Naujausios
APKLAUSA
Kaip pasitinkate Rugsėjo 1-ąją?
Vidmantas ŠANTARAS, žvejys:
– Ir man, ir vaikams – šventė. Auklėtojams visada nešdavau rožių. Kai lankiau mokyklą, reikėjo dėvėti uniformas, persiauti batus – avėti šlepetes.
Mokslo metų pradžią jaučiu anksčiau nei ji prasideda – reikia pirkti knygų, sąsiuvinių, rašiklių...
Prieš rugsėjo 1-ąją su šeima dažniausiai važiuojame į miestą, valgome kavinėje, žaidžiame boulingą. Dukra Margarita laukia, kada pradės eiti į mokyklą. Tik kai prasideda pamokos, džiaugsmo mažiau – niurzga, kad nori miegoti.
Vida PRANCKIENĖ, pensininkė:
– Tą dieną kyla nostalgija, bet prisiminimas apie mokyklą liūdnas. Gyvenau toli, reikėjo pėsčiomis vaikščioti į mokyklą. Nebuvo autobusiukų. Eidavau nuo Pabalių, kur dabar turgus, iki „Elnio“ fabriko. Ten buvo Prūdelio mokykla.
Dorin SANDULESCU, neurolingvistinio programavimo treneris iš Rumunijos:
– Rumunijoje mokslo metų pradžia prasideda rugsėjo 15 dieną. Svarbiausia šventės dalis – susitikimai su klasės draugais, kolegomis, mokytojais. Tai – susitikimų diena.
Man svarbiausia mokykloje buvo ne vien iš mokytojų pamokos, nes jie dažnai naudoja senoviškus mokymo metodus. Pastebėjau, kad Lietuvoje taip pat naudojami tie patys sovietiniai metodai, kaip prieš 20 metų. Laikas keistis.
Norėčiau, kad mokytojai būtų modernesni, labiau domėtųsi technologijomis. Nebūtina visą laiką būti rimtiems – galima mokyti aktyviau, pasitelkiant edukacinius žaidimus. Svarbu jausti malonumą ir smagumą mokymosi proceso metu.
Aurelija DZINZALETAITĖ, studentė iš Radviliškio:
– Šiaulių kolegijoje trečiame kurse studijuosiu burnos higieną. Kai lankiau mokyklą, rugsėjo 1-osios laukiau – tai kažkas naujo, susitinki draugus. Išskirtinesnės šventės buvo tik pradinėse klasėse – gražiai puošdavausi suknele, nešiau glėbį gėlių.
Vitalijus MITROFANOVAS, Akmenės rajono meras:
– Nors savivaldybės biudžetas skaičiuojamas nuo Naujųjų metų, bet man rugsėjo 1-oji būtent darbymečio metų pradžia, per vasarą prisirinktų naujų minčių įgyvendinimo laikas.
Akmenės rajone šiandien pirmokų mažai, bet 2011 metais jau gimė 127 vaikai. Šiemet turime tris klases, o po ketverių metų turėsime jau šešias. Ar tada tuo taip džiaugsimės, kaip šiandien verkiame? Gimstamumas mieste ir rajone didėja, todėl turiu viltį, kad pirmokų ateityje taip pat daugės.
Šiemet man rugsėjo 1-oji – dvejopa. Mano dukra turėjo pradėti lankyti paskutinę Ramučių gimnazijos klasę, bet ji išvyko mokytis į Italiją. Ten ji baigs mokslus gaudama tarptautinio bakalaureato diplomą, ateityje jai atsivers viso pasaulio universitetai.
Labai ja didžiuojuosi, nes pasirodė geriau negu prestižinėmis laikomų mokyklų mokleiviai ir tapo viena iš trijų lietuvių, išvykusių mokytis. Kita vertus, liūdna, kad namie nebėra dukros. Bet turime mažą sūnų, kuris nuo rugsėjo 2 dienos pradės lankyti darželį.
Kalbino Simona PUŽAITĖ, fotografavo Giedrius BARANAUSKAS
