Gyvenimas ant Pūcės kalvelės

Gy­ve­ni­mas ant Pū­cės kal­ve­lės

Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je gy­ve­nan­tis 83 me­tų Alf­re­das Stra­tas – pa­sku­ti­nis lat­vis sa­vo šei­mo­je. Žmo­na, duk­ros, anū­kai – lie­tu­viai. Šei­ma ger­bia lat­viš­kas šak­nis. Ne­se­niai iš­leis­ta A. Stra­to iš­vers­ta kny­ga „Šim­tas lat­vių liau­dies pa­sa­kų“.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Li­tua­nis­ti­ka pa­dė­jo lat­viš­ku­mui

A. Stra­tas sa­ve va­di­na Lie­tu­vos lat­viu, čia gi­męs ir nie­kur ki­tur ne­gy­ve­nęs. Stu­di­ja­vo li­tua­nis­ti­ką Vil­niaus vals­ty­bi­nia­me pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te. Pe­da­go­gi­nis dar­bas bu­vo su­grą­ži­nęs į gim­tą­jį Ma­žei­kių ra­jo­ną, apie tris de­šimt­me­čius iki pen­si­jos ap­si­sto­jo Ak­me­nės ra­jo­ne. Da­bar čia – na­mai.

Abu tėvai buvo latviai, savo gimtosios kalbos išmokė vaikus. Bū­da­mas stu­den­tu pa­si­rin­ko kur­si­nio dar­bo te­mą, kad gi­lin­tų­si į lat­vių kal­bą. Dirb­da­mas Ak­me­nės ra­jo­no švie­ti­mo sky­riu­je iš­lei­do bro­šiū­rą apie lat­vių ir lie­tu­vių kal­bų pa­na­šu­mus bei skir­tu­mus, skir­tą mo­kyk­lo­se dir­ban­tiems fi­lo­lo­gams. Ke­lis de­šimt­me­čius da­ly­vau­ja Ak­me­nės ra­jo­ne įkur­to­je lat­vių drau­gi­jos „Sak­ta“ veik­lo­je.

Bū­da­mas pen­si­nin­ku ėmė­si lie­tu­viš­kų ver­ti­mų iš lat­vių kal­bos. Pir­miau­sia iš­lei­do Lat­vi­jo­je po­pu­lia­raus ra­šy­to­jo Gu­na­ro Birk­ma­nio kny­gą. Šie­met iš­spaus­din­ta „Šim­tas lat­vių liau­dies pa­sa­kų“.

Že­mė „iš ada­tos“

Pa­sak A. Stra­to, nuo se­nų lai­kų su Lat­vi­ja be­si­ri­bo­jan­čiuo­se Ma­žei­kių ir Ak­me­nės ra­jo­nuo­se gy­va­vo di­de­lės lat­vių dias­po­ros. Kai Lie­po­jos gu­ber­ni­jo­je že­mės bu­vo bran­ges­nės ne­gu kai ku­rio­se Lie­tu­vos gu­ber­ni­jo­se, čia lat­viai pir­ko že­mes ir įsi­kur­da­vo.

Pro­se­ne­lis to­kiam pir­ki­niui su­tau­pė, kaip Pa­lan­gos Ju­zė, ei­da­mas per kie­mus ir siū­da­mas dra­bu­žius. Dau­giau­sia – po Lat­vi­ją, bet patrauk­da­vo ir į Lie­tu­vą.

„Iš ada­tos su­si­tau­pė 27 hek­ta­rų že­mės pir­ki­niui ne­to­li Ma­žei­kių“, – sa­kė siu­vė­jo proa­nū­kis.

Pro­se­ne­lio sū­nus latvis su­si­tuo­kė su savo tautiete. Jos tė­vas 33 me­tus iš­bu­vo prie­vaiz­du ne­to­li Nau­jo­sios Ak­me­nės bu­vu­sia­me Iva­naus­kių dva­re, kai čia ūki­nin­ka­vo gar­su­sis Vla­di­mi­ras Zu­bo­vas.

A. Strato senelio žmona tapusi latvaitė, kurios šeima turėjo šaknų Bauskėje.

Pū­cės at­mi­ni­mas ir sim­bo­liai

Se­ne­lės mer­gau­ti­nė Pū­cės pa­var­dė lie­tu­viš­kai reiš­kia pe­lė­dą. Šis paukš­tis ta­po A.Stra­to šei­mos sim­bo­liu. Tad na­mus puo­šia pe­lė­dos skulp­tū­ro­mis. Kai ku­rias ga­vęs do­va­nų, yra pa­ts iš­dro­žęs iš me­džio.

Lyg li­ki­mo do­va­na, kad A. Stra­to šei­ma Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je gy­ve­na že­mė­je, ku­ri anks­čiau bu­vo vie­no iš Pū­cės gi­mi­nės nuo­sa­vy­bė. „Nuo­sa­vas na­mas ir kie­mas yra ant Pū­cės kal­ve­lės – taip vie­ti­niai va­di­no šią vie­tą“, – sa­kė da­bar­ti­nis šei­mi­nin­kas.

Že­mės sa­vi­nin­kas Adol­fas Pū­cė dir­bo Ak­me­nės kraš­te įkur­tos kal­ki­nės kon­to­ro­je Kau­ne, ten gy­ve­no su sū­nu­mis, o ūky­je bu­vo li­ku­si žmo­na, jį nuo­mojo. Kal­ki­nė, ta­pu­si sta­ty­bi­nių me­džia­gų pra­mo­nės pra­di­nin­ke, po­ka­ry­je išau­go į Sta­ty­bi­nių me­džia­gų kom­bi­na­tą Ven­tos mies­te.

A. Stra­tas me­na iš te­tos gir­dė­tą pa­slap­tį, kaip 1940-ai­siais, Lie­tu­vą oku­pa­vus so­vie­tams, nuo Si­bi­ro trem­ties A. Pū­cę iš­gel­bė­jo Jus­tas Pa­lec­kis.

Pa­sak A. Stra­to, jie­du bu­vo pa­žįs­ta­mi nuo tų lai­kų, kai tau­ti­nin­kai per­se­kio­jo J. Pa­lec­kį dėl ki­to­kių pa­žiū­rų ir bu­vo nu­trė­mę į Lie­tu­vos pa­kraš­tį – Jo­niš­kio ra­jo­ną, ša­lia ku­rio šei­mi­nin­ka­vo A. Pū­cė.

Pa­žin­tis ga­lė­jo už­si­megz­ti, kai ra­šy­to­jo Ba­lio Sruo­gos uoš­vi­jo­je Dau­gir­dų dva­re ne­to­li Viekš­nių su­si­ti­ki­nė­da­vo to me­to in­te­li­gen­ti­ja. Vė­liau Kau­ne A. Pū­cė ir J. Pa­lec­kis gy­ve­no kai­my­nys­tė­je.

„J. Pa­lec­kis ži­no­jo apie trė­mi­mus ir per sa­vo vy­riau­sią­jį sū­nų at­siun­tė raš­te­lį: „Adol­fai, dink iš Kau­no. Esi ve­ža­mų są­ra­šuo­se“, – pa­sa­ko­jo A. Stra­tas. – Tad dė­dė su abiem sū­nu­mis sė­do į trau­ki­nį ir iš­li­po Ak­me­nės ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je. Taip ke­le­rius me­tus gy­ve­no sa­vo ūky­je. 1944-ai­siais pa­si­trau­kė į Va­ka­rus.

„Pa­si­da­viau Lie­tu­vos ap­lin­kai“

Lat­vis Alf­re­das su­si­tuo­kė su lie­tu­ve Al­do­na. Abiem duk­roms tė­vai pa­rin­ko lie­tu­vių tau­ty­bę.

„Tai ma­no ap­si­lei­di­mas, pa­si­da­viau Lie­tu­vos ap­lin­kai“, – juo­kau­ja tė­vas.

Ir iš­kart pa­brė­žia: „Sa­vo šei­mo­je esu lyg ir pa­sku­ti­nis lat­vis, bet ne vi­sai. Vy­riau­sios duk­ros Ri­tos Lia­chaus­kie­nės uoš­vė – ir­gi lat­vė, tad at­si­ran­da ry­šys. Už­tat duk­rą ir žen­tą lie­tu­vį va­di­nu skers­lat­viu­kais“.

Su Ri­ta tė­vas pa­si­kal­ba lat­viš­kai. Ji vai­kys­tė­je va­sa­ro­da­vo pas se­ne­lę lat­viš­ko­je ap­lin­ko­je. Stu­di­juo­da­ma li­tua­nis­ti­ką Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te lan­kė lat­vių kal­bos pa­skai­tas. Da­bar duk­ra pa­gel­bė­ja tė­vui ver­čiant iš lat­vių kal­bos.

Apie Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos su­si­jun­gi­mą

– Vie­nas iš Lie­tu­vos Są­jū­džio ly­de­rių, gal­būt kan­di­da­tas į pre­zi­den­tus Ar­vy­das Juo­zai­tis ne pir­mi me­tai tei­kia pa­siū­ly­mus kaip stip­rin­ti Lat­vi­jos ir Lie­tu­vos bend­rys­tę, šie­met pa­skel­bė tam skir­tą pro­gra­mą. Ko­kias per­spek­ty­vas įžvel­gia­te kaip Lie­tu­vos lat­vis?

– Nie­ko prieš, kad su­si­jung­tų lie­tu­viai ir lat­viai. Kaip ai­riai su ang­lais. Ir mums ap­si­mo­kė­tų eko­no­miš­kai. Dar pa­lan­ku et­no­kul­tū­ri­niu po­žiū­riu. Juk mū­sų kal­bos la­biau­siai gi­mi­nin­gos. Tos bend­ry­bės pra­vers­tų ma­žų tau­tų su­si­vie­ni­ji­mui. Ne­be­rei­kė­tų peš­tis dėl vi­so­kių smulk­me­nų, pa­vyz­džiui, kam tu­rė­tų pri­klau­sy­ti ko­kia jū­ros juos­ta. La­bai pyks­tu dėl ge­le­žin­ke­lio išar­dy­mo tarp Ma­žei­kių ir Ren­gės. Ėjo ša­lia ma­no gim­to­jo kai­mo ne­to­li Ur­vi­kių. Dar Sme­to­nos ir Ul­ma­nio lai­kais iš­rū­pin­tas, tu­rė­jo tarp­tau­ti­nę reikš­mę.

– Ne­bau­gi­na, kad su­stip­rė­tų abie­jų vals­ty­bių am­bi­ci­jos?

– Yra vis­ko. Tu­ri kuo di­džiuo­tis Lie­tu­va, kit­kuo Lat­vi­ja. Vis dėl­to nu­si­sta­ty­mai yra menk­nie­kis. Ar la­bai kas pa­si­kei­čia, jei Lat­vi­jo­je lie­tu­vius pa­juo­kia: „Lei­šu mul­kis“ (lie­tu­vių kvai­lys), o Lie­tu­vo­je lat­vius: „Zir­ga gal­va“ (ark­lio gal­va). Tai pa­na­šu į pra­sčio­kiš­ku­mą. Kai žmo­gus šne­ka, o rea­liai ne­ži­no ką.

– Tad įžvel­gia­te pa­vo­jų, kad lie­tu­vių ir lat­vių tau­tos ga­li su­nyk­ti.

– Taip. Lat­vi­jo­je lat­vių be­su­da­ro ma­žiau nei pu­sė gy­ven­to­jų. Rep­re­si­jų lai­kais daug lat­vių pa­si­trau­kė iš na­mų, vie­toj jų atė­jo dau­gy­bė ru­sų. Kai jų na­mus per ka­rą nu­siau­bė vo­kie­čiai ir bu­vo pa­ran­ku iš že­mi­nių per­si­kel­ti į iš­tuš­tė­ju­sius na­mus kad ir Ry­go­je. Tuo­met šį mies­tą ru­sai va­di­no ma­žą­ja Ame­ri­ka. Pa­si­li­ko. O lat­viai ne­beg­rį­žo.

Lie­tu­vo­je in­va­zi­ja bu­vo ma­žes­nė. Da­bar ne­ra­mu, kad tiek daug lie­tu­vių iš­vyks­ta sve­tur, ten su­si­ran­da ant­rą­ją pu­sę iš ki­ta­tau­čių. Taip nu­tau­tė­ja­ma.

– Kaip ir Jūs jau­nys­tė­je su­si­ra­do­te ir­gi ne lat­vę.

– Tai ir­gi vie­nas nu­tau­tė­ji­mo po­žy­mių. Blo­giau, kai vai­ką pa­gim­džiu­si lat­vė, ne­su­tei­kia jam sa­vo tau­ty­bės – kaip tu­rė­tų bū­ti. Taip pa­lai­do­ja­mos šak­nys. Tas pro­ce­sas tę­sia­si. Guo­džia tai, kad nuo se­niau­sių lai­kų vyks­ta tau­tų mai­šy­ma­sis.

Au­to­riaus nuo­tr.

Lie­tu­vos lat­viu sa­ve va­di­nan­tis Alf­re­das Stra­tas pri­ta­ria pa­siū­ly­mams stip­rin­ti Lat­vi­jos ir Lie­tu­vos bend­rys­tę, kad bū­tų il­giau iš­sau­go­tos abie­jų vals­ty­bių tau­tos.