Naujausios
Garbė, pakibusi ant tiesos ir teisingumo svarstyklių
Laima AGANAUSKIENĖ
***
Du savaitgalius iš eilės Radviliškio rajone buvo renkami garbės piliečiai. Šeduvos miestas titulavo du savo kraštiečius – dabartinį šalies premjerą Algirdą Butkevičių ir buvusį Šeduvos seniūną, kuris tebėra įtariamuoju jam iškeltoje baudžiamojoje byloje, Kostą Dočkų.
Radviliškis garbės piliete išrinko užjūryje gyvenančią lietuvę Eloną Vaišnienę, gerais darbais padedančią miestui, kuriame gyveno jos mama ir seneliai.
Gavusi nominaciją, Amerikoje 66-tus metus gyvenanti lietuvė turėjo trumpam nutilti ir sulaikyti akyse besitvenkiančias ašaras, kad „Šiaulių kraštui“ galėtų ištarti: „Man šis apdovanojimas – didžiulė garbė. Mane Radviliškis paskelbė sava. Tai – tarsi susilietimas su savo šaknimis, ir man tai labai brangu“.
Puikiai organizuotą šeduvių šventę užtemdė ne tik visą dieną pliaupęs lietus – Šeduva po jos ūžė: kaip buvo galima tokį garbingą titulą suteikti žmogui, kuris tebėra įtariamasis nesibaigusioje baudžiamojoje byloje?
„Tai kas tuomet mums yra ta garbė, jeigu išaukštiname žmogų, kurio biografiją gali sutepti teistumas? Nejaugi nebuvo galima palaukti teismų baigties? Kas bus, jei mūsų garbės piliečiui teismas paskirs kaltinamąjį nuosprendį?“, – kelias dienas po Šeduvos miesto šventės redakciją atakavo ir šeduvių, ir radviliškiečių skambučiai.
***
Tarp skambinusiųjų – ir Šeduvos šviesuolė, žinoma kraštotyrininkė ir etnografė Emilija Brajinskienė. Ji – irgi Šeduvos garbės pilietė.
„Norėjau atnešt ir atiduot savo ženklą, kai sužinojau, kas paskelbti garbės piliečiais. Premjerui šventėje padovanojau devintinių vainiką, o buvusiam seniūnui norėjau pasakyt: Kostukai, neimk to ženklo, kol nesibaigė teismai. Negalima taip nuvertinti garbės sąvokos. Ko mes tada išmokysim jaunimą?“, – susijaudinusi kalbėjo Šeduvos baba vadinama šviesuolė.
***
Šeduvoje gimusiai ir Šeduvoje norinčiai numirti Šeduvos babai svarbūs ir kiti sakralūs dalykai.
E. Brajinskienei širdį drasko tai, kad Šeduvos miesto jubiliejaus (360 metų, kai Šeduvai suteiktos Magdeburgo teisės) šventinė reklama buvo iškabinta ant cigarečių nuorūkoms mesti skirtų šiukšliadėžių.
„Kaipgi taip galima – miesto herbą klijuoti ant šiukšlių dėžių. Klijuokit ten skelbimus, kad parduodat paršiukus, grūdus, bet tik ne herbą. Juk turi būti kažkas didingo, neliečiamo, sakralaus.
Arba mūsų trispalvė, kurią lyg šventenybę žmonės per okupaciją slapstė namuose – dabar kelnes siuva geltonas, žalias, raudonas, kūną dažo tom pačiom spalvom, netgi šepečių, kuriais šluojamos grindys, šerius parduotuvėj mačiau trispalvės spalvom nudažytus. Kur tai matyta? Anksčiau žmonės vėliava mojuoti nedrįsdavo iš pagarbos šiam tautos ir valstybės simboliui, dabar mala ją iš kairės į dešinę“, – nerimo rajono gyvųjų tradicinės kultūros židinių puoselėtoja.
Kai per kojinių mezgimo čempionatą E. Brajinskienė pamatė šalies vėliavos spalvomis mezgamas kojines, atsisakė teisėjauti renginiui.
Ir iš konservatorių partijos išstojo, kai išgirdo nuolatines partines rietenas: „Parašiau pareiškime: „Esam Jum akmenėliai eit į valdžią. Aš savo akmenėlį pasiimu ir išeinu dainuot. Bus didesnė nauda ir Šeduvai, ir Lietuvai“...
***
Kai redakcija apie išrinktus garbės piliečius pakalbino naująjį Šeduvos seniūną, šis buvo vaikiškai naivus: esą buvusį seniūną garbės piliečiu pasiūliusi Šeduvos miesto seniūnija jį vertino už viso gyvenimo darbus.
„Iš kur mums žinoti, kad ten kažkas kažkur vyksta“, – pradžioje tvirtino seniūnas, bet vėliau pasitaisė: „Viena darbuotoja matė išteisinamąjį nuosprendį ir sakė, kad ten viskas tvarkoj. Mane taip informavo“.
Kas ta neva egzistuojantį teismo sprendimą mačiusi darbuotoja, taip ir liko nutylėta.
„Paprašiau, kad surastų teismo sprendimą, bet dar nerado. Dabar visi darbuotojai pasikeitę. Kai dirbo senesni, buvo suradę“, – išsisukinėjo seniūnas.
Jaunystė – paikystė, yra toks posakis. Jaunas dar Šeduvos seniūnas. Gal ilgiau padirbėjęs sužinos, kad rimti dalykai, pavyzdžiui, garbės piliečio rinkimai, nėra žaidimas „viena boba sakė“.
***
Rusų rašytojas Antonas Čechovas yra pasakęs: „Garbės negalima atimti, ją galima prarasti“.
Romėnų rašytojas ir filosofas Apulėjus teigė, jog „Gėda ir garbė – kaip drabužiai: kuo labiau susidėvi, tuo nerūpestingiau su jais elgiamasi“.
Šiaulių miesto garbės pilietis, krepšinio treneris Antanas Sireika interviu „Šiaulių kraštui“ sakė: „Garbės suvokimas negali būti atgyvena! Nori būti gerbiamas, išmok gerbti pats save“.
Radviliškio miestas turi garbės pilietį Joną Varkulevičių, kurį apygardos teismas pripažino kaltu dėl piktnaudžiavimo, turto iššvaistymo, dokumentų klastojimo ir kitų nusikaltimų. Tiesa, šis žmogus turi ir nemažai nuopelnų.
Koks yra jo garbės suvokimas?
Ir kas pasvers, kuri tiesos lėkštelė yra sunkesnė: gerų darbų ar ne vienerius metus trukusio melo ir apgavysčių?
Ar ne tie, kurių valioje yra teisingumo ir garbės svarstyklės, turėtų šimtą kartų pasverti prieš priimdami sprendimą, kam suteikti tokios svarbos nominaciją – GARBĖS PILIEČIO vardą?
