Jonas Ohmanas: „Nemanyk, jog nieko negali“

Jonas Ohmanas: „Nemanyk, jog nieko negali“

Jo­nas Oh­ma­nas: „Ne­ma­nyk, jog nie­ko ne­ga­li“

Šiau­lių vers­lo in­ku­ba­to­riu­je su šiau­lie­čiais su­si­ti­kęs Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­tis šve­das ver­tė­jas, pub­li­cis­tas, ki­no fil­mų kū­rė­jas Jo­nas Oh­ma­nas, Uk­rai­nos pa­ra­mos or­ga­ni­za­ci­jos „Blue/Yellow“ įkū­rė­jas, tei­gė, jog „bai­sus pa­sa­ky­mas – nie­ko ne­pa­da­ry­si“. Jis pa­brė­žė pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės svar­bą.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ru­ta@sk­ras­tas.lt

„Uk­rai­no­je gi­na­me ir Lie­tu­vą“

J. Oh­ma­nas „Šiau­lių kraš­tui“ sa­ve įvar­di­jo vi­suo­me­ni­nin­ku, kū­rė­ju ir pa­brė­žė: „Rei­ka­lui esant – esu ka­rys, žmo­gus, ku­ris no­ri ir ga­li kaž­ką pa­keis­ti.“

Jis įsi­ti­ki­nęs, jog vis­kas, kas vyks­ta ki­to­se ša­ly­se, yra su­si­ję, ir nuo to ne­ga­li­ma at­si­ri­bo­ti.

Su au­di­to­ri­ja da­li­jo­si min­ti­mis apie pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės reikš­mę, pa­si­tel­kė Lie­tu­vos ir Uk­rai­nos pa­ra­le­les. Uk­rai­no­je vien šie­met lan­kė­si 26 kar­tus.

„Esu šve­das, bet ten esu lie­tu­vis, ry­ši­nin­kas, ką da­rau, da­rau Lie­tu­vos var­du, – sa­kė J. Oh­ma­nas. – Lie­tu­viai ge­riau su­pran­ta, kas vyks­ta Uk­rai­no­je, ten jie va­di­na­mi „ste­buk­lin­gais lie­tu­viais“.

Uk­rai­nai Lie­tu­va esan­ti „sėk­mės pa­vyz­dys“, ku­rį pa­tys esa­me pri­mir­šę, o taip pa­t – Eu­ro­pos bal­sas.

„Lie­tu­vos in­dė­lis į Eu­ro­pos sau­gu­mo stip­ri­ni­mą di­džiu­lis. Jau­čia­me, kad pri­va­lo­me Uk­rai­no­je bū­ti, pa­dė­ti – taip gi­na­me ir Lie­tu­vą", – tei­gė vi­suo­me­nin­inkas.

Jo žo­džiais, po Kry­mo anek­si­jos bu­vo aiš­ku, jog „V. Pu­ti­nas ei­na į Eu­ro­pą“. Tuoj po to or­ga­ni­za­vo ir ve­žė Uk­rai­nai hu­ma­ni­ta­ri­nę pa­ra­mą, Lie­tu­vo­je ren­gė uk­rai­nie­čių ka­rių inst­ruk­to­rių mo­ky­mus.

Jo žo­džiais, Uk­rai­nos ka­riuo­me­nė bu­vo išar­dy­ta, tu­rė­jo vos 6 tūks­tan­čius ka­rių, nuo Ru­si­jos ag­re­si­jos sa­va­no­riai ėjo gin­tis „su ke­dais ir be gink­lų“, nau­do­jo 1938 me­tų ga­my­bos svie­di­nius. Vie­nam ka­riui ati­da­vęs net sa­vo ba­tus.

„Tą chao­są sun­ku ap­ra­šy­ti, – da­li­jo­si J. Oh­ma­nas. – Pa­dė­jo­me, ve­žė­me, ko pra­šė – už 23 tūks­tan­čius eu­rų ve­žė­me daik­tų. 90 pro­cen­tų lė­šų paau­ko­jo Lie­tu­vos žmo­nės.“

Jo žo­džiais, nu­vež­ti nak­ti­nio ma­ty­mo prie­tai­sai pa­dė­jo Uk­rai­nos ka­riams mū­šiuo­se dėl Do­nec­ko oro uos­to.

„Lie­tu­vos kon­teks­te – Uk­rai­no­je vyks­ta tai, kas Lie­tu­vo­je vy­ko prieš 100 me­tų, kai ko­vo­jo dėl sa­vo ne­prik­lau­so­my­bės“, – ly­gi­no ora­to­rius. Lais­vas žmo­gus – žmo­gus, ku­ris pa­si­ruo­šęs dėl sa­vo lais­vės ko­vo­ti, ją gin­ti, ži­nan­tis sa­vo ša­lies is­to­ri­ją.

„Kai jau­nas žmo­gus da­bar sa­ko: „Esu lais­vas – va­žiuo­ju, kur no­riu“ – tai kas jūs esa­te? – klau­sė J. Oh­ma­nas. – Ap­lin­ky­bių au­ka – nuo sa­vęs ne­pa­bėg­si­te. Ga­li­ma bėg­ti, bet jei­gu kaž­ką da­rai – ga­li daug ką keis­ti. Man „ste­buk­lin­go lie­tu­vio“ įvaiz­dis pa­trauk­les­nis nei lan­gų plo­vė­jo Lon­do­ne.“

Svar­biau­sias prie­šas – ko­rup­ci­ja

Pir­mą kar­tą į Lie­tu­vą at­vy­kęs prieš 25 me­tus – 1991 me­tais po sau­sio 13-osios įvy­kių. Ta­da pa­ma­tęs „mo­de­lį, kaip rei­kia elg­tis“.

„Lie­tu­vos val­džia – Sei­mas ir pi­lie­čiai bu­vo vie­nin­gi, ėjo vie­na kryp­ti­mi – prieš to­kią jė­gą nie­kas nie­ka­da ne­nu­ga­lės“, – įsi­ti­ki­nęs J. Oh­ma­nas.

Mai­da­no pi­lie­ti­nė ener­gi­ja bu­vu­si net daug kar­tų stip­res­nė ne­gu ta­da Lie­tu­vo­je. Da­bar vi­di­nė vie­ny­bė – pro­ble­ma.

Šian­die­ni­nę si­tua­ci­ją Uk­rai­no­je įvar­di­jo su­dė­tin­ga. Prog­no­za­vo, jog ka­ras grei­tai ne­si­baigs, ša­lis stip­riai vei­kia­ma ir in­for­ma­ci­nio ka­ro.

Uk­rai­na esan­ti ir ko­rum­puo­ta ša­lis: „Pag­rin­di­nis prie­šas sta­bi­lu­mui pa­siek­ti ir iš­šū­kis, ku­rį rei­kia įveik­ti, – ko­rup­ci­ja.“

Apie pi­lie­tiš­ku­mą ir vals­ty­bin­gu­mą

Jo nuo­mo­ne, geo­po­li­ti­niai konf­lik­tai iš es­mės vyks­ta dėl vals­ty­bin­gu­mo sie­kio. Net di­džio­sios ša­lys, kaip, pa­vyz­džiui, Is­pa­ni­ja, šios pro­ble­mos nė­ra iki ga­lo iš­spren­du­sios. Lie­tu­vo­je, jo žo­džiais, vals­ty­bin­gu­mo yra apie 50 pro­cen­tų, Uk­rai­no­je – apie 30 pro­cen­tų.

Siū­lė su­si­mąs­ty­ti, jog kaip pi­lie­čiai tu­ri­me su­si­telk­ti ties „vals­ty­bin­gu­mo die­gi­mu“.

Iš Lie­tu­vos ir Uk­rai­nos pa­tir­ties ma­to, jog kri­zių si­tua­ci­jo­se pi­lie­ti­nė vi­suo­me­nė tu­ri pri­va­lu­mą prieš val­džios struk­tū­ras.

„Pi­lie­ti­nė vi­suo­me­nė žy­miai grei­čiau ir efek­ty­viau rea­guo­ja į kri­zes ir ga­li pa­keis­ti įvy­kius“, – tei­gė J. Oh­ma­nas.

Pab­rė­žė, jog „pi­lie­čiai – jūs, aš – yra svar­biau­si – tai rei­kia su­vok­ti“. Jei­gu „kryp­tin­gai dir­bi, vi­si ta­vęs klau­sys – ir val­džia“. Bai­sus jam yra pa­sa­ky­mas – „nie­ko ne­pa­da­ry­si“.

„Ne­ma­nyk, jog nie­ko ne­ga­li, – ti­ki­no sa­vo klau­sy­to­jus. – Bet ne­ma­nyk, jog grei­tai vis­kas pa­si­keis.“

Lie­tu­viai tu­rin­tys pui­kų bruo­žą – su­ge­bė­ji­mą imp­ro­vi­zuo­ti, su­gal­vo­ti, kaip veik­ti.

„Tik vie­šai at­si­sto­ti, teik­ti idė­ją ir telk­ti ki­tus sa­vo pa­vyz­džiu lie­tu­viai dro­vi­si – vi­sų pir­ma, rei­kia ne­bi­jo­ti, vi­sų ant­ra – su­gal­vo­ti kaž­ką įdo­maus, – ra­gi­no sve­čias. – Pra­dė­ki­te nuo sa­vo mies­to ar mies­te­lio, ra­jo­no – kad ir ap­leis­tų par­kų – tvar­ky­ki­te, ir gal net ei­ki­te į po­li­ti­ką.“

Ra­gi­no su­si­mąs­ty­ti, ar tei­sin­ga yra po­zi­ci­ja lū­kes­čius sie­ti tik su val­džia.

„Per rin­ki­mus po­li­ti­kai vėl sa­kys – sė­dė­ki­te ra­miai, o mes vis­ką pa­da­ry­si­me – nie­ko pa­na­šaus, – tei­gė vi­suo­me­ni­nin­kas. – Jei­gu pa­ts veik­si kaip pilie­tis, tik ta­da ga­li ge­rai gy­ven­ti sa­vo ša­ly­je, o ki­taip bėg­si ir bėg­si per pa­sau­lį.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

PO­ZI­CI­JA: Šve­das Jo­nas Oh­ma­nas tei­gia: „Esu žmo­gus, ku­ris no­ri ir ga­li kaž­ką pa­keis­ti. Rei­ka­lui esant – ir ka­rys.“

NUO­MO­NĖ: Jo­nas Oh­ma­nas ti­ki­na, jog Uk­rai­nos sta­bi­lu­mo ir vys­ty­mo­si pa­grin­di­nis prie­šas – ko­rup­ci­ja.