Naujausios
KOMENTARAS
Gyvenimas užribio zonoje
Loreta RIPSKYTĖ
Kalbančios galvos iš televizijos postringauja apie augantį BVP (bendrąjį vidaus produktą), atsigaunančią ekonomiką, kartais primindamos, kad penktadalis Lietuvos gyventojų atsidūrę žemiau skurdo ribos, tai yra – neišgali patenkinti būtiniausių poreikių: susimokėti mokesčių, apsirūpinti maistu, įsigyti naujų darbužių.
Tiesa, paskutiniais Eurostato duomenimis, paskelbtais lapkričio 4-ą dieną, ties skurdo riba Lietuvoje balansuoja beveik trečdalis – 30,8 procento – Lietuvos gyventojų. Tai – vienas didžiausių rodiklių Europoje. Vėl turime kuo „didžiuotis“.
Tiems žmonėms tenka rinktis kažką atidėti, palaukti, pasiskolinti, grąžinti, vėl skolintis, mokėti palūkanas, nebeišgalėti, bendrauti su antstoliais arba TV pagalbomis, kurios ne visada pinigų atveža, bet visada parodo liūdną, nuskriaustu besijaučiantį, kartais piktą ir, kaip užspeistas žvėrelis, pasirengusį akis išdraskyti žmogų.
Nemaža dalis ties skurdo riba atsidūrusiųjų kapstosi kaip varlytė grietinės inde, stengdamasi sumušti sviestą. Ir kai kuriems pavyksta, gyvenant ypač taupiai, planuojant, išvykstant užsidirbti į užsienį, užsiauginant daržovių savame darže, nupenint kiaulaitę ar žąsų pulką, o gal bent vieną kitą kieme besikapstančią vištaitę.
Tie žmonės, statistinių duomenų sustatyti ties užribiu, netampa marginalais, visiškai „iškrentančiais“ iš įprasto gyvenimo atradimais ir praradimais rašomo teksto bei konteksto.
Nors kelis tūkstančius litų algos gaunantieji sunkiai suvokia, kaip tie žmonės gyvena, vis dėlto ir jiems aišku, kad neturte egzistuojantys gali sau leisti minimumą ar dar mažiau.
Skurdas suprantamas kaip to paties gyvenimo labai sumažinta kokybė, TV ekranuose pademonstruojama menkais trobesiais arba Afrikos vaikų didžiulėmis akimis ir nuo bado išpūstais pilvais.
Tačiau iš tikrųjų skurdas turi kur kas įvairesnį veidą, pasirodantį netikėtomis grimasomis. Tai tarsi užribio užribis, dar viena pakopa žemyn, nuo kurios pereinama į kitą realybę, sveiku protu neįsivaizduojamą. Asmuo ten ne tik nedisponuoja žiniomis (o kažkas sako, kad nereikia mokytis), bet ir savimi. Jis tampa daiktu, kito vergu, nors vergvaldžiai dvarininkai senų seniausiai išmirė ir apie juos rašoma tik istorijos knygose.
Toks vaizdas iškyla užsukus į nuošalesnę vietovę ir pasikalbėjus su gyventojais.
Pusamžis vyriškis, kurio veidas išduoda, kad alkoholis jam gerai pažįstamas, paprastai be jokio pasipiktinimo ar nuoskaudos dėsto apie tūlą apsukrų gyventoją, kuris didžiąją dalį tokių pat kaip pašnekovas žmonių pavertė vergais.
Jis – vietinis dievukas, kuriam meldžiamasi, nes gali paskolinti pinigų buteliui, maistui ar cigarečių pakeliui. Jis – tarsi bankas, bet kur kas geresnis, postringauja žmogelis, nes ne tik paskolina, kiek reikia. Jis visada siūlo imti daugiau – imti dvigubai arba trigubai. Neįtikėtina mielaširdystė! Užtat paskui jis susigrąžina skolą, užsidėdamas visus 100 procentų.
Jis visada turi iš ko skolinti, nors greičiausiai pats niekur nedirba. Jam net nereikia „išmušinėti“ skolos iš pašalpą ar menkutę pensiją gaunančio varguolio.
Tobulas šių dienų nuošalaus kaimelio vergvaldys tarsi koks migracijos skyrius surenka asmens dokumentus, paima banko kortelę.
Jis moka naudotis greitųjų kreditų bendrovių paslaugomis, žino, kaip telefone surinkti kredito užsakymo žinutę, todėl, jei pensijos ar pašalpos skolai su procentais grąžinti nepakaks, yra aukščiau minėtos galimybės.
Asmens duomenų apsauga šioje užribio realybėje nežinoma, kaip ir tai, kad užstatyti savo asmens dokumento negalima ir niekas tokio užstato neturi reikalauti.
Taip žmogus be akivaizdžios prievartos lengvai užsideda grandines.
„Gerasis“ vergvaldys naudojasi svetimais PIN kodais, užsisakinėja paskolas. O „vergas“ nežino, kiek jis skolingas net tada, kai iš jo pensijos ar pašalpos imami atskaičiuoti pinigai. Nes jis seniai neskaito laiškų, pranešimų apie skolas, gal jau net nebemoka skaityti.
Kartais jis gyvena nebe tuo adresu, nes buvo artimųjų išvytas, o gal artimųjų nelikę. Būna, kad toks žmogus glaudžiasi avarinėje lūšnoje, kuri jokiuose dokumentuose neegzistuoja, nes reali ji buvo tik kolūkio balanse. Kartais žmogelis įsikuria name, kuris stovi negyvenamas daug metų.
Kai kurie gyvena be elektros, be malkų. Kai kurie elektrą skolinasi arba „skolinasi“, atsivesdami laidus iš kaimynų būstų, kiti gi smakso tamsoje.
Toks žmogus jau pats tapęs tamsa, nematomas liūne, į kurį savo ar ne savo noru kažkada įsmuko. Jo realybė yra ne mažiau tikra negu mūsų.
