Filosofas Krescencijus Stoškus: ar emigracija jau tampa nuopelnu?

Fi­lo­so­fas Kres­cen­ci­jus Stoš­kus: ar emig­ra­ci­ja jau tam­pa nuo­pel­nu?

Lie­tu­vos pi­lie­ty­bė ki­tos vals­ty­bės pi­lie­čiui iki šiol bu­vo su­tei­kia­ma išim­ties tvar­ka – už nuo­pel­nus Lie­tu­vai. Da­bar po­li­ti­kai pa­si­ry­žę keis­ti pa­dė­tį – Sei­mas, baig­da­mas pa­va­sa­rio se­si­ją, pa­si­sku­bi­no pa­leng­vin­ti ke­lią dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės idė­jai įgy­ven­di­nti. Pir­miau­sia bal­sa­vo už Re­fe­ren­du­mo įsta­ty­mo pa­kei­ti­mą, ku­riuo su­ma­ži­na­ma kar­te­lė re­fe­ren­du­mui dėl dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės – da­bar spren­di­mui priim­ti ne­be­rei­kė­tų pu­sės vi­sų pi­lie­čių bal­sų, o už­tek­tų tik pu­sės iš tų, ku­rie atė­jo. Ant­ra, pa­siū­lė to­kią da­tą, kai ti­ki­ma­si di­des­nio bal­suo­jan­čių­jų ak­ty­vu­mo – re­fe­ren­du­mas vyk­tų kar­tu su pre­zi­den­to rin­ki­mais 2019 me­tų ge­gu­žės 12 ir 26 die­no­mis. Pre­zi­den­tei ve­ta­vus Re­fe­ren­du­mo įsta­ty­mo pa­tai­sas, val­dan­tie­ji pa­reiš­kė ne­si­taiks­ty­sian­tys su šiuo ve­to.

Apie dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės idė­ją, mė­gi­ni­mus per­gud­rau­ti Kons­ti­tu­ci­ją – po­kal­bis su fi­lo­so­fu dr. Kres­cen­ci­jumi STOŠ­KUMI.

– Ką ma­no­te apie bru­ka­mą dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės idė­ją ir pa­stan­gas pa­leng­vin­ti jos įgy­ven­di­ni­mo ke­lią?

– Ma­tau tą pa­tį mė­gi­ni­mą pa­žeis­ti Kons­ti­tu­ci­ją, kaip ir dau­ge­liu ki­tų, bet ga­na įpras­tų, at­ve­jų. Po­li­ti­kų gal­vo­se te­bė­ra iš­li­kęs kaž­koks pir­mykš­tis, bar­ba­riš­kas po­žiū­ris į įsta­ty­mus ir ki­tus vi­suo­me­ni­nius su­si­ta­ri­mus. „Pa­sa­kei – pa­tie­ši­jai, ne­tę­sė­jai – ne­grie­ši­jai.“ At­vi­res­ni už­sie­nie­čiai mus ir­gi ba­do pirš­tais: „Lie­tu­viai ne­si­lai­ko duo­to žo­džio.“ Ypač pra­stai, kai to­kie lie­tu­viai su­si­tel­kia par­la­men­te ar­ba tam­pa prem­je­rais, mi­nist­rais. Čia ne­ma­ty­ti ele­men­ta­raus su­pra­ti­mo, kad Kons­ti­tu­ci­ją pri­va­lu gerb­ti. O ge­riau­sias ženk­las, kad ji ger­bia­ma – iš­ti­ki­my­bė jos rei­ka­la­vi­mams.

Mū­sų po­li­ti­kai – pa­vė­la­vę po­stmo­der­nis­tai. Jie la­biau lin­kę pri­dė­ti prie Kons­ti­tu­ci­jos sa­vo no­rus ne­gu aiš­kin­tis, ką ji skel­bia. Taip jie su­pran­ta tei­si­nių spren­di­mų lais­vę. Juo­lab kad ir mes pa­tys jau se­niai esa­me pri­pra­tin­ti prie to, kad po­li­ti­kai ne­pai­so pa­ža­dų, lais­vai duo­da­mų prieš rin­ki­mus.

Ne taip se­niai Ang­li­ja nu­bal­sa­vo iš­sto­ti iš Eu­ro­pos Są­jun­gos. Ki­tą die­ną Lie­tu­vos po­li­ti­kai ir kon­junk­tū­ri­niai ap­žval­gi­nin­kai ėmė pa­ta­ri­nė­ti bri­tams rin­ki­mus pa­kar­to­ti. Lie­tu­va taip ir bū­tų pa­da­riu­si. Vie­nas ki­tas bal­sas pa­si­gir­do ir Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je. Bet bri­tai pa­reiš­kė: „Tai neį­ma­no­ma. Pi­lie­čiai pa­reiš­kė sa­vo va­lią. O jų va­lia – šven­ta.“ Kas jau kas, bet jie ge­riau­siai su­pran­ta, ką reiš­kia šimt­me­čiais tik­rin­tas ir dieg­tas ro­mė­niš­ko­sios tei­sės prin­ci­pas: Vox po­pu­li – vox dei“ (Liau­dies bal­sas – Die­vo bal­sas).

Lie­tu­vo­je yra su­tri­ku­si mo­ra­li­nė ir ju­ri­di­nė klau­sa, to­dėl Tau­tos bal­są ma­žai kas te­gir­di. Net pa­čios vir­šū­nės. Gal dėl to, kad Lie­tu­vo­je lais­vė neats­ki­ria­ma nuo sa­vi­va­lės? O gal to­dėl, kad ji per daug ateis­tiš­ka? Ki­taip sa­kant, čia yra leng­vai pa­tei­si­na­mi vi­si gud­ra­vi­mai ir su­kčia­vi­mai. Jie net yra ta­pę sa­vo­tiš­ka gud­ru­mo nor­ma. To­dėl nė­ra pa­gar­bos įsta­ty­mui. Mąs­ty­se­na čia to­kia: „Jei ko nors la­bai no­ri­me, įsta­ty­mai ne­sut­ruk­dys.“

Pri­si­me­na­te, kai pi­lie­čiai re­fe­ren­du­me, su­rin­kę dau­giau ne­gu 300 tūks­tan­čių pa­ra­šų, nu­spren­dė su­stab­dy­ti že­mės par­da­vi­mą už­sie­nie­čiams, Sei­mas nu­ta­rė, kad šis spren­di­mas jų neį­pa­rei­go­ja. Ka­žin ar daug at­si­ras­tų Eu­ro­po­je ša­lių, kur taip aro­gan­tiš­kai ir ci­niš­kai bū­tų žiū­ri­ma į pi­lie­čių va­lią. O ga­lų ga­le ir į pa­čius sa­ve kaip ša­lies pi­lie­čius.

Da­bar ir­gi mė­gi­na­ma per­gud­rau­ti Kons­ti­tu­ci­ją, ku­ri tu­rė­tų bū­ti vals­ty­bi­nio gy­ve­ni­mo pa­grin­das. Tik ten už­te­ko Sei­mo va­lios pa­reiš­ki­mo, o čia ve­lia­ma­si į konf­lik­tą su opo­zi­ci­ja, Kons­ti­tu­ci­niu teis­mu, pre­zi­den­tū­ra. Ga­li­ma su­pras­ti mū­sų emig­ran­tų no­rą tu­rė­ti dau­giau lais­vių ne­gu nu­ma­to Kons­ti­tu­ci­ja. To­dėl jie ir gru­mia­si už dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę. Bet Sei­mas pri­va­lo bu­dė­ti tei­sin­gu­mo tar­ny­bo­je, o ne pa­tai­kau­ti at­ski­roms po­vei­kio gru­pėms. Tuo tar­pu jis grie­bia­si veiks­mų, prieš ku­riuos nu­blanks­ta vi­sa kla­si­ki­nė ko­me­di­ja.

Vos tik įsi­są­mo­ni­nęs, kad pa­gal bend­ras są­ly­gas bus sun­ku pa­siek­ti emig­ran­tų pa­gei­dau­ja­mo re­zul­ta­to, Sei­mas ėmė gud­rau­ti, kom­bi­nuo­ti. Pra­dė­jo iš­ra­di­nė­ti ai­bę tik šiam re­fe­ren­du­mui pri­tai­ky­tų išim­čių.

Pir­miau­sia bu­vo pa­mė­gin­ta pa­skelb­ti išim­tį tai emig­ran­tų ka­te­go­ri­jai, ku­ri iš­vy­ko po 1990 me­tų. Bet Kons­ti­tu­ci­nis teis­mas paaiš­ki­no, kad Kons­ti­tu­ci­jos 12 straips­nį rei­kia skai­ty­ti taip, kaip pa­ra­šy­ta: „Išs­ky­rus įsta­ty­mo nu­ma­ty­tus at­ski­rus at­ve­jus, nie­kas ne­ga­li bū­ti kar­tu Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ir ki­tos vals­ty­bės pi­lie­tis.“

Nors šio straips­nio pa­kei­ti­mui Kons­ti­tu­ci­ja nu­sta­to pa­čius griež­čiau­sius rei­ka­la­vi­mus, ta­čiau šis Sei­mas ei­na ne­si­ce­re­mo­nin­da­mas. Jis nu­spren­džia kaip tik su­ma­žin­ti re­fe­ren­du­mo da­ly­vių skai­čių iki to­kio laips­nio, kad pa­kak­tų „dau­giau kaip pu­sės“ ja­me da­ly­vau­jan­čių ir treč­da­lio bal­so tei­sę tu­rin­čių pi­lie­čių. Be to, nu­ma­to­ma or­ga­ni­zuo­ti dvi­gu­bą bal­sa­vi­mą, skir­tą tam pa­čiam re­fe­ren­du­mui. Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ras pra­si­ta­rė, kad ne­pa­vy­kus re­fe­ren­du­mui pir­mą kar­tą, jį bus ga­li­ma kar­to­ti. Be to, ke­ti­na­ma pri­jung­ti re­fe­ren­du­mą prie pre­zi­den­to rin­ki­mų, ka­dan­gi į juos atei­na dau­giau­sia rin­kė­jų.

Aki­vaiz­du, kad tai yra pikt­nau­džia­vi­mas to­mis ga­lio­mis, ku­rias Sei­mui yra su­tei­ku­si Kons­ti­tu­ci­ja. Kaip įma­no­ma bū­ti tei­sin­gam, jei­gu iki pie­tų lei­di vi­siems pri­va­lo­mus įsta­ty­mus, o po pie­tų ku­ri ki­tus įsta­ty­mus, kad apei­tum pir­muo­sius, no­rė­da­mas įtik­ti tam tik­ro ra­to žmo­nėms.

Dėl to tu­rė­tų bū­ti gė­da ir įsta­ty­mų lei­dė­jams, ir, ži­no­ma, mums. Jiems – kad min­džio­ja­mi tei­sin­gu­mo prin­ci­pai, o mums – kad ne­su­ge­ba­me to­kiems veiks­mams de­ra­mai pa­si­prie­šin­ti. O keis­čiau­sia, kad tuo po­li­ti­kai ka­sa duo­bę ir sau pa­tiems. Kai to­kia pra­sta Sei­mo re­pu­ta­ci­ja, kai te­be­si­tę­sia by­los teis­muo­se ir dar ne­spė­jo nu­til­ti pre­ky­bos įta­ko­mis at­gar­siai, vėl ve­lia­ma­si į to­kius ten­den­cin­gus gud­ra­vi­mus. Tei­sin­gai sa­ko Lie­tu­vos žmo­gaus tei­sių aso­cia­ci­jos pir­mi­nin­kas Vy­tau­tas Bud­ni­kas: „Ne­ga­li gru­pė žmo­nių pa­keis­ti to, už ką pa­si­sa­kė vi­sa Tau­ta.“

Tai bus šiurkš­ti ne­tei­sy­bė ir pa­ty­čios ne tik iš Kons­ti­tu­ci­jos, bet ir pa­čios vi­suo­me­nės. Nep­riim­ti­no­mis to­kias pa­tai­sas lai­ko ir pre­zi­den­tės vy­riau­sio­ji pa­ta­rė­ja Li­na An­ta­na­vi­čie­nė: „tik­rai ne­ga­li­ma da­ry­ti to, kad da­bar pra­dė­tu­me iši­mi­nė­ti ga­ba­liu­kais iš Kons­ti­tu­ci­jos vie­ną ar ki­tą nuo­sta­tą ir ban­dy­ti ją pa­keis­ti pri­tai­kant ki­to­kius rei­ka­la­vi­mus“.

– Ar dvi­gu­ba pi­lie­ty­bė neį­tei­si­na dvie­jų rū­šių pi­lie­čių, kai vie­ni tu­ri tei­ses ir pa­rei­gas, ki­ti – tik tei­ses?

– Tik­rai taip. Tas ant­ros pi­lie­ty­bės troš­ki­mas to­li gra­žu nė­ra toks pa­trio­tiš­kas, kaip no­ri­ma pa­vaiz­duo­ti. Pat­rio­tai nee­mig­ruo­ja. O jei ten­ka emig­ruo­ti, sku­ba su­grįž­ti na­mo, į sa­vo Tė­vy­nę, kad šian­dien ga­lė­tų kuo dau­giau pri­si­dė­ti prie jos iš­li­ki­mo. O jei­gu ne­grįž­ta, ne­si­sten­gia su­grįž­ti ir iš es­mės ne­si­rū­pi­na sa­vo Tė­vy­nės iš­li­ki­mu, yra pa­pras­ti duo­ne­liau­to­jai, ku­riems dvi­gu­ba pi­lie­ty­bė yra tik pa­pil­do­ma už­kan­da prie sve­ti­mo vai­šių sta­lo.

– Kaip „dvi­gu­bas“ pi­lie­tis ga­lė­tų at­lik­ti pa­rei­gas Tė­vy­nei, pa­vyz­džiui, ją gin­ti? Ar per­ra­šy­si­me ir tei­ses bei pa­rei­gas?

– Ne­ži­nau. Čia tu­rė­tų duo­ti paaiš­ki­ni­mus tie, ku­rie to­kius įsta­ty­mus ren­gia. Aš ir­gi ne­sup­ran­tu, kaip toks pi­lie­tis ga­li iš vi­so at­lik­ti pa­rei­gas sa­vo kraš­tui, ku­rį jis pa­li­ko su nea­py­kan­ta lū­po­se ar­ba pri­si­me­na tik di­džių­jų šven­čių pro­ga. Juk jie ga­na grei­tai įau­ga į sve­ti­mas kul­tū­ras. Vie­ni įau­ga per šei­mą, ki­ti – per pro­fe­si­nę ap­lin­ką (per moks­lą, re­li­gi­ją, tech­ni­nę veik­lą, vers­lą ir pan.), tre­ti pa­si­ren­ka bas­tū­niš­ką gy­ve­ni­mo bū­dą. Ir vi­siems ten pa­rei­gų už­ten­ka per akis. Juo­lab kad vi­sa šiuo­lai­ki­nė kul­tū­ra la­biau orien­tuo­ja Va­ka­rų pa­sau­lį ne į pa­rei­gas, o į pra­mo­gas. Šios kul­tū­ros žmo­nės tik džiau­gia­si, kad ga­li­ma nuo pa­rei­gų iš­si­suk­ti. Juk ir iš tų tau­tie­čių, ku­rie pa­bė­go nuo so­vie­ti­nės in­va­zi­jos, ga­na ne­daug te­sug­rį­žo. Net Va­ka­rų Eu­ro­pos vals­ty­bių emig­ran­tai re­tai te­sug­rįž­ta na­mo (be­ne tik apie 14 pro­c.). Ži­no­ma, pa­si­tai­ko ir išim­čių. Bet jos per­ne­lyg re­tos. To­dėl ir Kons­ti­tu­ci­ja blai­viai nu­ma­to jiems dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės do­va­ną.

– Dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės ša­li­nin­kai sa­ko, jog taip stab­dys emig­ra­ci­ją, su­teiks ga­li­my­bę iš­vy­ku­siems grįž­ti – taip su­da­rys ga­li­my­bę iš­sau­go­ti ry­šį su Lie­tu­va. Ką at­sa­ky­tu­mė­te į šiuos ar­gu­men­tus?

– Švel­niai ta­riant, tai pa­ts nai­viau­sias ir kar­tu klas­tin­giau­sias tei­gi­nys, ku­riuo mė­gi­na­ma grįs­ti dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės rei­ka­lin­gu­mą.

Ant­ro­ji pi­lie­ty­bė yra pri­vi­le­gi­ja (taip ją trak­tuo­ja ir Kons­ti­tu­ci­jos 12 str.), ku­ri su­tei­kia­ma žmo­nėms už iš­skir­ti­nius nuo­pel­nus Lie­tu­vos vals­ty­bei (iki šiol ji dau­giau­sia tei­kia­ma už­sie­nio pi­lie­čiams). O emig­ra­ci­ja jo­kiu bū­du ne­ga­li bū­ti pri­skir­ta prie pi­lie­čių nuo­pel­nų.

Pir­ma, ji tik ma­ži­na gy­ven­to­jų skai­čių ir silp­ni­na vi­sos vals­ty­bės ga­lią (gy­ny­bi­nę ir ūki­nę jė­gą, in­te­lek­tua­li­nį ir kul­tū­ri­nį pa­jė­gu­mą), gi­li­na de­mog­ra­fi­nę kri­zę, ma­ži­na tau­tos iš­li­ki­mo ga­li­my­bes ir pa­na­šiai. To­dėl dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės pri­pa­ži­ni­mas emig­ran­tams reikš­tų vi­sai ne emig­ra­ci­jos stab­dy­mą, o kaip tik jos ska­ti­ni­mą (spar­ti­ni­mą ir di­di­ni­mą).

Ant­ra, to­kie veiks­mai tie­sio­giai tęs­tų iki šiol vi­so­mis vals­ty­bės prie­mo­nė­mis vyk­dy­tą emig­ra­ci­jos ska­ti­ni­mo pra­kti­ką, ku­ri jau ir taip vie­nu mi­li­jo­nu pa­di­di­no glo­ba­lią­ją Lie­tu­vą lo­ka­lio­sios Lie­tu­vos ir ne­pap­ras­tai išau­gu­sios de­mog­ra­fi­nės kri­zės są­skai­ta.

Kad bū­tų iš­sau­go­ti ir su­stip­rin­ti emig­ran­tų ry­šiai su Lie­tu­va rei­ka­lin­gos vi­sai ki­tos prie­mo­nės, abi­pu­siš­kai pa­lan­kus nu­si­tei­ki­mas ir to­kie su­si­ta­ri­mai, ku­rių bū­tų šven­tai lai­ko­ma­si. Vie­na iš jų gal ga­lė­tų bū­ti ir va­di­na­ma­sis Lie­tu­vio pa­sas.

– Ko­dėl, jū­sų ma­ny­mu, Lie­tu­vio pa­so įsta­ty­mo pro­jek­tas net ne­bu­vo svars­to­mas Sei­me, nors įre­gist­ruo­tas dar per­nai?

– To aš ne­ga­liu ži­no­ti. Ga­lė­čiau tik spė­ti, kad dėl tos pa­čios prie­žas­ties, dėl ku­rios iki šių me­tų Dai­nų šven­tės mū­sų po­li­ti­ka ir ofi­cia­lio­ji ži­niask­lai­da sten­gė­si ne­pa­liau­ja­mai dek­la­ruo­ti sa­vo glo­ba­liz­mą. Jie dar ne­la­bai drį­so iš­tar­ti žo­džių „lie­tu­vių Tau­ta“ ir „mū­sų Tė­vy­nė“. Vi­sas ša­lies pa­trio­tiz­mas su­til­po ret­kar­čiais trans­liuo­ja­mo­se Mai­ro­nio, Bra­dū­no ir Braz­džio­nio ei­lė­se ir krep­ši­nio sir­ga­lių šū­kiuo­se. Juk ga­lė­jo kil­ti klau­si­mų, o kur tau­ti­nių ma­žu­mų pa­sai.

Pa­reng­ta pa­gal sa­vait­raš­tį „Res­pub­li­ka“

Mar­ty­no Amb­ra­zo (EL­TA) nuo­tr.

Fi­lo­so­fas dr. Kres­cen­ci­jus Stoš­kus: „Kad bū­tų iš­sau­go­ti ir su­stip­rin­ti emig­ran­tų ry­šiai su Lie­tu­va rei­ka­lin­gos vi­sai ki­tos prie­mo­nės, abi­pu­siš­kai pa­lan­kus nu­si­tei­ki­mas ir to­kie su­si­ta­ri­mai, ku­rių bū­tų šven­tai lai­ko­ma­si.“