KANKLĖS SU KLAVIŠAIS

KANK­LĖS SU KLA­VI­ŠAIS

Vilius PURONAS

Se­nus pe­rio­di­kos komp­lek­tus pa­var­čius be­lie­ka ty­liai at­si­dūs­ti. Daug kas anuo­met ste­bė­jo­si, gė­rė­jo­si to­mis kank­lė­mis, svei­ki­no šiau­lie­tį J. Jan­kaus­ką. Tal­pi­nu vie­ną iš to­kių straips­ne­lių, be­veik ne­tai­sy­tą, ir vie­ną iš nuo­trau­kų laik­raš­ty­je pa­ma­ty­tų. Juk anuo­me­ti­niai en­tu­zias­tai taip pat bu­vo ge­rų no­rų žmo­nės, už­mir­šę, kad sa­vo­je pa­ra­pi­jo­je pra­na­šais ne­bū­na­ma, kad ir tuo­met vi­du­ti­ny­bė bu­vo bai­si, nes ji – vi­suo­met tei­si.

Šiau­lie­tis po­li­ci­jos tar­nau­to­jas pa­to­bu­li­no lie­tu­viš­kas kank­les.

Šiau­lių po­li­ci­jos tar­nau­to­jas Je­ro­ni­mas Jan­kaus­kas po pen­kių me­tų kruopš­taus dar­bo pa­to­bu­li­no mū­sų lie­tu­viš­kas kank­les, su­bend­rin­da­mas jas su pa­sau­li­ne mu­zi­kos teo­ri­ja.

J. Jan­kaus­ko pa­to­bu­lin­tos kank­lės tu­ri tiek sty­gų, kiek ir ro­ja­lis. Tu­ri tris ok­ta­vas ir vi­sus ma­žo­ri­nius ir mi­no­ri­nius akor­dus. Pap­ras­to­se kank­lė­se sty­gos ei­na išil­gai, o pa­to­bu­lin­to­se – sker­sai. Be to, plo­no­sios sty­gos pa­to­bu­lin­to­se kank­lė­se yra iš de­ši­nės pu­sės, kaip vi­so pa­sau­lio mu­zi­kos inst­ru­men­tuo­se. Pap­ras­to­se kank­lė­se – at­virkš­čiai.

Prie pa­to­bu­lin­tų kank­lių yra įtai­sy­tas skai­tik­lis, ku­ris nu­sta­to sty­gas ok­ta­va aukš­čiau ar že­miau. Be to, yra gar­sų slo­pin­to­jas ir mal­šin­to­jas. Pirš­tams pa­ga­min­ti spe­cia­lūs pirš­tu­kai. Kank­lių for­ma veik ne­pa­keis­ta.

Pa­to­bu­lin­tų kank­lių rū­šys to­kios: 1) Di­džio­sios — ba­ri­to­nas, 1,50 cm. il­gio; 2) ant­ra­sis te­no­ras, l,30 cm.; 3) pir­mas te­no­ras, 90 cm.; 4) kank­lių akor­deo­nas (prie or­kest­ro), 80 cm.; 5) kank­lių kont­ra­ba­sas su 12 po­ri­nių sty­gų, il­gis 1 met­ras; pus­kank­lės I ir II te­no­ras ir ba­ri­to­nas (be akor­dų, tin­ka or­kest­rui).

Kad tom kank­lėm skam­bin­ti leng­va iš­mok­ti, ro­do ir fak­tai. Jo­kio mu­zi­kos inst­ru­men­to ne­čiu­pi­nė­jęs žmo­gus per pus­va­lan­dį ga­li iš­mok­ti pa­skam­bin­ti vie­ną ku­ria nors dai­ne­lę ar pan., o mo­kąs bet ku­riuo instrumen­tu griež­ti, po trum­po su­si­pa­ži­ni­mo, pa­to­bu­lin­to­mis kank­lė­mis ga­li lais­vai, skam­bin­ti tuoj.

Per­nai iš po­li­ci­jos tar­nau­to­jų bu­vo su­da­ry­tas to­kių kank­lių or­kestras. Po 8 re­pe­ti­ci­jų or­kest­ras jau kon­cer­ta­vo, at­li­ko net še­šis da­ly­kė­lius. Tuo tar­pu, di­des­nio­ji da­lis grie­ži­kų prieš tai ne­bu­vo pa­ži­no­ju­si jo­kių mu­zi­kos inst­ru­men­tų.

Ke­le­tas kank­lių bus pa­siųs­ta švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jai su­si­pa­žin­ti.

Pa­žy­mė­ti­na, kad p. Jan­kaus­kas jo­kioj mu­zi­kos mo­kyk­loj ne­si­mo­kė, sa­va­moks­lis. Mu­zi­ką pa­mė­gęs nuo ma­žų die­nų ir mu­zi­kos inst­ru­men­tus pa­ts dir­bi­nę­sis. O šiuo lai­ku p. Jan­kaus­kas jau va­do­vau­ja po­li­ci­jos cho­rui.

„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, Šiau­liai, 1934-07-15, Nr. 28, p.1;

Šiau­lie­tiš­kos kank­lės ir Kau­ne su­kė­lė sen­sa­ci­ją. Laik­raš­čių re­por­te­riai iš­tri­mi­ta­vo pe­rio­di­ko­je apie žy­mų įvy­kį lie­tu­vių kul­tū­ros gy­ve­ni­me. Te­rei­kė­jo kva­li­fi­kuo­to žo­džio.

Bu­vo nu­spręs­ta pa­si­kvies­ti Sta­sį Šim­kų, lie­tu­vių liau­dies mu­zi­kos ži­no­vą. Kas ki­tas ga­lė­jo bū­ti au­to­ri­te­tin­ges­nis? Kank­lės bu­vo pa­dė­tos vie­šai sa­lė­je – vi­suo­me­nei ap­žiū­rė­ti ir įver­tin­ti. Šim­kaus lau­kė laik­raš­čių re­por­te­riai, fo­to­ko­res­pon­den­tai, bū­rys en­tu­zias­tų ir, ži­no­ma, kank­lių konst­ruk­to­rius, no­si­ne vis brau­kęs ir brau­kęs pra­kai­tą nuo kak­tos.

Štai ir Sta­sys Šim­kus. Grei­tas, ne­kant­rus. Pa­sis­vei­ki­no. Re­por­te­riai iš­si­trau­kė blok­no­tus ir pieš­tu­kus. Fo­to­ko­res­pon­den­tai nu­tai­kė ob­jek­ty­vus. Šim­kus ap­žiū­rė­jo kank­les iš vi­sų pu­sių, pa­spau­dė kla­vi­šus ir staiga... Per sa­lę nu­šniokš­tė kaž­koks žo­dis, ku­ria­me vy­ra­vo gar­sas š-š-š...

— Šian­dien kank­lėms kla­vi­šus pri­tai­sei. Ry­toj su­ma­ny­si pa­dirb­ti dė­žę, į tą dė­žę su­ki­ši sty­gas. Pas­kui dar to­bu­lin­si. Pa­ma­žu pa­ma­žu pa­dirb­si for­te­pi­jo­ną — juk to­kia ir bu­vo to inst­ru­men­to rai­da. Tai kam da­bar iš nau­jo iš­ra­di­nė­ti tą, kas jau iš­ras­ta ir pa­da­ry­ta? — kaip žir­nius bė­rė pra­na­šys­tes St. Šim­kus. Ei­da­mas dar at­si­grę­žė ir pri­dū­rė — Kank­lės ir yra ver­tos tik to­kios, ko­kio­mis mū­sų se­no­liai skam­bi­no. O jis, ma­tai, kla­vi-i-išus...

Ir išė­jo. Kank­lių re­for­ma­to­rius sto­vė­jo ka­rei­viš­kai „ra­miai“, pra­kai­tas žliau­gė per vei­dą ir var­vė­jo nuo no­sies ir smak­ro. Su­si­rin­ku­sie­ji ir­gi skirs­tė­si nu­kne­bu­sio­mis nosi­mis, ku­rias ap­ra­šė Au­gus­ti­nas Gri­cius (žr. „Ke­liai ke­le­liai“ . Vil­nius, „Va­ga“, 1973, p. 213–214)...

Kas įvy­ko? Egi nie­ko.

Kas paaiš­kins, ko­dėl man, XXI am­žiaus lie­tu­viui, bai­siai keik­tis no­ri­si. Juk dur­nių tarp pro­fe­sio­na­lų ir anais lai­kais bū­ta. Kaip ir da­bar.

 „Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, Šiau­liai, 1936-02-09, Nr. 5, p.1;