Naujausios
Į valdžią – ideologiniai bankrotai
Rytas STASELIS
.jpg)
Laukiu, kada pas mus Lietuvoje priešrinkiminis politikų choras ims klykauti reikalaudamas tuojau pat sekti paskui Vokietijos vyriausybę ir imti reikalauti sureguliuoti degalų kainas.
Berlyne kanclerės Angelos Merkel kabineto technologijų ir ūkio ministras šią savaitę degalų kainų auginimu (Vokietijoje benzino litro kainos perkopė 1,45 EUR arba 5 Lt) apkaltino prekybos naftos produktais kompanijas.
Ta proga pažadėdamas sukurti naują kontroliuojančiai-baudžiančią instituciją, kurios prievaizdai esą turės prižiūrėti, ar benzinas su dyzelinu degalinėse kainuoja pagrįstai. Ponas Philippas Roesleris, savaime suprantama, nesivargino plačiau paaiškinti, kokiu būdu bus įvertinama, kada kainas laikyti teisingomis.
Kirba mintis, kad naujos institucijos kaliause mėginama šiek tiek pagąsdinti Vokietijoje veikiančias transnacionalines korporacijas. Tačiau dar labiau – pasakyti tai, ką nori išgirsti vokiečių biurgeriai. Šį savaitgalį – rinkimai į Šlėzvigo Holšteino Žemės parlamentą. Po savaitės – balsavimas Šiaurės Reine Vestfalijoje.
Vokiečių krikščionims demokratams nusibodo patirti vieną po kito pralaimėjimus regioniniuose rinkimuose. Nieko gero nežada vyriausybei ir po pusantrų metų įvyksiantys federaliniai rinkimai. Kaip ir visoje Europoje, į Vokietiją ateina nuovargio šmėkla.
Penkeri metai, per kuriuos europiečiai girdėjo ir tebegirdi labiau blogas žinias, nualino sąmonę. Tuo tarpu augančios degalų kainos plonina labai konkrečias pinigines ir kelia nerimą dėl ateities.
Kaip rodo Prancūzijos pavyzdys, politikai, kalbantys „teisingus“ rinkėjo ausiai žodžius, turi didelių galimybių.
Vienas dešiniojo prancūzų laikraščio „Le Figaro“ apžvalgininkas, po trečiadienį įvykusių televizijos debatų tarp dabartinio prezidento Nicolas Sarkozy ir socialistų kandidato Francois Hollande‘o sakė: „Mažai, kas mėgsta Sarkozy, tačiau alternatyva jam galbūt reiškia Prancūzijos ekonomikos sunaikinimą“. Vis dėlto galų gale pripažinęs, kad šio sekmadienio balsavime dabartinis prezidentas neturi jokių šansų.
Jo konkurentas socialistas žada daugiau pinigų, mažiau darbo, ilgesnių atostogų, daugiau mokesčių turčiams – kitaip tariant, sugrąžinti įprastą prancūzišką patogumą. Nepaisant dar nepasibaigusios krizės.
Ko gero, visi tie pažadai verti tik sudilusių skatikų. Prancūzija, paskutinį dešimtmetį dar prieš krizę, lyginant ūkio augimo rodiklius, nuo Vokietijos atsiliko po 1proc. per metus. Ji tebėra galinga ekonomika, tačiau vargu ar tebeturi išteklių sugrąžinti buvusią socialinę gerovę. Nebent jos retorinę iliuziją.
Tačiau pažadai grąžinti „stabilumą“, „patogumą“ yra labai patrauklūs. Jeigu į vykdomąją valdžią svarbiausiose ES šalyse grandininės reakcijos principu ims grįžti kairieji, toks švytuoklės mostas bus labai įdomus politologams, tačiau visiškai neprognozuojamas tų valstybių piliečiams.
Per pasaulį įvairiomis formomis nusirito kairuoliška „Okupuok Volstritą“ bangą, kurios metu įvairaus plauko protestuotojai mėgino trukdyti finansų centrų darbą ir „griovė supuvusį kapitalizmą“. Jeigu tikėtume JAV filosofo ir politologo Franciso Fukuyamos analize, baigiant sklaidytis marksizmo šmėklai ("marksizmas mirė ir paskutiniai jo šalininkai laukia prie senelių namų slenksčio"), ne tik Europos, bet ir viso pasaulio kairieji, neatrado idėjų, kaip tvarkyti ekonominį-socialinį visuomenės sanbūvį.
Akademiniai „kairieji“ inirtingai blaškosi tarp multikultūralizmo, postmodernizmo, feminizmo ir kitų kritinių teorijų, kurios labiau tinka kultūrai, tačiau ne šiuolaikiniam ūkiui.
„Dvi paskutinės kairių kartos laikėsi socialinės demokratijos programos, kurios esmė – valstybės garantuota socialinė aplinka: pensijos, sveikatos apsauga bei švietimas. Tačiau šiandien visa ši sistema tapo nebelanksi, biurokratiškai išsikerojusi (...), be to svarbiausia – finansiškai nestabili. Todėl kairiesiems atėjus į valdžią, jie stengiasi išsaugoti socialinę valstybę, neturi jokios įdomios programos, kuri vienytų žmonių mases“, – rašė Fukuyama paskelbtame straipsnyje „Istorijos ateitis“.
Taigi ką gali pasakyti Lietuvos kairieji – socialdemokratai su darbiečiais, žadantys po rinkimų formuoti vyriausybę?
Portalo „Delfi“ rubrikoje „Politiko akimis“ jų lyderiai skelbia: „Žlugdome savus, bet skatiname kaimynų ekonomiką“, „Krizei paaukota jaunoji karta“, „Lietuvos valdžia atitrūko nuo realaus gyvenimo“. Išvis gražiausia valstybės socialinių santaupų švaistymo čempionės Vilijos Blinkevičiūtės opuso antraštė – „Pasakos ir realybė apie išlaidavimą ir taupymą“. Viskas girdėta, sena, banalu, net nesinori atsiversti paskaityti. O atsivertus – dar blogiau.
Galima prognozuoti, kad vieni tokios koalicijos partneriai aukštyn kojom vers visus „Sekmoko failus“. Žinoma, jeigu rankos nebus per trumpos.
Kiti metodiškai įgyvendins politinio „uab‘o“ koncepciją – su visom atkišom, pakišom, „vsio zakono“ ir „otkatais“. Įdomiau bus tiems, kurie galės tuos procesus stebėti socialiai įsitvirtinę emigracijoje. Deja.
