Naujausios
„Kaip gyveni, žmogau?“
Jeigu viskas būtų sutvarkyta...
Radviliškio rajone esanti Raudondvario gyvenvietė – išskirtinė. Turinti ne tik profesinio mokymo įstaigą, žirgyną bei savo aerodromą, bet ir buvusio dvaro pastatų ansamblį. Deja, jie yra didžiausias galvos skausmas vietos valdžiai.
XIX amžiaus pirmojoje pusėje barono Teodoro fon Ropo pastatytus dvaro pastatus išgraibstė naujieji savininkai ir paliko juos likimo valiai – dūlėti, griūti ir pūti. Todėl dažno raudondvariškio mintys apie gyvenvietę prasideda vienodai: „Jeigu čia viskas būtų sutvarkyta...“.
Laima AGANAUSKIENĖ
alaima@skrastas.lt
Gąsdina griūvantys dvaro pastatai
Netoli Šeduvos, šalia magistralinio kelio Šiauliai-Panevėžys, įsikūrusi Raudondvario gyvenvietė užburia savo ramybe ir, regis, galėtų būti puiki vieta gyventi ne tik raudondvariečiams, bet ir apsistoti pravažiuojantiems turistams.
Kad kažkada ši gyvenvietė traukė turistus, mena tik įsukus į Raudondvarį kairėje pusėje stovintis viešbutis-kavinė „Prie ežero“. Vietiniai jį vadina vokiečio viešbučiu, nes tik atkūrus Nepriklausomybę, jį ėmėsi kurti raudondvarietė ir Vokietijos pilietis.
Dabar šis viešbutis dvelkia mirtina tyla. Link jo veda žole užžėlę takai, o žvilgtelėjus pro langus viduje matyti buvusių baldų nuolaužos, kai kurie palikti daiktai.
Kažkada gyvenvietę garsino ir vokiečių kilmės barono Teodoro fon Ropo pastatytas Raudondvario dvaras. Jis įtrauktas į kultūros vertybių registrą ir yra saugomas valstybės.
Bet... prieš gerą mėnesį įgriuvo vieno akmeninio pastato stogas. Driokstelėjo kaip reikiant, nors nebuvo nei ypatingo vėjo, nei audros. Dabar ši vieta apjuosta įspėjančiąja „Stop“ juosta. Kad netyčia koks smalsuolis neprilįstų.
2005 metais nuo gaisro nukentėjo pagrindiniai dvaro rūmai: sudegė stogas. Nuo nelaimės praėjo daugiau nei 12 metų, tačiau apie remontą niekas net negalvoja ir kasmet vaizdas čia tik baisėja: rūmų viduje stūkso krūvos statybinio laužo ir šiukšlių, žiojėja išdaužyti langai, grasina įgriūti pastato perdangos, o ten, kur kažkada buvo stogas, jau spėjo gerokai paaugti liauni medeliai.
Kiti dvaro pastatai irgi gąsdina kiaurais stogais, apsilupinėjusiais dažais, nors kiekvienas iš jų turi šeimininkus.
Gyvenvietė – su aerodromu, bet be parduotuvės
„Dvaro pastatai – mūsų širdies skausmas. Sudegusio pastato, mes jį vadinam bažnyčia, savininkui skirta didžiausia bauda, kad nieko nedaro po gaisro, tačiau ir tai jo negąsdina.
Nežinau, kam reikėjo jį įsigyti, jei neketino prižiūrėti. Žmonės pastatus pirko be jokios idėjos: kodėl man nenusipirkti dvaro dalies? Užtat dabar jie ir stovi lyg vaiduokliai. Esam nutarę kartu su bendruomene rašyti bendrą peticiją dvaro rūmų savininkui. Tik tą mes ir galime. Jei čia viskas atsigautų, koks džiaugsmas būtų“, – apie gyvenvietę nepuošiančius apleistus dvaro pastatus apmaudžiai kalba Pakalniškių seniūnijos, kuri įsikūrusi Raudondvaryje, seniūnas Kęstutis Ulinskas.
Į Raudondvarį atėjęs tuoj po paskyrimo, seniūnas čia darbuojasi jau per 30 metų, seniūnijoje – penkerius, todėl kiekvieną pažįsta lyg savą.
„Verslo Raudondvaryje nėra. Yra keli stipresni ūkininkai: Algimantas Žegždrys su sūnumi, Gytis Narbutas, Zenonas Rožėnas, Dainius Bagočius – tai mūsų pagrindiniai pagalbininkai, kai reikia pašienauti didžiulius seniūnijos plotus, kai prireikia traktorių ar kitokios technikos.
Jaučiasi senėjimo sindromas ir pas mus. Raudondvaryje – 263 gyventojai. Turime nemažai pensininkų. Dauguma iš jų – buvę Šeduvos tarybinio ūkio-technikumo darbuotojai, mokytojai, ūkio specialistai – šviesūs žmonės. Yra išvažiavusių ir neišsideklaravusių. Anksčiau technikumo moksleiviai čia turėdavo prisiregistruoti, ir tai padidindavo gyventojų skaičių“, – vardijo seniūnas, paklaustas apie gyvenvietės žmones.
Bet, anot jo, yra ir mamų su vaikučiais. Tik parduotuvės nė vienos nebeliko, nors buvo dvi.
„Tai kur nusiperkate pieno, o gal čia pas jus pusė žmonių karves laiko?“ – klausiame.
Dėl karvių seniūnui tenka pasukti galvą – nebelabai liko tų laikančiųjų, o apsipirkti žmonės važiuoja į Šeduvą arba Radviliškį. Esą tai nėra problema, nes daugelis raudondvariečių turi automobilius.
Seniūnas nenori sutikti, kad Raudondvaris vis labiau tampa ramia, tuštėjančia gyvenviete.
„Ne kiekviena seniūnija turi aerodromą. Atvažiuoja pas mus pinigingų, norinčių paskraidyti žmonių. Arba norinčių pajodinėti žirgais. Visai netoliese – ir Kleboniškio buities muziejus, Burbiškio dvaras. Reikėtų turistams parduotuvės, kavinės, viešbučio, deja, nebeliko“.
Skaitytojų gretos retėja
Vienas iš Raudondvario kultūros židinių – kultūros namai ir biblioteka. Lankymosi dieną į pastarąją vedė tik vieni snieguoti pėdsakai – gal pačios bibliotekininkės?
Bibliotekoje 25-erius metus dirbanti Dara Bagušienė pripažįsta: kasdienių skaitytojų sumažėjo. Seniau ir vaikų daugiau sėdėdavo prie bibliotekos kompiuterių. Dabar šių monitoriai dažnokai būna juodi. Gal dėl to, kad daugelis vaikų kompiuterius turi namuose?
„Nuolatiniai mūsų skaitytojai – daugiausia vidutinio amžiaus, skaitantys įvairias knygas, išliekamąją vertę turinčius žurnalus: apie rankdarbius, sodo darbus. Tuos, kuriuos gali vartyti ir dabar, ir po penkerių metų. Per metus gauname per 100 naujų knygų“, – pasakoja bibliotekininkė.
Į biblioteką užėjusi raudondvarietė medikė Irena Pusčiutė, čia skaitanti per du dešimtmečius, atvira: jai, skaitančiai nuo vaikystės, reikia knygos šlamėjimo, o štai jos dukra knygų visai neskaito – neįdomu.
Abiem moterims Raudondvaris atrodo gana šviesus ir abiem labiausiai gaila tų pastatų, kurie čia stovi kone du šimtmečius, o dabar liko niekam nebereikalingi ir niekas dėl to nėra atsakingas.
Raudondvarietėms patinka parkas, po kurį gali bet kada sumanęs pasivaikščioti, nors ir ne visas jis sutvarkytas. Abi džiaugiasi gyvendamos būtent čia ir nenorėtų Raudondvario keisti – kad ir į Šeduvą.
„Sutvarkytų kas dvaro pastatus, būtų gražus miegamasis rajonas, o dabar baigia viskas supūti – vienam stogas sukrito, kitas – sudegė“, – apgailestavo knygų mylėtojos.
Mokytis žirgininkystės – ir su savo žirgu
Šeduvos technologijų ir verslo mokymo skyriaus (TVMS) žirgyne ūkininko Vytauto Čepaičio žirgus prižiūrintis Sigitas Prikockas pabrėžia būtent šį Raudondvario išskirtinumą – žirgyną.
Bet norint pagyvinti žirgyno veiklą, reikia didesnio finansavimo, sako jis. Štai ir ūkininkas Vytautas, anksčiau žirgyne laikęs apie 30 žirgų, dabar jų sumažino iki septynių. Tiesiog tai tapo per brangiu malonumu.
Šeduvos TVMS vedėjas Arūnas Vaičiulis pripažįsta, kad mokinių įstaigoje yra mažiau, šiuo metu – kiek per 200. Prieš septynerius metus buvo 280.
Populiariausios specialybės – elektromontuotojų, automobilių mechanikų, žirgininkystės verslo darbuotojų, multimedijos paslaugų teikėjo.
Žirgininkus specialistus šalyje mažai kas rengia, todėl Raudondvaryje jau antri metai sudaromos dvi grupės. Kai kurie moksleiviai atvažiuoja mokytis jau su savo žirgais.
A. Vaičiulis sako, jog užsienis kiša koją ir jų įstaigai – dalis besimokančiųjų meta mokslus ir išvažiuoja svetur. Nežinomybės įnešė ir bendras priėmimas – įstaiga tik rugpjūčio pabaigoje sužino, koks bus realus besimokančiųjų skaičius.
Daugiavaikę šeimą gelbėja Lenkija
Užsukame pas keturis vaikus auginančius Birutę ir Alvydą Povilaičius. Tai ji viena iš tų šeimų, kurie Raudondvaryje dar laiko karvę.
Trijų kambarių bute šilta – norisi atsilapoti striukę.
„Dabar rojus – kaip ponai gyvenam: namuose šilta, pečius geras, kaminas geras, sienos apšiltintos, o mokam daug kartų mažiau, negu tada, kai mus šildė katilinė. Tokios auksinės šilumos niekur nebuvo. Įsivaizduojat – anksčiau už šildymą per mėnesį 900 litų paklodavom, o dabar už anglis visam sezonui 240 eurų sumoku, o dviejų priekabų malkų man penkeriems metams pakanka“, – atpigusiu šildymu neatsidžiaugė šeimininkas.
1,8 metų Ievutę, šešiametę Lukreciją, dešimtmetį Laimoną ir vienuolikmetę Karoliną auginantys Povilaičiai turi šiek tiek žemės, nors pajamų iš tos žemės sako negaunantys.
Birutė būna su vaikais namuose, Alvydas dirba žirgyne ir pats žirgą, kumeliukų, karvę laiko. Laikytų daugiau, bet ganyklų neužtenka.
Jau keleri metai Alvydas važinėja į Lenkiją maisto.
„Dviese nuvažiuojam į Suvalkus. Kurui išleidžiam po 20 eurų kiekvienas. Prisikraunam prekių pilną priekabą. Už 240 eurų parvežu pusę didelės mėsinės kiaulės. Kumpiai – per pusę rankos. Dar privežu vaikams sūrelių, sūrių, jogurtų, vištų krūtinėlių, ketvirčių. Mums vos ne pusei metų užtenka. Prirūkau kumpelių sumuštiniams – skanūs, dūmu kvepia“, – taupymo pamokėlę veda raudondvarietis.
Pasak jo, jei visomis išgalėmis netaupytų, riesta būtų. Nelengva Raudondvaryje gyventi – darbų nėra, tik biudžetinėse įstaigose. Ūkininkai, anot Alvydo, ir tie stengiasi išsiversti savo giminės jėgomis – sūnus ir žentus prie darbų spaudžia.
Gyvenimą surikiavo knygų puslapiuose
83-ejų Elena Čiganienė Raudondvaryje – 36-eri metai, tad mena ir gyvenvietės klestėjimo, ir smukimo metus.
Buvusi Šeduvos tarybinio ūkio-technikumo, vėliau keitusio ir pavadinimus, ir priklausomybę, dėstytoja E. Čiganienė buvo tarp pirmųjų individualius namus pasistačiusių gyventojų, kuriems pusę statybų kainos apmokėjo tuomet klestėjęs ūkis-technikumas.
„Technikume mokėsi per 400 vaikų – pilni takai jų būdavo. Ir pas žmones gyvendavo ir dviejuose bendrabučiuose. Dabar tyku, tyku. Sumažėjo mokinių, o ir dalis besimokančių neina į paskaitas arba mokosi laisvu grafiku.
Pati gyvenvietė ėmė trauktis. Čia juk turėjo būti pastatytas ūkio sveikatingumo kompleksas su baseinu, bet kai atėjo ūkių draskymo metas, viskas buvo išnešiota po plytą“, – pasakoja buvusi dėstytoja, 15 metų išdirbusi technikume, 26-erius – gamyboje, neblogai uždirbdavusi.
„Dabar mano pensija, jau padidinta, – 250 eurų. Pridėjo 20 eurų, bet kai gaudavau 770 litų, buvo geriau. Tada ir anūkams dovanų nupirkdavau. O dabar viskas, nebeįmanoma išsiverst, kai viskas brangt pradėjo“, – piktinasi.
Ir čia pat papasakoja, kaip stengiasi suktis iš situacijos: išmokusi apsipirkti ilgesniam laikui, savaitei ar net dviem, dukart per savaitę nusipirkdama po 5 litrus naminio pieno ir iš jo pasidarydama ne tik varškės, grietinės, bet ir elektriniu plakikliu susimušdama kvapaus sviesto.
Išėjusi į pensiją, E. Čiganienė parašė tris knygas. Pradėjo ir ketvirtąją, bet šią, sako, turės pabaigti jau jos dukra Rita, su kuria kartu pasidalijo trečiosios knygos „Dvi jūros“ autorystę.
„Mano knygose – gyvenimo upė, pradedant nuo pat ištakų“, – sako E. Čiganienė-Kiškienė, Kaimo rašytojų sąjungos, Šiaurės krašto literatų draugijos ir Radviliškio literatų klubo „Jonvabalis“ narė.
Raudondvaryje ši gyvenimo upė jau nebe tokia srauni, jos tėkmė – sulėtėjusi, tačiau raudondvariečiams ji vis tokia pat sava.
Autorės nuotr.
Raudondvaris įsikūręs ramioje bei patogioje vietoje – šalia magistralinio kelio.
Pagrindinių Raudondvario rūmų pastato stogas sudegė 2005 metais, tačiau iki šiol jo niekas netvarko.
Šio dvaro pastato stogas įgriuvo prieš gerą mėnesį.
Šalia seniūnijos pastato stovintis paminklinis akmuo primena Raudondvario dvaro ansamblio atsiradimo metus.
Pakalniškių seniūnijos seniūnas Kęstutis Ulinskas: „Raudondvaris turi kuo sudominti turistus“.
Raudondvario bibliotekos bibliotekininkė Dara Bagušienė: „Tebeturime skaitytojų, kuriems knygų skaitymo niekas nepakeis“.
Keturis vaikus auginantys Birutė ir Alvydas Povilaičiai sukasi kaip išmanydami, kad galėtų aprūpinti savo šeimyną. Nuotraukoje su tėvais – mažiausioji Ievutė ir dešimtmetis Laimonas.
Ūkininko Vytauto Čepaičio žirgus prižiūrintis Sigitas Prikockas yra pelnęs ne vieną laimėjimą įvairiose jojimo rungtyse.
Šeduvos technologijų ir verslo mokymo skyriuje mokosi apie 200 moksleivių.
Kažkada buvęs garsus viešbutis-kavinė „Prie ežero“ šiandien stovi be gyvybės ženklų, užžėlęs žole.
36-erius metus Raudondvaryje gyvenanti Elena Čiganienė mena ir gerus, ir blogesnius gyvenvietės laikus.
