Kai bulius – partinis

Kai bu­lius – par­ti­nis

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Po to, kai su rub­ri­ka „So­cia­liz­mo ženk­lai“ bu­vo iš­spaus­din­tas ra­ši­nys „Kak­la­raiš­tis gra­ma­ti­kos va­do­vė­ly­je“, pa­skam­bi­no skai­ty­to­jas, pri­si­sta­tęs Jo­nu. Jis pa­sa­ko­jo, jog dau­ge­lio tė­vai praė­ju­sio am­žiaus ant­rojo­je pu­sė­je ne­no­rė­jo, kad jų vai­kai bū­tų pio­nie­riai, kom­jau­nuo­liai, o juo la­biau ko­mu­nis­tai. Dau­gu­ma bu­vo ti­kin­tys. Ateiz­mą pro­pa­ga­vu­si so­vie­ti­nė val­džia ir vai­kų da­ly­va­vi­mas re­li­gi­ją at­me­tan­čių bei liau­dies opiu­mu va­di­namų or­ga­ni­za­ci­jų veik­lo­je bu­vo ne­su­de­ri­na­mas su jų re­li­gi­niais įsi­ti­ki­ni­mais.

Jo­nas tvir­ti­no, ne­sto­jęs į pio­nie­rius. Tuo­met ru­sų kal­bos mo­ky­to­ja pa­si­sten­gu­si, kad sep­tin­to­je kla­sė­je jis lik­tų ant­riems me­tams. Kom­jau­ni­mo taip pat pa­vy­kę iš­veng­ti, nes aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je ne­ke­ti­nęs stu­di­juo­ti. Pla­na­vo lik­ti kai­me.

Jo­nas dir­bo trak­to­ri­nin­ku ko­lū­ky­je, dir­bo pa­vyz­din­gai. Tas pa­vyz­din­gu­mas įvė­lė į par­ti­jos gre­tas. Vie­ną die­ną atė­jo par­ti­jos sek­re­to­riu­mi dir­bęs sū­nė­nas. „Dė­de, stok į par­ti­ją. Yra pla­nas. In­te­li­gen­tų par­ti­jos gre­to­se kaip ir už­ten­ka. O štai dar­bi­nin­kų ir dar to­kių ge­rų, dar­bo pir­mū­nų kaip tu, la­bai trūks­ta.“

Jo­nas iš pra­džių šo­ko pies­tu. Ši­tiek me­tų iš­si­lai­kė ne­prik­lau­sy­da­mas jo­kioms ta­ry­bi­nėms or­ga­ni­za­ci­joms, da­bar še, kad no­ri.

Tė­vai jau bu­vo mi­rę. Pa­rė­ju­sį na­mo Jo­ną pra­dė­jo įkal­bi­nė­ti ir žmo­na. Mat jo bro­lie­nė jau bu­vo pa­skam­bi­nu­si. Gir­di, jos vai­kui bus blo­gai, jei­gu neį­kal­bės dė­dės tap­ti par­ti­niu.

Jo­nas jau­tė­si bjau­riai: iš­duo­ti sa­vo prin­ci­pus ir sa­vo tė­vų at­mi­ni­mą?

Kai­my­nas ra­mi­nęs ne­suk­ti gal­vos: „Ar gai­la tri­jų rub­lių? (Toks bu­vo mė­ne­si­nis na­rio mo­kes­tis.) Juk ne­tik­ri tie mū­sų par­ti­niai! Ei­na į baž­ny­čią. Su Mi­šio­mis ir ku­ni­go pa­šven­ti­ni­mu lai­do­ja ar­ti­muo­sius, krikš­ti­ja vai­kus, ima šliū­bą.“

Aš pa­ti nie­kuo­met ne­prik­lau­siau par­ti­jai. Nie­kas ne­ver­tė. Bet po po­kal­bio su Jo­nu pri­si­mi­niau, jog kai ku­rie gi­mi­nai­čiai ir pa­žįs­ta­mi tik­rai į par­ti­jos gre­tas bu­vo įva­ry­ti. Ned­rįs­čiau to va­din­ti dvi­vei­dys­te. Vei­kiau for­ma­lus oku­pan­to pri­mes­tų tai­syk­lių vyk­dy­mas.

Ki­ti iš sa­vo bu­vi­mo par­ti­jo­je šai­py­da­vo­si. Pa­me­nu, vie­nos mo­kyk­los par­tijos sek­re­to­rius po „už­kla­si­nio“ ren­gi­nio su bend­ra­dar­biais „paė­męs ant drą­sos“, išė­jęs į gat­vę už­dai­na­vo: „Š... ant žir­nių, š... ant pu­pų, š... ant Sta­li­no stri­bu­kų“. Ma­tyt, vė­lų va­ka­rą jo dai­nos neiš­gir­do „sau­gu­mie­čių au­sys“, o ša­lia bu­vu­sie­ji neįs­kun­dė. Mies­te kai kas prunkš­da­mi į sau­ją šne­kė­jo apie sek­re­to­riaus po­kštą.

Re­dak­ci­jo­je, ku­rio­je pra­dė­jau žur­na­lis­tės kar­je­rą, va­do­vai taip pat bu­vo ko­mu­nis­tai. Ta­čiau per daž­ną pa­si­sė­dė­ji­mą šai­py­da­vo­si iš ra­jo­no val­džios, par­ti­jos ko­mi­te­to sek­re­to­riaus, ku­ris pa­si­gė­ręs ant ka­ri­nio ko­mi­sa­ria­to laip­tų bu­čiuo­da­vo­si su ko­mi­sa­ru.

O la­biau­siai pra­juo­ki­no pa­ties re­dak­to­riaus pa­sa­ko­tas anek­do­tas: „Nu­va­žia­vo ko­res­pon­den­tas į ko­lū­kį. Rei­kė­jo pa­ra­šy­ti straips­nį apie ge­riau­sią mel­žė­ją. Stro­pus ko­res­pon­den­tas il­go­kai kal­bi­no ir fo­tog­ra­fa­vo dar­bo pir­mū­nę. Bend­rau­da­mas su ja pa­vė­la­vo į pa­sku­ti­nį au­to­bu­są. Ką da­ry­ti? Vie­ni­ša mel­žė­ja pa­kvie­tė jau­ną vy­rą per­nak­vo­ti į sa­vo na­mus. Ko­res­pon­den­tas jau bu­vo be­mie­gąs, kai jo he­ro­jė pri­sė­li­no prie lo­vos: „Ko­res­pon­den­te, ar tau ne­šal­ta?“ Ne­lau­ku­si at­sa­ky­mo šmurkš­te­lė­jo po ant­klo­de. Ko­res­pon­den­tas muis­to­si, ne­pra­si­de­da. Sa­ko: „Ne­ga­liu. Ne­pa­to­gu. Juk aš par­ti­nis.“

Nu­si­vy­lu­si mo­te­riš­kė nu­sliū­ki­no į sa­vo lo­vą. Ki­tą die­ną anks­ti pa­kir­du­si iš­dū­mė į dar­bą. Pra­bu­dęs ko­res­pon­den­tas nu­spren­dė ir­gi pa­si­dai­ry­ti po fer­mą. Pa­žiū­rė­ti, kaip jo he­ro­jė dir­ba, pa­dė­ko­ti už nak­vy­nę.

Fer­mo­je pa­ma­tė, kad jo he­ro­jė be­veik ne­tu­ri ko melž­ti – pu­sė kar­vių bergž­džios. Mel­žė­jos klau­sia, kaip čia yra. O ta at­šo­vė: „Ma­tot, mū­sų bu­lius – par­ti­nis.“

To­kios tau­to­sa­kos apie par­ti­ją ir par­ti­nius, pa­kra­tęs at­min­tį, ga­lė­tum pri­rink­ti ir dau­giau. Bet žmo­nės ir tuo­met gy­ve­no, au­gi­no vai­kus ir ne­tu­rė­jo su kuo pa­ly­gin­ti sa­vo gy­ve­ni­mo.Par­ti­jos na­riai kas mė­ne­sį mo­kė­da­vo na­rio mo­kes­tį. Ko­lū­kio lau­ko dar­bi­nin­kams tų tri­jų rub­lių iš tie­sų bū­da­vo gai­la.

Va­do­vams par­ti­nis bi­lie­tas at­ver­da­vo di­des­nes ga­li­my­bes, bet šiek tiek ir draus­min­da­vo. Tarp par­ti­jos ko­mi­te­to sek­re­to­rių ir kler­kiu­kų bu­vo pa­pli­tęs gir­ta­vi­mas. Nesp­jau­da­vo tie „eli­ti­niai“ vy­rai ir į sve­ti­mas mo­te­ris. Ne­re­tas sa­vo vai­kų mo­ti­ną „nu­gy­ve­nęs“ no­rė­da­vo skir­tis, nes su­si­ras­da­vo jau­nes­nę, gra­žes­nę ir sek­sua­les­nę.

Ta­čiau par­ti­ja už­dė­da­vo sa­vo le­te­ną. Jei no­ri – skir­kis, at­si­svei­kink ir su par­ti­ja, ir su po­stu. O su po­stu at­si­svei­kin­ti tik re­tas dėl nau­jai už­si­lieps­no­ju­sios mei­lės iš­drįs­da­vo. Tuo­met mei­lė ke­liau­da­vo į po­grin­dį ar­ba bū­da­vo vi­sai už­ge­si­na­ma, o par­ti­nis bi­lie­tas lik­da­vo vie­šu­mo­je, kaip ir jo šei­mi­nin­kas, iš­lai­kęs išo­ri­nį oru­mą.

1982 metai.

Aleksandro Ostašenkovo nuotr.