Vilniaus M.Mažvydo bibliotekos laiptų išskrido pirmaisiais nepriklausomybės metais.
Tai – palaidi, agresyvūs šunys arba – niekšų, priešų gauja, besikandžiojanti ir tik laukianti patogaus momento, kad galėtų jaunai valstybei dantimis įsikibti į gerklę. Vieni neperkąs, bet gausesnėms piktavališkoms jėgoms padės sunaikinti Lietuvą.
Aiškaus priešo tais metais dar nebuvo, nes Rusija išvedinėjo armiją, demokratizavosi ir duso laukinio kapitalizmo glėby. Priešu tapo valdžią kritikuojanti ir dešiniųjų diktatui nepklūstanti visuomenės dalis.
Kita potenciali priešų grupė – jėgos, norinčios sugrąžinti senąją tvarką.
Žinia, grąžinti jau nebebuvo ko, nes sovietija sparčiai griuvo, o atsisakyti viešumo, laisvo judėjimo po pasaulį galimybių ir grįžti prie šlapiankos, galėjo tik kvailys.
Žlugusio pasaulio galingieji ir įtakingieji neliko prie suskilusios geldos, nes buvo jau tapę politikais, išsilaikę valdymo aparatuose, o sudalyvavusieji prichvatizacijose kūrė verslus. Tie iš buvusiųjų, kurie pasivadino dešiniaisiais, sėkmingai įsidarbino raganų medžiotojais.
Šunauja ilgam visuomenę suskaldė į brazauskininkus ir landzbergininkus. Atsivėrė praraja. Nors vėliau buvo bandoma aiškinti, kad šunauja – tik dalis žurnalistų, bet juodo rašalo dėmė sparčiai plito.
Dar vėliau ant Lietuvos nukrito kirmėlynas ir kiti panašūs žodelyčiai, bet jie tik sustiprino šunaujos įtaigą ir kodus.
Runkelis. Šis žodis išsikerojo ne kaip žemės ūkio kultūros pavadinimas, o kaip naujadaras epitetas, įžeidžiantis žmogų ar žmonių grupę. Runkelis pradėtas vartoti amžiaus pradžioje, po šalies žemdirbių protestų prieš mažas pieno supirkimo kainas, ypač po 2003 metų kelių blokados.
Runkelis – tai amžinai nepatenkintas, suktas, nevalyvas, retai prasiblaivantis kaimietis. Jam svetima Lietuvos vakarietiška kryptis, nesuprantami laisvos rinkos dėsniai, nes jis gyvena dar kolchozų laikų prisiminimais, todėl nėra tikras Lietuvos patriotas. Tokie tipai stabdo Lietuvos progresą.
Runkeliai dar nėra Lietuvos priešai, ne – penktoji kolona, jie nepavojingi, todėl jų sekti, izoliuoti nereikia, bet ir prisileisti arčiau neverta, nes – nešvarūs ir nemodernūs. Kadangi tai – pilka, primityvi masė, todėl ji verta tik pašaipų.
Lietuvoje ėmus sparčiai komercializuotis ir geltonuoti televizijoms, atsiradus nuo paspaudimų (klikų) priklausančiai internetinei žiniasklaidai, kaimą, o ir apskritai provinciją imta vaizduoti, kaip atsilikusį, tamsų kraštą. Viešoje Vilniaus erdvėje įsitvirtino posakis: „prasigėręs kaimas“, o kaimu, kaimeliu imta vadinti ne tik miestelius, bet ir rajonų centrus.
Neoficialiojoje prakutusiosios, liberalumą ir modernumą demonstruojančioje visuomenės dalyje ir arogantiškos politikos aplinkoje runkelio terminas iki šiol yra populiarus ir gerai suprantamas.
Mestelėjus šį žodį, galima pasakyti viską, ką norėjai. Kaip ir riebiai nusikeikus.
„Valstiečiams“ laimėjus Seimo rinkimus, elitizuotą Vilniaus visuomenės ir politikos dalį ištiko šokas. „Valstiečiai“ virto barbarais, peržengusiais Miesto vartus. Tokia nepagarba. Neatleidžiama iki šiol. „Valstiečių“ vieta – kitur!
Vatnikas. Problema – daug sudėtingesnė ir pavojingesnė, nes persipynusi su oficialios politikos, geopolitikos aktualijomis ir burbulais. Šio žodžio strėlių smaigaliai nukreipti jau ne į provincijos ūkus, bet į didesnių miestų neabejingus, turinčius ar norinčius turėti savo nuomonę konkrečius žmones.
Vatnikas – pavojingesnis nei runkelis, nes politikuoja ne pagal liniją. Tai – toks pat antivakarietis, bet prasilavinęs, todėl geriau užsimaskavęs įtartinas žmogysta.
Vatnikas atėjo iš Rytų, Rusijai okupavus Krymą ir sukėlus suirutę Ukrainoje. Internete ėmė plisti atgrasių vyriško pavidalo būtybių memai. Pagrindinis atributas – vatinukas, drabužis iš audinio ir vatos.
Vata – minkšta materija, tinkama įvardyti neišmanymą, minkštaprotystę. Oponentui užklijavus tokią etiketę, labai lengvai galima pasipuikuoti savo žinojimu, patriotizmu, geopolitinėmis įžvalgomis. Kontrargumentų klausytis neverta, nes juos sako vatnikas – nieko vertas, nužmogintas elementas.
Vata – daugiausia interneto ir socialinių tinklų terminas, vengiamas oficialioje vartosenoje, tačiau vatnikus ypač pamėgo elitiniai nuomonės formuotojai savo feisbuko paskyrose. Taip šis oponentą niekinantis žodis plačiai pasklido žiniasklaidoje, nes žvaigždės plačiai cituojamos spaudoje, internete ir televizijose.
Lietuvos teisuolių žodžiai dažniausiai būna taiklūs ir skaudūs, todėl retas norėtų, kad juos žvaigždė apmėtytų vata.
Apskritai tie Lietuvos teisuoliai man labai primena devyniasdešimtųjų megztąsias beretes: jos akinius daužė rankomis, o pastarieji – žodžiais.
Rašydamas šį komentarą atsiverčiau visažinį guglą. Kalnas informacijos. Galima ir pasitestuoti, kiek tavyje vatos, galima ir politologinių studijų paskaityti. Pavyzdžiui, sužinoti, kaip vata skaldo visuomenę, slopina žmonių norą diskutuoti, žeidžia rusų tautybės Lietuvos piliečius.
„Šiose etiketėse matau labai didelę grėsmę demokratijai. Visuomenė ir taip yra susiskaldžiusi. Nors susiskaldymas nėra blogai, bet jis turi turėti tiltus, kuriais galima susisiekti su kitais žmonėmis, kitomis grupėmis. Vatnikas arba kitos etiketės tuos tiltus sugriauna – juk niekas nesako „aš esu vatnikas“, niekas nenori juo būti. Čia jau kažkokios blogio erdvės ir didelė grėsmė demokratijai“, – vienoje radijo laidoje teigė dr. Nerija Putinaitė.
Tik trys šiurkštūs žodžiai, bet žala Lietuvai – didžiulė. Formuojama atstumtųjų Lietuva. Gausinamas abejingų, įskaudintų žmonių būrys.
Ir visa tai – savo rankomis.