Naujausios
Idėja Lietuvai, arba (ne)įgyvendinti verta
Dr. Nerijus Brazauskas
Kol spindinčiuose Lietuvos miestuose, verkiančiuose kaimuose ir apsamanojusiuose vienkiemiuose žmonės puošia plastmasines egles, pompastiškai skelbiama, kad baigiasi pirmasis nacionalinės iniciatyvos „IDĖJA LIETUVAI“ etapas.
Lapkričio pabaigoje projekto svetainėje suskaičiavau 1362 idėjas, nors grupuoti skaitmenis man, humanitarui, sunkiai sekasi, ypač, kai organizatoriai giriasi, jog paskutinę dieną lietuviai pasiūlė dar apie 400 idėjų. Slunkiai lietuviai atsibudo, pailsėjo po SPA procedūrų „JAMAM“ sanatorijose, sumaigė 1000 spaudos ženklų, ir dabar kaimynui galės girtis: „Ir aš ten rašiau, dejavau, vau!“
Kas ten parašyta, dar bus apmąstyta, bet jau dabar aišku, kad nuvertinti ir nusivertinę Lietuvos dėstytojai ir mokslininkai galės studentams pasiūlyti bakalauro darbą „Idėjos Lietuvai beieškant“. Žinoma, tema bus pakoreguota, įvedant neutralų akademinį diskursą, tačiau manoji literatūrinė versija leidžia pasakyti, kad idėjų reikia gerai paieškoti, ir tam neužtenka užlipti į kalną ir paliesti laimės žiburį. Nemažai idėjų galima ir būtina pakeisti žodžiais: problema, noras, siūlymas.
Mes pažvelgėme į idėją pro rusų liaudies pasakos „Lydekai paliepus, man panorėjus“ akinius. Kita vertus, galėjome prisiminti interneto platybėse nardančią Alberto Einsteino idėją: „Jeigu iš pradžių idėja nėra absurdiška, ji pasmerkta žlugti“.
Projekto organizatoriai ambicingai klausė: „Kaip gyvensime po 5, 10 ar... 100 metų? Kokią Lietuvą paliksime ateinančio šimtmečio kartoms? Kokių valstybės masto idėjų įgyvendinimas užtikrins Lietuvos gerovę ateityje?“
Objektyviai galiu konstatuoti, kad daugiausia lietuviams rūpi Švietimas (198 idėjos), Ekonomika (196), Vidaus reikalai (189), Socialinė apsauga (110). Prie šių keturių banginių reikėtų prišlieti ir sritį Kita (232), kuriai vieną idėją pasiūliau ir aš (apie ją parašysiu ateityje). Tačiau to daryti nedrįstu, nes neaišku, kas ta Kita, o dar galiu būti apkaltintas idėjiniu priekabiavimu.
Idėjos švietimui atspindi visą puokštę problemų, susijusių su universitetais, gimnazijomis, mokytojų kvalifikacija, būtinybe mokyti mokyklose kritinio mąstymo, plėsti socialinį ir emocinį ugdymą etc.
Lietuvos švietimo sistema yra gilioje krizėje – tokią diagnozę patvirtina idėjos. Per 27-erius metus sugebėjome sugriauti ne tik tai, ką turėjome racionalaus ir patikrinto, bet ir pasitikėjimą mokykla, mokytoju, mokiniu, mokymo turiniu. Mokykla tėra mechaniško ir šabloniško paruošimo egzaminui vieta, mokiniai tebepriklauso mokytojams, o pastarieji – direktoriams. Dalis jų, kaip rodo tragiška Kamajų istorija, renkasi ne strazdo giesmę, bet velnio lašus... Kodėl?
Visi tapome klientais, kuriuos išbando kitų šalių patirtis aklai adaptuojantys valdininkai ir švietimą su žvejo aistra reformuojantys politikai. Indrė Makaraitytė idealistiškai teigia: „Švietimas išgelbės šią šalį“, ir aš ją palaikau. Tik klausimas: koks švietimas, vardan ko ir kokią šalį?
Ekonomikos srities idėjos siejasi su mokesčiais, jauno verslo rėmimu, būtinybe gerinti investicinę aplinką ir darbo našumą, bet esminę problemą identifikuoja ekonomisto Raimundo Kuodžio idėja „Kompleksinė mokesčių pertvarka, kuri pakirstų šešėlinę ekonomiką, pjaunančią žmonių laimę“.
Ar daug tikinčiųjų, kad kitame šimtmetyje bus įvykdyta kompleksinė mokesčių reforma? Juk visų pirma reikia tiesiai šviesiai pasakyti, kas ir kodėl palaikė ir palaiko šešėlinę ekonomiką, bet tai daug kam nenaudinga ir netgi savižudiška. O tada būtų neblogai išgirsti piliečio Odisėjo Garibaldžio siūlymą „Nugalėkim godumą“. Kaip tai padaryti, jei mąstome, kad šešėlinė ekonomika – tai laimės ekonomika?
Vidaus reikalai ir reikaliukai tokie gausūs, kaip ir masalai žvejo kuprinėje. Tačiau verta paminėti, kad visuomenė pasisakė už masiškai kompiuterizuotą efektyvų valdymą, dvigubą pilietybę, realią savivaldą, regionų plėtrą, biurokratinio aparato mažinimą, korupcijos išnaikinimą, emigracijos stabdymą etc. Tai problemos, kurios nesprendžiamos eilę metų, nes įstojus į Europos Sąjungą liko tik viena problema – struktūrinių fondų lėšų įsisavinimas.
Kai šis auksinis masalas netrukus baigsis, tiksliau, radikaliai sumažės, tada galimai išgirsime Andriaus Baranausko idėją „Nusistatykime tikslus“. O vienas jų glūdėtų Vaido Sinkaus pasiūlyme „Mažinti valdžios atotrūkį nuo žmonių“.
Kitaip sakant, lydekos reikia prašyti, kad piliečiai pasitikėtų valstybe, o pastaroji – Lietuvos žmonėmis, kurie – nepaisant jų gyvenimo ir darbo vietos – galvoja apie Lietuvos ateitį kitaip, nei gerbiamas Tomas Venclova, teigiantis, kad „[a]mžini dalykai yra laisvė ir tiesa, bet tauta nėra amžinas dalykas, net jei ją ir labai mylime, jos negalima iškelti aukščiau už laisvę ir tiesą.“ Ar be tautos laisvė ir tiesa gali egzistuoti amžinai? Aš tuo abejoju ir prisimenu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 straipsnį.
Idėjos, skirtos socialinei apsaugai, rodo, kad lietuviai pradeda suvokti, jog socialinė apsauga Lietuvoje yra parodija, kuri išryškėja ir varstant socialinių įstaigų plastikines duris, ir susidūrus su kitų šalių analogiškomis įstaigomis bei sistemomis.
Savanorystė, pašalpos, išmokos, senjorai, kaliniai, gimstamumas, neįgalieji yra ta žuvelė, kurią turėtų griebti įnoringoji lydeka. Tačiau ši jos nesirenka, nes dar nepasikeitė mūsų požiūris į socialinę apsaugą, ir valdžios žvilgsnis į žmogų, kuriam reikia pagalbos, o ne sistemingo (nu)marinimo.
Dėl to mano dėmesį patraukė idėja „Gerų darbų platforma“, kurią pasiūlė Vai Dė (puikus lietuviškas vardas!). Iš tiesų „[r]ūpinkimės vieni kitais skatindami mylėti ir daryti gerus darbus“. Kol kas tebeklesti akcijinis gerumas, parodomoji savanorystė ir kitokio žmogaus ignoravimas, nulemtas mūsų netolerancijos, aklo pykčio ir pagiežos.
Simbolinę 100 idėjų ribą peržengė ir nereikalingoji bei nemylėtoji kultūra. Piliečiai nori atsiprašymų dienos, daugiau renginių mažuose miestuose, vidinės kultūros, tradicijų išsaugojimo, tautiškų renginių, knygų naujagimiams, Tautos namų Lukiškių aikštėje etc.
Mano akis sustoja ties Živilės Kiseliūtės idėja „Diskusijų kultūros mokymas mokyklose“, kuri kitame šimtmetyje galimai pralaužtų betonines (po)sovietinės monologo kultūros sienas. Kad tai padarytume, reikia išgirsti Donato Katkaus kvietimą „Apsispręskime, kas esame“. Kol to neatlikome, žaviai griūva Gedimino kalnas, aršiai Vytis ir bunkeris skaldo Lietuvos visuomenę, išmoningai falsifikuojama Lietuvos istorija ir kvailai nuvainikuojami didvyriai. Modernios valstybės šimtmetį pasitiksime susipriešinę ir nusivylę, apatiški ir įtarūs, užmiršę priesakus, kuriuos mums paliko ankstesnių kartų šviesuoliai.
Mane nustebino palyginti menkas dėmesys sveikatos apsaugai, o tai liudija, kad piliečiai susitaikė, jog kitaip ne(be)bus. Žmonių eilės, ašaros, dejonės, alpimai, griuvimai, vaistų kainos, kelios kruopos ligoninės lėkštėje – tai tik keletas graudžios realybės vaizdinių. Gydytojai – išsigandę, kad teks dirbti greičiau ir sąžiningiau – ėmė aiškinti, kad valdžia juos padarė nusikaltėliais, užklijavusi tuos amoralius lipdukus ant durų. Žinoma, reikėjo pakeisti veiksmažodžio laiką – „Aš neėmiau kyšio“, nes dabartinė niveliacija yra neteisinga ir žeidžianti.
Mano galva, būtina pakelti atlyginimus gydytojams, kurie tikrai laikosi Hipokrato priesaikos, o ne tiems, kurie siekia sunešioti geležines kurpaites. Atėjo laikas išspręsti pacientų siuntimo pas specialistus problemą, persvarstyti valstybinės ir privačios medicinos sąryšius. Tačiau piliečiams, regis, aktualiausia yra Pablo Tamobar ir Donato Staneikos idėja „Įteisinti psichoaktyvių kanapių naudojimą psichinės ir fizinės sveikatos gerinimui (rekreacijai)“ ir siūlymai sveikai ir aktyviai gyventi. Nesaugi, depresyvi, moraliai nepalaikoma, senstanti ir anksčiausiai Europos Sąjungoje mirštanti Lietuvos visuomenė kol kas negali rinktis daugelio sveikuoliškų idėjų, kurias pateikė progresyvūs ar madų besivaikantys piliečiai.
Teisės srities idėjos liudija žmonių nepasitenkinimą esama rinkimų sistema, tačiau jos pakeitimas reikštų jaunos mūsų Konstitucijos, kuri yra valstybės stabilumo garantas, keitimą. Čia nuostata „Man panorėjus“ neveikia, tačiau verta dėmesio Viliaus Slavinsko idėja „Valdininkų ir valstybinių įmonių asmenų atsakomybė už savo padėtą parašą“, kuri įvestų asmeninės atsakomybės institutą.
Iš sovietmečio paveldėta ir kūrybingai adaptuota kolektyvinė atsakomybė iš tiesų yra vienas valstybės pažangos stabdžių. Piliečių siūlymai daryti įvairias juridines reformas suponuoja, kad naująjį modernios Lietuvos šimtmetį pasitinkame ne su atstovaujamąja demokratija, bet su parodomąja demokratija.
Aplinkos apsaugos idėjos byloja, kad piliečiai reaguoja į valdžios sprendimus. Karšta, it lauže kepta bulvė, yra urėdijų reforma, kurios tikrųjų priežasčių visuomenė nežino (EBPO rekomendacijos). Ekologinis švietimas, miškingumo didinimas, amžinieji Sosnovskio barščiai, žalioji energetika, miestų žalių zonų planavimas, atliekų rūšiavimas rodo, kad žmonėms rūpi gamtos apsauga, taršos problema ir išskirtinio Lietuvos turto – miškų – likimas. Tačiau tai tėra daugiau rūpestis, bet ne konkrečių idėjų generavimas.
Vertas dėmesio racionalus Tado Česnaičio pasiūlymas: „Siūlau naujiems ir naudotiems elektromobiliams iki 5 metų taikyti mažesnį PVM tarifą, jei tokį įsigijo fizinis arba juridinis asmuo.“ Tačiau tokius siūlymus turi teikti atsakingos valstybės institucijos, matančios Lietuvos autoūkio raidą ir plėtrą 50 metų į priekį. Kol kas Lietuva tebėra senų „dyzeliukų“ šalis, kurioje gyvena auksarankiai meistrai ir kurioje vairuotojus pasitinka tamsūs keliai ir vaiduokliški atitvarai. Kodėl negalėtume išmaniai apšviesti pagrindinių šalies kelių?
Lietuvos raidos trajektoriją brėžia tai, kad mažiausiai pasiūlyta Mokslo idėjų (37), Energetikos (22), Krašto apsaugos (18). Žinoma, esmė yra ne kiekyje, bet pačioje idėjoje. Tokių, kurios galėtų užtikrinti kokybinį šalies proveržį, neįžvelgiau. Apibendrinamas esamas potencialas, kartojami abstraktūs siekiai, skleidžiamos politinės idėjos, tačiau nesimato to, kas galėtų mums leisti lygiavertiškai, kūrybingai ir konkurencingai dalyvauti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO), į kurią, tikiuosi, ne tik simboliškai įstosime kitais metais.
Dabar mes įgyvendiname EBPO rekomendacijas, su kuriomis vertėtų susipažinti kiekvienam Lietuvos piliečiui, nes EBPO Konvencija (pasirašyta 1960-12-14), penkios pagrindinės EBPO vertybės ir netgi naujausia EBPO Ekonominė apžvalga pagrįs ir koreguos kito modernios Lietuvos šimtmečio kelią. Pozityvu tai, kad EBPO ekspertai prognozuoja, jog Lietuvoje „2018–2019 metais numatomas apie 3 proc. BVP augimas“.
Pirmasis iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ etapas atskleidė, kad esama Lietuvai neabejingų piliečių, kurie mąsto apie mūsų šalies ateitį, nes ji jiems rūpi. Projektas signalizuoja, jog Lietuvoje gimsta pilietinė visuomenė. Ši identifikuoja visiems gerai žinomas problemas bei siūlo konkrečius jų sprendimo būdus, kurie dažnai regimi labai siaurai, nematant konteksto ir ateities perspektyvų.
Projektas nemaloniai patvirtino, kad mokame kopijuoti, bet vis dar negalime sukurti patys. Šiuo atžvilgiu iš tiesų verta pasimokyti iš Suomijos, kuri ne kartą buvo minima idėjų aprašymuose.
„Trys reikšmingiausios idėjos, dėl kurių sutars žiniasklaida, ekspertai ir visuomenė, bus įvardytos Valstybės stiprybės akte, kurį pasirašys visa Lietuva“, – skelbia organizatoriai.
Pačios idėjos ir naujausia memorialo Lukiškių aikštėje istorija implikuoja, kad tai padaryti bus be galo sunku. Man atrodo, kad kiekvienas Lietuvos pilietis turi savo vidinę idėją, kurią jis realizuoja gyvenimu, kurdamas save, šeimą, tautą, valstybę. Idėja – Lietuva!
Dėl to ir mūzos šįkart nuramina:
„Nesikankink dėl idėjos, / Gyvenki vardan Lietuvos, / Tėvynės ąžuolai Tau mos, / Šviesa ir Tiesa vėl vilios“.
