Kad galėtume švęsti – reikia dirbti

Kad galėtume švęsti – reikia dirbti

Kad ga­lė­tu­me švęs­ti – rei­kia dirb­ti

Kur­šė­niš­kis ūki­nin­kas Pet­ras BA­RIS­TA di­džią­sias me­tų šven­tes api­bū­di­na vie­nu žo­džiu – dar­bas. Ūki­nin­kas pa­ts sė­da prie au­to­mo­bi­lio vai­ro ir ve­žio­ja šei­mos įmo­nių, ke­pan­čių duo­ną, py­ra­gą, ga­mi­nan­čių mė­sos pro­duk­ci­ją į par­duo­tu­ves. Ko­kios šie­met šven­tės žem­dir­biams?

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

– Šie me­tai ūki­nin­kams at­ne­šė rim­tų gam­tos iš­ban­dy­mų. Ko­kie me­tai bu­vo jū­sų šei­mos ūkiui? Ar tie­sa, kad duo­na šie­met išau­go ki­to­kia nei anks­tes­niais me­tais?

– Duo­na to­kia pati, tik kai­na – ki­to­kia (juo­kia­si). Iš tie­sų šie me­tai ūki­nin­kams bu­vo ga­na sun­kūs. Pa­sė­ti duo­ną dan­gus lei­do, užau­gin­ti – ir­gi lei­do, tik pa­siim­ti lei­do ne­be vi­siems. Kai rei­kė­jo pa­siim­ti užau­gin­tą duo­ną – Lie­tu­vo­je pra­si­dė­jo liū­tys. Šiau­lių kraš­to dar pa­gai­lė­jo, šiek tiek su­lau­kė­me Die­vo ma­lo­nės.

Šiais me­tais ūki­nin­kai tu­rė­jo nu­ma­ty­ti, nu­jaus­ti atei­tį ir spė­ti pa­lenk­ty­niau­ti su gam­ta. Mū­sų ūkis, pa­vyz­džiui, rap­sus kū­lė dar ne­prib­ren­du­sius, su nuo­sto­liu, bet jau­čiau, kad ga­li bū­ti dar blo­giau ir kū­liau. Tas pa­ts ir su ku­ku­rū­zais. Dar ža­lius nuė­mė­me, nes jau­čiau, kad bus šla­pia.

– Nuo­jau­ta atei­na su gy­ve­ni­miš­ka pa­tir­ti­mi ar žval­gan­tis į ba­ro­met­rus ir ter­mo­met­rus?

– Sek­ma­die­niais rei­kia ne vis­ką dirb­ti. Kas ti­ki – į baž­ny­čią rei­kia nuei­ti, kas ne­ti­ki, kuo ki­tu už­siim­ti, bet pail­sė­ti, nu­krau­ti įtam­pą žmo­gus pri­va­lo, kad ga­lė­tų aiš­kiau mąs­ty­ti, su­vok­ti, pa­si­žiū­rė­ti į kas­die­nes pro­ble­mas iš ki­to kam­po.

Šian­dien, kai vi­si la­bai sku­ba, le­kia, stre­suo­ja, žmo­gui rei­kia bent trum­po nu­si­ra­mi­ni­mo, rei­kia su­sto­ti, at­si­kvėp­ti. Šian­die­nos žmo­nėms rei­kia ieš­ko­ti ra­my­bės, o su ra­my­be atei­na ge­ros min­tys ir jau ta­da nuo žmo­gaus pri­klau­so, kaip įgy­ven­di­ni sa­vo min­tis, kaip jas įvyk­dai.

– Už­si­mi­nė­te apie duo­nos kai­ną, ku­ri vis ki­to­kia, vis pri­klau­so­ma nuo dau­gy­bės de­da­mų­jų – gam­tos, tar­pi­nin­kų, par­da­vė­jų. Ko­kie šie­met me­tai bu­vo duo­nos au­gin­to­jams ir ga­min­to­jams?

– Šie­met UAB „Kal­nas“ – „Ūki­nin­kų Ba­ris­tų duo­na“ duo­nos kai­nų ne­kė­lė. O vi­sa ki­ta yra la­bai pa­pras­ta ma­te­ma­ti­ka – kai kaš­tai pa­di­dė­ja, žiū­ri ne­be į pel­ną, o kad dar­buo­to­jams at­ly­gi­ni­mus iš­mo­kė­tu­mei, pa­deng­tu­mei kaš­tus. Kol kas kai­nų ne­kė­lė­me, dir­bo­me iš sa­vo re­zer­vų. O iš kur tie re­zer­vai?

Į ke­pyk­los pro­ce­są įve­dė­me šiek tiek me­cha­ni­za­ci­jos, pa­tys su žmo­na Ilo­na daug dir­ba­me, aš pa­ts dir­bu ir vai­ruo­to­ju, ir tie­kė­ju lais­vu nuo ki­tų dar­bų lai­ku. O ką da­ry­si? Pats ir duo­ną, ir deš­ras po pre­ky­bos cent­rus, par­duo­tu­ves ve­žio­ju, ne­be­sam­do­me tam žmo­gaus. Bet tai – ma­žos įmo­nės ga­li­my­bės.

– Daug kas jus mi­ni ge­ru žo­džiu už me­ce­na­vimą, re­tas ži­no­mes­nis Šiau­lių ra­jo­no ko­lek­ty­vas į už­sie­nio gast­ro­les iš­va­žiuo­ja be jū­sų kep­tos ir pa­puoš­tos duo­nos ke­pa­lo. Kas leng­viau – im­ti ar duo­ti? Ar leng­va šiais lai­kais da­ly­tis?

– No­rint nors šiek tiek duo­ti – rei­kia nors šiek tiek tu­rė­ti. Ži­no­ma, duo­ti yra sma­giau, la­bai sma­gu ma­ty­ti džiaugs­min­gą žmo­gaus vei­dą, kai jam pa­de­di.

Skau­du, kad mū­sų vals­ty­bė­je šian­dien dau­giau iman­čių, o ne duo­dan­čių. Dir­ban­čius žmo­nes pa­šal­pos su­ga­di­no.

Mū­sų šei­ma nu­spren­dė, kad rei­kia da­ly­tis, pa­grin­di­nė ini­cia­to­rė yra žmo­na Ilo­na. Da­li­ji­ma­sis su­grįž­ta ge­ru: pa­ra­ga­vę mū­sų do­va­no­tos duo­nos, žmo­nės jos ir nu­si­per­ka.

– Kas jus iš­mo­kė da­ly­tis su ki­tais?

– Ma­no vai­kys­tė ne­bu­vo ro­žė­mis klo­ta – ge­rai ži­no­jau nu­skriaus­to vai­ko da­lią, au­gau mo­kyk­lo­je-in­ter­na­te, jau­nys­tė taip pat ne­bu­vo leng­va. To­dėl aš vi­sa­da už tai, kad nei vai­ko, nei suau­gu­sio­jo, nei bied­no ne­va­lia skriaus­ti.

– Ko­kių di­džiau­sių me­tų šven­čių tra­di­ci­jų lai­ko­si jū­sų šei­ma?

– Tu­rim tra­di­ci­ją – la­bai daug dirb­ti (juo­kia­si)! Priešš­ven­ti­nės die­nos yra juo­do dar­bo die­nos.

Kū­čių tra­di­ci­jos mū­sų šei­mo­je su­jung­tos iš at­ski­rų Lie­tu­vos kraš­tų pa­pro­čių. Ma­no ma­ma ki­lu­si iš Aukš­tai­ti­jos, tė­tu­kas – iš Že­mai­ti­jos, to­dėl į mū­sų šei­mą yra su­neš­tos šven­ti­nių pa­tie­ka­lų tra­di­ci­jos. Pa­vyz­džiui, ant mū­sų sta­lo vi­sa­da bū­da­vo dve­ji kū­čiu­kai, ma­mai­tė, tė­tu­ko ma­ma, kū­čiu­kus vi­sa­da vir­da­vo, o ma­no ma­ma kep­da­vo. Rink­da­vo­mės, ku­rie mums, vai­kams, ska­nes­ni – aukš­tai­tiš­ki ar že­mai­tiš­ki?

– Ko pa­lin­kė­tu­mė­te sau, sa­vo šei­mai, sa­vo ša­liai?

– Šei­mai lin­kiu svar­biau­sio – svei­ka­tos, drau­gams – nuo­šir­daus drau­giš­ku­mo ir nuo­šir­daus bend­ra­vi­mo, o sa­vo ša­lies jau­ni­mui lin­kiu pa­ma­ty­ti ga­li­my­bes čia pat, po sa­vo ko­jo­mis, sa­vo mies­te.

Vers­las yra čia, pi­ni­gai yra čia, tik rei­kia ge­rai įsi­žiū­rė­ti ir su­ras­ti. Jei­gu aš, pen­si­nin­kas, tai vie­ną, tai ki­tą vers­lą su­ran­du, jau­noms gal­voms daug leng­viau sek­tų­si su­ras­ti sa­vo pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nį čia, o ne sve­ti­mo­je ša­ly­je. Taip, jie par­va­žiuo­ja su nau­jes­ne ma­ši­na iš ten, bet ją ga­lė­tų už­si­dirb­ti čia.

Pa­ti­kė­kit, net ir sto­vin­tis sa­vo vie­to­je kel­mas ap­že­lia!

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Kur­šė­niš­kis ūki­nin­kas Pet­ras Ba­ris­ta lin­ki pa­ma­ty­ti pra­gy­ve­ni­mo ga­li­my­bes čia pat – sa­vo že­mė­je, sa­vo mies­te, sa­vo ša­ly­je.