Kakės Makės sumanytoja linki svajoti

ŠVEN­ČIŲ BE­LAU­KIANT

Ka­kės Ma­kės su­ma­ny­to­ja lin­ki sva­jo­ti

Šiau­lie­tė vai­kiš­kų kny­ge­lių au­to­rė, dai­li­nin­kė Li­na Žu­tau­tė šie­met ne tik iš­lei­do sep­tin­tą­ją Ka­kės Ma­kės se­ri­jos kny­gą, bet ir iš­vy­do sa­vo su­kur­tą kny­gos he­ro­ję sce­no­je – miu­zik­le „Ka­kės Ma­kės gim­ta­die­nis“. Po­pu­lia­riau­sia Lie­tu­vos mer­gai­te va­di­na­ma Ka­kė Ma­kė gim­ta­die­nį šven­tė ke­tu­rio­se are­no­se. Lie­tu­vo­je iki šiol nė­ra ana­lo­gų, kad kny­gos per­so­na­žas bū­tų taip iš­po­pu­lia­rė­jęs.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

– Ko­kie bu­vo jums be­si­bai­gian­tys me­tai?

– Rei­kė­tų pa­gal­vo­ti. Me­tai greit pra­le­kia, svar­biau­si bū­na da­ly­kai, ku­rie įvyks­ta šei­mo­se, o kū­ry­ba, ko ge­ro, jau po to.

Vie­nas iš įdo­mes­nių įvy­kių šie­met – „Ka­kės Ma­kės“ miu­zik­las. Kū­ry­ba įga­vo ne­ti­kė­tą for­mą, bu­vo įdo­mi žiū­rė­ti. Tik­rai ne­si­ti­kė­jau, kad iš kny­gų ga­li išaug­ti miu­zik­las! Su mu­zi­ka ma­no są­sa­jos tik to­kios, kad mėgs­tu klau­sy­tis. Bu­vo mo­men­tų, kai, klau­san­tis miu­zik­lo, per kū­ną bė­go šiur­pu­liai.

Džiu­gi­na kny­gų po­pu­lia­ru­mas, au­gi­mas. Šie­met išė­jo sep­tin­to­ji kny­ga „Ka­kė Ma­kė ir su­pertė­čio die­na“. Ka­kei Ma­kei – sep­ty­ne­ri me­tai, tad ir kny­ga sep­tin­ta.

Per me­tus at­si­tin­ka ne tik links­mų, bet ir liūd­nų da­ly­kų. Bet apie liūd­nus da­ly­kus ne­si­no­ri šne­kė­ti. Dar ne­tu­rė­jau lai­ko pri­sės­ti ir vis­ko ap­mąs­ty­ti. Gal ap­ta­ri­mą pa­lik­siu šven­ti­nei va­ka­rie­nei.

– Jums šven­ti­nis lai­ko­tar­pis – bė­gi­mo lai­kas ar su­ge­ba­te su­sto­ti?

– Sten­giuo­si ne­bėg­ti ir la­bai neį­sit­rauk­ti į do­va­nų pir­ki­mą. Sten­giuo­si bū­ti ra­miai. Nes jei įsi­bė­gė­ji, ir šven­tės tam­pa ne­be­pa­na­šios į šven­tes. Be­ga­li­nis šur­mu­lys ir dau­giau nie­ko ne­pa­jun­ti.

Sten­giuo­si į šven­tes žiū­rė­ti per at­stu­mą, ra­miai rea­guo­ti ir per daug neį­si­jaus­ti.

– Ko­kių šven­čių tra­di­ci­jų lai­ko­tės?

– Na­muo­se tu­ri­me ad­ven­to ka­len­do­rių, pa­si­da­rė­me pa­tys, tad kas­dien bū­na ne­di­de­lė šven­tė.

Mū­sų Kū­čios, Ka­lė­dos – kaip ir pas vi­sus, kaž­ko iš­skir­ti­nio nė­ra. Kū­čias val­go­me kar­tu su šei­ma, o Ka­lė­dos – kaip pa­vyks­ta.

– Ko ti­ki­tės iš atei­nan­čių, 2018 me­tų?

– Gal nau­jų kny­gų? Gal­būt nau­jų idė­jų? Ka­kė Ma­kė, ži­no­ma, pas skai­ty­to­jus ke­liaus ir to­liau, bet gal­būt ša­lia jos kaž­kas at­si­ras. Kad bū­tų ne tik Ka­kė Ma­kė, bet kad su ja dar kaž­kas veik­tų. Ma­nau, tą kaž­ką su­gal­vo­siu.

– Ko no­rė­tu­mė­te pa­lin­kė­ti sau ir vi­siems ar­tė­jan­čių šven­čių pro­ga?

– No­rė­čiau pa­lin­kė­ti, kad sva­jo­nės iš­si­pil­dy­tų. Svar­biau­sia, kad žmo­nės ne­pa­mirš­tų sva­jo­ti.

– O jūs da­bar tu­ri­te sva­jo­nę?

– Taip, bet neiš­duo­siu.

– Lai­ko­tės prie­ta­ro, kad sva­jo­nių ne­ga­li­ma sa­ky­ti gar­siai?

– Kar­tais sva­jo­ne rei­kia gar­siai pa­si­da­ly­ti, bet ma­ną­ja – kol kas dar ne lai­kas.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lie­tė vai­kiš­kų kny­ge­lių au­to­rė, dai­li­nin­kė Li­na Žu­tau­tė ma­no, jog svar­biau­sia – kad žmo­nės ne­pa­mirš­tų sva­jo­ti.