Ka­ras vai­ko aki­mis (18)

Tę­sia­me žur­na­lis­to Al­gi­man­to Sa­vic­kio pa­sa­ko­ji­mus apie ka­ro ir po­ka­rio me­tus.

Ski­riu Va­le­ri­jai, sa­vo ma­mai, ku­ri gy­ve­ni­me pa­ty­rė daug var­go ir siel­var­to.

Ka­ras vai­ko aki­mis (18)

Al­gi­man­tas SA­VIC­KIS

Žurnalistas

Mu­mi­jos

Ar­tė­jo 1941-ųjų Ka­lė­dos. Kar­tą sek­ma­die­nio ry­tą se­ne­lis pa­sa­kė: „Ei­me į lentp­jū­vę. Pa­šer­si­me triu­šius ir dar kai ką pa­ro­dy­siu“.

Lentp­jū­vė bu­vo už Tel­šių ge­le­žin­ke­lio sto­ties. Ten se­ne­lis dir­bo meist­ru. Iš rąs­tų vy­rai pjau­da­vo įvai­raus sto­rio len­tas ir len­te­les, ga­min­da­vo fa­ne­rą. Pa­sak jo, vi­sa fa­ne­ra ke­liau­da­vo Vo­kie­ti­jon, ji bu­vo nau­do­ja­ma lėk­tu­vų sta­ty­bo­je. Įmo­nė tu­rė­jo rau­du­ką, ja­me bu­vo tvar­te­lis. Dar­buo­to­jai ten au­gi­no triu­šius. Ka­ro me­tais su mė­sa bu­vo striu­ka.

Sek­ma­die­nio ry­tas bu­vo šal­tas, bet sau­lė­tas. Snie­gas aki­no ne tik se­ne­lį, bet ir ma­ne. Žen­giau įsi­ki­bęs Jo ran­kos, be­veik už­si­mer­kęs. Kiek to ėji­mo. Nuo mū­sų na­mų Kęs­tu­čio gat­vė­je iki ge­le­žin­ke­lio sto­ties ... apie ki­lo­met­rą.

Per­šo­kus bė­gius, dar pus­ki­lo­met­ris ir mes vie­to­je. Ta­čiau tik pa­sa­ka grei­tai se­ka­ma. Vi­są pe­ro­ną bu­vo ap­sto­ju­si vo­kie­čių lau­ko žan­dar­me­ri­ja: vy­rai vi­si už­si­maukš­li­nę ge­le­ži­nius šal­mus, su to­kio­mis pat ge­le­ži­nė­mis plokš­tė­mis ant krū­ti­nių, ran­ko­se – au­to­ma­tai. Ei­ti per ge­le­žin­ke­lį nie­kam ne­lei­do, lie­pė lauk­ti. Kiek? Lau­kė­me ne tik mu­du, bet ir dau­giau žmo­nių.

Net­ru­kus į ge­le­žin­ke­lio aikš­tę įlė­kė trys lau­ko vir­tu­vės. Ga­ras skli­do į mū­sų pu­sę, kve­pė­jo mė­sa. Pa­si­ro­dė ir au­to­bu­siu­kas su rau­do­nais kry­žiais ant šo­nų ir sto­go.

Kam tie kry­žiai ant au­to­bu­sų vir­šaus? Se­ne­lis at­sa­kė la­bai trum­pai: „ Kad iš lėk­tu­vų bū­tų ma­ty­ti“. Ne me­tas ir ne vie­ta bu­vo aiš­ki­ni­mams, dis­ku­si­joms.

Dar iš to­lo pa­ma­tė­me ge­le­žin­ke­lio bė­giais rie­dan­tį snie­go ru­tu­lį. Gar­ve­žys ir va­go­nai bu­vo ap­šar­mo­ję, sken­do ga­ruo­se. Po­rą kar­tų gai­liai ūk­te­lė­jęs, jis su­sto­jo.

Iš va­go­nų pa­si­py­lė žmo­nės bal­tais cha­la­tais. Jie tem­pė ki­bi­rus, ki­tus in­dus ir ap­sto­jo lau­ko vir­tu­ves. Tuo pa­čiu me­tu iš gre­ti­mo va­go­no, pri­lai­ko­mi sa­ni­ta­rų, li­po su­žeis­tie­ji. Jie sė­do į au­to­bu­siu­kus su rau­do­nais kry­žiais.

Oku­pa­vus vo­kie­čiams Že­mai­ti­jos sos­ti­nę, vi­si di­die­ji mū­ri­niai pa­sta­tai bu­vo jų užim­ti. Įren­gė li­go­ni­nes Že­mai­tės vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, iš ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos paė­mė pa­grin­di­nį kor­pu­są ir ki­tus.

Mums be­sto­vint tie au­to­bu­siu­kai į mies­te­lį su­laks­tė ke­le­tą kar­tų. O pa­grin­di­niu ke­liu vie­nas pa­skui ki­tą lė­kė eše­lo­nas po eše­lo­no su su­žeis­tai­s vo­kie­čių ka­riais. Tiek me­tų praė­jo, o at­ro­do vėl ma­tau juos sto­vin­čius prie lan­gų nuo gal­vos iki ko­jų su­bin­tuo­tus žmo­nes – mu­mi­jas.

Man pra­dė­jo šal­ti ko­jos. Apie tai pa­sa­kiau se­ne­liui. Ma­tyt, ta eva­kua­ci­ja tę­sis il­gai. Nie­kas ne­ži­no­jo, ka­da vo­kie­čiai pra­dės leis­ti žmo­nes ei­ti per ge­le­žin­ke­lį.

Mes žen­gė­me link na­mų, o ge­le­žin­ke­liu vis lė­kė ir lė­kė eše­lo­nai su su­žeis­tai­siais, tei­sin­giau – ap­ša­lu­siais vo­kie­čių ka­riais. Tai bu­vo mū­šių prie Mask­vos da­ly­viai.

Ma­tyt Ru­si­jos pla­ty­bė­se bu­vo dar šal­čiau ...