Jeigu viskas būtų sutvarkyta...

„Kaip gy­ve­ni, žmo­gau?“

Jei­gu vis­kas bū­tų su­tvar­ky­ta...

Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne esan­ti Rau­dond­va­rio gy­ven­vie­tė – iš­skir­ti­nė. Tu­rin­ti ne tik pro­fe­si­nio mo­ky­mo įstai­gą, žir­gy­ną bei sa­vo ae­rod­ro­mą, bet ir bu­vu­sio dva­ro pa­sta­tų an­samb­lį. De­ja, jie yra di­džiau­sias gal­vos skaus­mas vie­tos val­džiai.

XIX am­žiaus pir­mo­jo­je pu­sė­je ba­ro­no Teo­do­ro fon Ro­po pa­sta­ty­tus dva­ro pa­sta­tus iš­graibs­tė nau­jie­ji sa­vi­nin­kai ir pa­li­ko juos li­ki­mo va­liai – dū­lė­ti, griū­ti ir pū­ti. To­dėl daž­no rau­dond­va­riš­kio min­tys apie gy­ven­vie­tę pra­si­de­da vie­no­dai: „Jei­gu čia vis­kas bū­tų su­tvar­ky­ta...“.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Gąs­di­na griū­van­tys dva­ro pa­sta­tai

Ne­to­li Še­du­vos, ša­lia ma­gist­ra­li­nio ke­lio Šiau­liai-Pa­ne­vė­žys, įsi­kū­ru­si Rau­dond­va­rio gy­ven­vie­tė už­bu­ria sa­vo ra­my­be ir, re­gis, ga­lė­tų bū­ti pui­ki vie­ta gy­ven­ti ne tik rau­dond­va­rie­čiams, bet ir ap­si­sto­ti pra­va­žiuo­jan­tiems tu­ris­tams.

Kad kaž­ka­da ši gy­ven­vie­tė trau­kė tu­ris­tus, me­na tik įsu­kus į Rau­dond­va­rį kai­rėje pu­sėje sto­vin­tis vieš­bu­tis-ka­vi­nė „Prie eže­ro“. Vie­ti­niai jį va­di­na vo­kie­čio vieš­bu­čiu, nes tik at­kū­rus Nep­rik­lau­so­my­bę, jį ėmė­si kur­ti rau­dond­va­rie­tė ir Vo­kie­ti­jos pi­lie­tis.

Da­bar šis vieš­bu­tis dvel­kia mir­ti­na ty­la. Link jo ve­da žo­le už­žė­lę ta­kai, o žvilg­te­lė­jus pro lan­gus vi­du­je ma­ty­ti bu­vu­sių bal­dų nuo­lau­žos, kai ku­rie pa­lik­ti daik­tai.

Kaž­ka­da gy­ven­vie­tę gar­si­no ir vo­kie­čių kil­mės ba­ro­no Teo­do­ro fon Ro­po pa­sta­ty­tas Rau­dond­va­rio dva­ras. Jis įtrauk­tas į kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­rą ir yra sau­go­mas vals­ty­bės.

Bet... prieš ge­rą mė­ne­sį įgriu­vo vie­no ak­me­ni­nio pa­sta­to sto­gas. Drioks­te­lė­jo kaip rei­kiant, nors ne­bu­vo nei ypa­tin­go vė­jo, nei aud­ros. Da­bar ši vie­ta ap­juos­ta įspė­jan­čią­ja „Stop“ juos­ta. Kad ne­ty­čia koks smal­suo­lis ne­pri­lįs­tų.

2005 me­tais nuo gais­ro nu­ken­tė­jo pa­grin­di­niai dva­ro rū­mai: su­de­gė sto­gas. Nuo ne­lai­mės praė­jo dau­giau nei 12 me­tų, ta­čiau apie re­mon­tą nie­kas net ne­gal­vo­ja ir kas­met vaiz­das čia tik bai­sė­ja: rū­mų vi­du­je stūk­so krū­vos sta­ty­bi­nio lau­žo ir šiukš­lių, žio­jė­ja iš­dau­žy­ti lan­gai, gra­si­na įgriū­ti pa­sta­to per­dan­gos, o ten, kur kaž­ka­da bu­vo sto­gas, jau spė­jo ge­ro­kai paaug­ti liau­ni me­de­liai.

Ki­ti dva­ro pa­sta­tai ir­gi gąs­di­na kiau­rais sto­gais, ap­si­lu­pi­nė­ju­siais da­žais, nors kiek­vie­nas iš jų tu­ri šei­mi­nin­kus.

Gy­ven­vie­tė – su ae­rod­ro­mu, bet be par­duo­tu­vės

„Dva­ro pa­sta­tai – mū­sų šir­dies skaus­mas. Su­de­gu­sio pa­sta­to, mes jį va­di­nam baž­ny­čia, sa­vi­nin­kui skir­ta di­džiau­sia bau­da, kad nie­ko ne­da­ro po gais­ro, ta­čiau ir tai jo ne­gąs­di­na.

Ne­ži­nau, kam rei­kė­jo jį įsi­gy­ti, jei ne­ke­ti­no pri­žiū­rė­ti. Žmo­nės pa­sta­tus pir­ko be jo­kios idė­jos: ko­dėl man ne­nu­si­pirk­ti dva­ro da­lies? Už­tat da­bar jie ir sto­vi lyg vai­duok­liai. Esam nu­ta­rę kar­tu su bend­ruo­me­ne ra­šy­ti bend­rą pe­ti­ci­ją dva­ro rū­mų sa­vi­nin­kui. Tik tą mes ir ga­li­me. Jei čia vis­kas at­si­gau­tų, koks džiaugs­mas bū­tų“, – apie gy­ven­vie­tę ne­puo­šian­čius ap­leis­tus dva­ro pa­sta­tus ap­mau­džiai kal­ba Pa­kal­niš­kių se­niū­ni­jos, ku­ri įsi­kū­ru­si Rau­dond­va­ry­je, se­niū­nas Kęs­tu­tis Ulins­kas.

Į Rau­dond­va­rį atė­jęs tuoj po pa­sky­ri­mo, se­niū­nas čia dar­buo­ja­si jau per 30 me­tų, se­niū­ni­jo­je – pen­ke­rius, to­dėl kiek­vie­ną pa­žįs­ta lyg sa­vą.

„Vers­lo Rau­dond­va­ry­je nė­ra. Yra ke­li stip­res­ni ūki­nin­kai: Al­gi­man­tas Žegžd­rys su sū­nu­mi, Gy­tis Nar­bu­tas, Ze­no­nas Ro­žė­nas, Dai­nius Ba­go­čius – tai mū­sų pa­grin­di­niai pa­gal­bi­nin­kai, kai rei­kia pa­šie­nau­ti di­džiu­lius se­niū­ni­jos plo­tus, kai pri­rei­kia trak­to­rių ar ki­to­kios tech­ni­kos.

Jau­čia­si se­nė­ji­mo sind­ro­mas ir pas mus. Rau­dond­va­ry­je – 263 gy­ven­to­jai. Tu­ri­me ne­ma­žai pen­si­nin­kų. Dau­gu­ma iš jų – bu­vę Še­du­vos ta­ry­bi­nio ūkio-tech­ni­ku­mo dar­buo­to­jai, mo­ky­to­jai, ūkio spe­cia­lis­tai – švie­sūs žmo­nės. Yra iš­va­žia­vu­sių ir neiš­si­dek­la­ra­vu­sių. Anks­čiau tech­ni­ku­mo moks­lei­viai čia tu­rė­da­vo pri­si­re­gist­ruoti, ir tai pa­di­din­da­vo gy­ven­to­jų skai­čių“, – var­di­jo se­niū­nas, pa­klaus­tas apie gy­ven­vie­tės žmo­nes.

Bet, anot jo, yra ir ma­mų su vai­ku­čiais. Tik par­duo­tu­vės nė vie­nos ne­be­li­ko, nors bu­vo dvi.

„Tai kur nu­si­per­kate pie­no, o gal čia pas jus pu­sė žmo­nių kar­ves lai­ko?“ – klau­sia­me.

Dėl kar­vių se­niū­nui ten­ka pa­suk­ti gal­vą – ne­be­la­bai li­ko tų lai­kan­čių­jų, o ap­si­pirk­ti žmo­nės va­žiuo­ja į Še­du­vą ar­ba Rad­vi­liš­kį. Esą tai nė­ra pro­ble­ma, nes dau­ge­lis rau­dond­va­rie­čių tu­ri au­to­mo­bi­lius.

Se­niū­nas ne­no­ri su­tik­ti, kad Rau­dond­va­ris vis la­biau tam­pa ra­mia, tuš­tė­jan­čia gy­ven­vie­te.

„Ne kiek­vie­na se­niū­ni­ja tu­ri ae­rod­ro­mą. At­va­žiuo­ja pas mus pi­ni­gin­gų, no­rin­čių pa­skrai­dy­ti žmo­nių. Ar­ba no­rin­čių pa­jo­di­nė­ti žir­gais. Vi­sai ne­to­lie­se – ir Kle­bo­niš­kio bui­ties mu­zie­jus, Bur­biš­kio dva­ras. Rei­kė­tų tu­ris­tams par­duo­tu­vės, ka­vi­nės, vieš­bu­čio, de­ja, ne­be­li­ko“.

Skai­ty­to­jų gre­tos re­tė­ja

Vie­nas iš Rau­dond­va­rio kul­tū­ros ži­di­nių – kul­tū­ros na­mai ir bib­lio­te­ka. Lan­ky­mo­si die­ną į pa­sta­rą­ją ve­dė tik vie­ni snie­guo­ti pėd­sa­kai – gal pa­čios bib­lio­te­ki­nin­kės?

Bib­lio­te­ko­je 25-erius me­tus dir­ban­ti Da­ra Ba­gu­šie­nė pri­pa­žįs­ta: kas­die­nių skai­ty­to­jų su­ma­žė­jo. Se­niau ir vai­kų dau­giau sė­dė­da­vo prie bib­lio­te­kos kom­piu­te­rių. Da­bar šių mo­ni­to­riai daž­no­kai bū­na juo­di. Gal dėl to, kad dau­ge­lis vai­kų kom­piu­te­rius tu­ri na­muo­se?

„Nuo­la­ti­niai mū­sų skai­ty­to­jai – dau­giau­sia vi­du­ti­nio am­žiaus, skai­tan­tys įvai­rias kny­gas, iš­lie­ka­mą­ją ver­tę tu­rin­čius žur­na­lus: apie rank­dar­bius, so­do dar­bus. Tuos, ku­riuos ga­li var­ty­ti ir da­bar, ir po pen­ke­rių me­tų. Per me­tus gau­na­me per 100 nau­jų kny­gų“, – pa­sa­ko­ja bib­lio­te­ki­nin­kė.

Į bib­lio­te­ką užė­ju­si rau­dond­va­rie­tė me­di­kė Ire­na Pus­čiu­tė, čia skai­tan­ti per du de­šimt­me­čius, at­vi­ra: jai, skai­tan­čiai nuo vai­kys­tės, rei­kia kny­gos šla­mė­ji­mo, o štai jos duk­ra kny­gų vi­sai ne­skai­to – neį­do­mu.

Abiem mo­te­rims Rau­dond­va­ris at­ro­do ga­na švie­sus ir abiem la­biau­siai gai­la tų pa­sta­tų, ku­rie čia sto­vi ko­ne du šimt­me­čius, o da­bar ­li­ko nie­kam ne­be­rei­ka­lin­gi ir nie­kas dėl to nė­ra at­sa­kin­gas.

Rau­dond­va­rie­tėms pa­tin­ka par­kas, po ku­rį ga­li bet ka­da su­ma­nęs pa­si­vaikš­čio­ti, nors ir ne vi­sas jis su­tvar­ky­tas. Abi džiau­gia­si gy­ven­da­mos bū­tent čia ir ne­no­rė­tų Rau­dond­va­rio keis­ti – kad ir į Še­du­vą.

„Sut­var­ky­tų kas dva­ro pa­sta­tus, bū­tų gra­žus mie­ga­ma­sis ra­jo­nas, o da­bar bai­gia vis­kas su­pū­ti – vie­nam sto­gas su­kri­to, ki­tas – su­de­gė“, – ap­gai­les­ta­vo kny­gų my­lė­to­jos.

Mo­ky­tis žir­gi­nin­kys­tės – ir su sa­vo žir­gu

Še­du­vos tech­no­lo­gi­jų ir vers­lo mo­ky­mo sky­riaus (TVMS) žir­gy­ne ūki­nin­ko Vy­tau­to Če­pai­čio žir­gus pri­žiū­rin­tis Si­gi­tas Pri­koc­kas pa­brė­žia bū­tent šį Rau­dond­va­rio iš­skir­ti­nu­mą – žir­gy­ną.

Bet no­rint pa­gy­vin­ti žir­gy­no veik­lą, rei­kia di­des­nio fi­nan­sa­vi­mo, sa­ko jis. Štai ir ūki­nin­kas Vy­tau­tas, anks­čiau žir­gy­ne lai­kęs apie 30 žir­gų, da­bar jų su­ma­ži­no iki sep­ty­nių. Tie­siog tai ta­po per bran­giu ma­lo­nu­mu.

Še­du­vos TVMS ve­dė­jas Arū­nas Vai­čiu­lis pri­pa­žįs­ta, kad mo­ki­nių įstai­go­je yra ma­žiau, šiuo me­tu – kiek per 200. Prieš sep­ty­ne­rius me­tus bu­vo 280.

Po­pu­lia­riau­sios spe­cia­ly­bės – elekt­ro­mon­tuo­to­jų, au­to­mo­bi­lių me­cha­ni­kų, žir­gi­nin­kys­tės vers­lo dar­buo­to­jų, mul­ti­me­di­jos pa­slau­gų tei­kė­jo.

Žir­gi­nin­kus spe­cia­lis­tus ša­ly­je ma­žai kas ren­gia, to­dėl Rau­dond­va­ry­je jau ant­ri me­tai su­da­ro­mos dvi gru­pės. Kai ku­rie moks­lei­viai at­va­žiuo­ja mo­ky­tis jau su sa­vo žir­gais.

A. Vaičiulis sa­ko, jog už­sie­nis ki­ša ko­ją ir jų įstai­gai – da­lis be­si­mo­kan­čių­jų me­ta moks­lus ir iš­va­žiuo­ja sve­tur. Ne­ži­no­my­bės įne­šė ir bend­ras priė­mi­mas – įstai­ga tik rugp­jū­čio pabaigoje su­ži­no, koks bus rea­lus be­si­mo­kan­čių­jų skai­čius.

Dau­gia­vai­kę šei­mą gel­bė­ja Len­ki­ja

Už­su­ka­me pas ke­tu­ris vai­kus au­gi­nan­čius Bi­ru­tę ir Al­vy­dą Povilaičius. Tai ji vie­na iš tų šei­mų, ku­rie Rau­dond­va­ry­je dar lai­ko kar­vę.

Tri­jų kam­ba­rių bu­te šil­ta – no­ri­si at­si­la­po­ti striu­kę.

„Da­bar ro­jus – kaip po­nai gy­ve­nam: na­muo­se šil­ta, pe­čius ge­ras, ka­mi­nas ge­ras, sie­nos ap­šil­tin­tos, o mo­kam daug kar­tų ma­žiau, ne­gu ta­da, kai mus ­šil­dė ka­ti­li­nė. To­kios auk­si­nės ši­lu­mos nie­kur ne­bu­vo. Įsi­vaiz­duo­jat – anks­čiau už šil­dy­mą per mė­ne­sį 900 li­tų pa­klo­da­vom, o da­bar už ang­lis vi­sam se­zo­nui 240 eu­rų su­mo­ku, o dvie­jų prie­ka­bų mal­kų man pen­ke­riems me­tams pa­kan­ka“, – at­pi­gu­siu šil­dy­mu neat­si­džiau­gė šei­mi­nin­kas.

1,8 me­tų Ie­vu­tę, še­šia­me­tę Luk­re­ci­ją, de­šimt­me­tį Lai­mo­ną ir vie­nuo­lik­me­tę Ka­ro­li­ną au­gi­nan­tys Povilaičiai tu­ri šiek tiek že­mės, nors pa­ja­mų iš tos že­mės sa­ko ne­gau­nan­tys.

Bi­ru­tė bū­na su vai­kais na­muo­se, Al­vy­das dir­ba žir­gy­ne ir pa­ts žir­gą, ku­me­liu­kų, kar­vę lai­ko. Lai­ky­tų dau­giau, bet ga­nyk­lų neuž­ten­ka.

Jau ke­le­ri me­tai Al­vy­das va­ži­nė­ja į Len­ki­ją mais­to.

„Dvie­se nu­va­žiuo­jam į Su­val­kus. Ku­rui iš­lei­džiam po 20 eu­rų kiek­vie­nas. Pri­sik­rau­nam pre­kių pil­ną prie­ka­bą. Už 240 eu­rų par­ve­žu pu­sę di­de­lės mė­si­nės kiau­lės. Kum­piai – per pu­sę ran­kos. Dar pri­ve­žu vai­kams sū­re­lių, sū­rių, jo­gur­tų, viš­tų krū­ti­nė­lių, ket­vir­čių. Mums vos ne pu­sei me­tų už­ten­ka. Pri­rū­kau kum­pe­lių su­muš­ti­niams – ska­nūs, dū­mu kve­pia“, – tau­py­mo pa­mo­kė­lę ­ve­da rau­dond­va­rie­tis.

Pa­sak jo, jei vi­so­mis iš­ga­lė­mis ne­tau­py­tų, ries­ta bū­tų. Ne­leng­va Rau­dond­va­ry­je gy­ven­ti – dar­bų nėra, tik biu­dže­ti­nė­se įstai­go­se. Ūki­nin­kai, anot Al­vy­do, ir tie sten­gia­si iš­si­vers­ti sa­vo gi­mi­nės jė­go­mis – sū­nus ir žen­tus prie dar­bų spau­džia.

Gy­ve­ni­mą su­ri­kia­vo kny­gų pus­la­piuo­se

83-ejų Ele­na Či­ga­nie­nė Rau­dond­va­ry­je – 36-eri me­tai, tad me­na ir gy­ven­vie­tės kles­tė­ji­mo, ir smu­ki­mo me­tus.

Bu­vu­si Še­du­vos ta­ry­bi­nio ūkio-tech­ni­ku­mo, vė­liau kei­tu­sio ir pa­va­di­ni­mus, ir pri­klau­so­my­bę, dės­ty­to­ja E. Či­ga­nie­nė bu­vo tarp pir­mų­jų in­di­vi­dua­lius na­mus pa­si­sta­čiu­sių gy­ven­to­jų, ku­riems pu­sę sta­ty­bų kai­nos ap­mo­kė­jo tuo­met kles­tė­jęs ūkis-tech­ni­ku­mas.

„Tech­ni­ku­me mo­kė­si per 400 vai­kų – pil­ni ta­kai jų bū­da­vo. Ir pas žmo­nes gy­ven­da­vo ir dvie­juo­se bend­ra­bu­čiuo­se. Da­bar ty­ku, ty­ku. Su­ma­žė­jo mo­ki­nių, o ir da­lis be­si­mo­kan­čių nei­na į pa­skai­tas ar­ba mo­ko­si lais­vu gra­fi­ku.

Pa­ti gy­ven­vie­tė ėmė trauk­tis. Čia juk tu­rė­jo bū­ti pa­sta­ty­tas ūkio svei­ka­tin­gu­mo komp­lek­sas su ba­sei­nu, bet kai atė­jo ūkių dras­ky­mo me­tas, vis­kas bu­vo iš­ne­šio­ta po ply­tą“, – pa­sa­ko­ja bu­vu­si dės­ty­to­ja, 15 me­tų iš­dir­bu­si tech­ni­ku­me, 26-erius – ga­my­bo­je, ne­blo­gai už­dirb­da­vu­si.

„Da­bar ma­no pen­si­ja, jau pa­di­din­ta, – 250 eu­rų. Pri­dė­jo 20 eu­rų, bet kai gau­da­vau 770 li­tų, bu­vo ge­riau. Ta­da ir anū­kams do­va­nų nu­pirk­da­vau. O da­bar vis­kas, ne­beį­ma­no­ma iš­si­verst, kai vis­kas brangt pra­dė­jo“, – pik­ti­na­si.

Ir čia pat pa­pa­sa­ko­ja, kaip sten­gia­si su­ktis iš si­tua­ci­jos: iš­mo­ku­si ap­si­pirk­ti il­ges­niam lai­kui, sa­vai­tei ar net dviem, du­kart per sa­vai­tę nu­si­pirk­da­ma po 5 lit­rus na­mi­nio pie­no ir iš jo pa­si­da­ry­da­ma ne tik varš­kės, grie­ti­nės, bet ir elekt­ri­niu pla­kik­liu su­si­muš­da­ma kvap­aus svies­to.

Išė­ju­si į pen­si­ją, E. Či­ga­nie­nė pa­ra­šė tris kny­gas. Pra­dė­jo ir ket­vir­tą­ją, bet šią, sa­ko, tu­rės pa­baig­ti jau jos duk­ra Ri­ta, su ku­ria kar­tu pa­si­da­li­jo tre­čio­sios kny­gos „Dvi jū­ros“ au­to­rys­tę.

„Ma­no kny­go­se – gy­ve­ni­mo upė, pra­de­dant nuo pat iš­ta­kų“, – sa­ko E. Či­ga­nie­nė-Kiš­kie­nė, Kai­mo ra­šy­to­jų są­jun­gos, Šiau­rės kraš­to li­te­ra­tų drau­gi­jos ir Rad­vi­liš­kio li­te­ra­tų klu­bo „Jon­va­ba­lis“ na­rė.

Rau­dond­va­ry­je ši gy­ve­ni­mo upė jau ne­be to­kia srau­ni, jos tėk­mė – su­lė­tė­ju­si, ta­čiau rau­dond­va­rie­čiams ji vis to­kia pat sa­va.

Au­to­rės nuo­tr.

Rau­dond­va­ris įsi­kū­ręs ra­mio­je bei pa­to­gio­je vie­to­je – ša­lia ma­gist­ra­li­nio ke­lio.

Pag­rin­di­nių Rau­dond­va­rio rū­mų pa­sta­to sto­gas su­de­gė 2005 me­tais, ta­čiau iki šiol jo nie­kas ne­tvar­ko.

Šio dva­ro pa­sta­to sto­gas įgriu­vo prieš ge­rą mė­ne­sį.

Ša­lia se­niū­ni­jos pa­sta­to sto­vin­tis pa­mink­li­nis ak­muo pri­me­na Rau­dond­va­rio dva­ro an­samb­lio at­si­ra­di­mo me­tus.

Pa­kal­niš­kių se­niū­ni­jos se­niū­nas Kęs­tu­tis Ulins­kas: „Rau­dond­va­ris tu­ri kuo su­do­min­ti tu­ris­tus“.

Rau­dond­va­rio bib­lio­te­kos bib­lio­te­ki­nin­kė Da­ra Ba­gu­šie­nė: „Te­be­tu­ri­me skai­ty­to­jų, ku­riems kny­gų skai­ty­mo nie­kas ne­pa­keis“.

Ke­tu­ris vai­kus au­gi­nan­tys Bi­ru­tė ir Al­vy­das Povilaičiai su­ka­si kaip iš­ma­ny­da­mi, kad ga­lė­tų ap­rū­pin­ti sa­vo šei­my­ną. Nuot­rau­ko­je su tė­vais – ma­žiau­sio­ji Ie­vu­tė ir de­šimt­me­tis Lai­mo­nas.

Ūki­nin­ko Vy­tau­to Če­pai­čio žir­gus pri­žiū­rin­tis Si­gi­tas Pri­koc­kas yra pel­nęs ne vie­ną lai­mė­ji­mą įvai­rio­se jo­ji­mo rung­ty­se.

Še­du­vos tech­no­lo­gi­jų ir vers­lo mo­ky­mo sky­riu­je mo­ko­si apie 200 moks­lei­vių.

Kaž­ka­da bu­vęs gar­sus vieš­bu­tis-ka­vi­nė „Prie eže­ro“ šian­dien sto­vi be gy­vy­bės ženk­lų, už­žė­lęs žo­le.

36-erius me­tus Rau­dond­va­ry­je gy­ve­nan­ti Ele­na Či­ga­nie­nė me­na ir ge­rus, ir blo­ges­nius gy­ven­vie­tės lai­kus.