Ekstremali padėtis – dėl Joninių laužo?

Ekst­re­ma­li pa­dė­tis – dėl Jo­ni­nių lau­žo?

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Spa­lio 5-osios nak­tį Rad­vi­liš­kio mies­te spro­go il­gą lai­ką to­kiam fe­jer­ver­kui bran­din­ta bom­ba – už­si­de­gė di­džiu­lis pju­ve­nų kal­nas, die­na iš die­nos krau­na­mas mies­te vei­kian­čios UAB „Gai­re­li­ta“ te­ri­to­ri­jo­je.

Šį gais­rą Prieš­gais­ri­nės ap­sau­gos ir gel­bė­ji­mo de­par­ta­men­to Ope­ra­ty­vaus val­dy­mo val­dy­bos pa­reng­ties or­ga­ni­za­vi­mo sky­riaus vir­ši­nin­kas Do­na­tas Gu­re­vi­čius įvar­di­jo kaip vie­ną di­džiau­sių šie­met ki­lu­sių gais­rų Lie­tu­vo­je.

Gais­ro pa­vo­jin­gu­mą pa­ro­dė ne tik mies­te pa­skelb­ta ekst­re­ma­li pa­dė­tis, bet ir jam ge­si­nti skir­tų pa­jė­gų mas­tas. Į Rad­vi­liš­kį su­lė­kė ug­nia­ge­sių tech­ni­ka ne tik iš vi­sų ap­lin­ki­nių ra­jo­nų – ug­nį mal­ši­no ir ug­nia­ge­siai iš Ma­žei­kių, Uk­mer­gės, Vil­niaus.

Ma­ža to, įsi­jun­gė ir di­de­lės ka­riš­kių pa­jė­gos – dvi die­nas nuo ry­to iki pat su­te­mų ra­tus nuo van­dens tel­ki­nio iki gais­ra­vie­tės su­ko ka­ri­nis sraig­tas­par­nis, ant de­gan­čio kal­no iš­py­lęs šim­tus to­nų van­dens. Ug­nia­ge­siams pa­dė­jo ir vie­nas ki­tą kei­čian­tys ka­riš­kių bū­riai.

Lai­mei, ug­nį pa­vy­ko su­val­dy­ti ir ji, re­gis, ne­beg­ra­si­na (bent jau taip tei­gė ug­nia­ge­siai) su­de­gin­ti čia pat, tuoj už de­gan­čios krū­vos, gy­ve­nan­čių žmo­nių iš­puo­se­lė­tus na­mus.

Bet rei­kė­jo bent vie­na aki­mi žvilg­te­lė­ti, kaip at­ro­do gais­ro, bai­mės dėl sa­vo na­mų, svei­ka­tos ir net gy­vy­bės iš­ka­muo­ti žmo­nės: nuo dū­mų ir smal­kių pa­rau­du­sio­mis ir už­ti­nu­sio­mis aki­mis, karš­čio ap­svi­lin­tais vei­dais, ir tap­tų aiš­ku, kas dė­jo­si jų šir­dy­se, kiek­vie­ną die­ną ži­nant, kad vie­ną­kart pa­ra­ko sta­ti­nė sprogs.

Rad­vi­liš­ky­je vei­kian­ti UAB „Gai­re­li­ta“ su­kė­lė rea­lų pa­vo­jų ne tik ša­lia jos gy­ve­nan­tiems žmo­nėms, bet ir vi­sam mies­tui, ku­riam gra­si­no tai į vie­ną, tai į ki­tą pu­sę pa­vė­jui ju­dan­tys nuo­din­gi dū­mai.

Gal­būt ku­riam nors, už ke­lių šim­tų ki­lo­met­rų gy­ve­nan­čiam žmo­ge­liui top­te­lės ir to­kia min­tis: kuo gi iš­skir­ti­nė yra Rad­vi­liš­ky­je ki­lu­si si­tua­ci­ja – ko­kių tik gais­rų ne­bū­na – de­ga ne tik pju­ve­nos, bet ir dur­py­nai, miš­kai...

To­kia min­tis tū­lam lie­tu­viui ga­lė­jo kil­ti iš­gir­dus re­por­ta­že apie gais­rą kal­ban­tį Rad­vi­liš­kio ra­jo­no me­rą An­ta­ną Če­po­no­nį, ku­ris bai­sią­ją gais­ro nak­tį pu­siau su šyp­se­na įvar­di­jo „Jo­ni­nių nak­ti­mi, kai ap­lin­kui de­ga lau­žai ir vi­si šo­ka kaž­ką tai“.

Ne­ži­nia, ką pa­gal­vo­jo šiuos žo­džius iš­gir­dę sa­vo svei­ka­ta ir gy­vy­bė­mis ri­zi­kuo­jan­tys ug­nies ge­sin­to­jai ir žmo­nės, ku­riems „Gai­re­li­tos“ gais­ras kiek­vie­ną mi­nu­tę te­beal­suo­ja į iš­var­gin­tus vei­dus?

Sa­ky­sit, tai te­bu­vo me­ro mė­gi­ni­mas švel­niai pa­juo­kau­ti rim­ta te­ma ir taip nuim­ti tvy­ran­čią įtam­pą? Duok, Die­ve..., bet klau­san­tis iš ša­lies, šis ra­jo­no va­do­vo tei­gi­nys nu­skam­bė­jo lyg puo­ta ma­ro me­tu...

Tie­są sa­kant, šis iš me­ro lū­pų iš­sprū­dęs akib­rokš­tas lyg ir pa­tei­si­no vi­są iki di­džio­jo gais­ro pin­tą val­di­nin­kų „pa­stan­gų“ gran­di­nę, ku­rio­je – su­si­ra­ši­nė­ji­mai tarp ins­ti­tu­ci­jų, pa­tik­ri­ni­mai ir ma­žu­tė­liai krepš­te­lė­ji­mai ne­di­de­lė­mis bau­do­mis.

Bau­dos bu­vo to­kios juo­kin­gos, kad bra­ko­nie­riai už su­gau­tas žu­ve­les su­mo­ka kur kas dau­giau.

Kas kad Prieš­gais­ri­nė gel­bė­ji­mo tar­ny­ba, at­si­ra­dus dy­džio rei­ka­la­vi­mus vir­ši­jan­čiam pju­ve­nų kal­nui, su­ra­šė ne vie­ną ad­mi­nist­ra­ci­nės tei­sės pa­žei­di­mų pro­to­ko­lą, pen­kis, o da­bar gal jau ir dau­giau kar­tų, sky­rė bau­das ir da­vė ter­mi­nus, per ku­riuos rei­ka­la­vo su­tvar­ky­ti pa­vo­jų ke­lian­tį pju­ve­nų kal­ną.

Kas kad bu­vo ma­tuo­ja­ma tar­ša, triukš­min­gu­mo ly­gis ir vėl ski­ria­mos bau­de­lės.

Kas kad į su­si­ra­ši­nė­ji­mų ma­ra­to­ną įsi­jun­gė ne tik ra­jo­no lyg­mens įstai­gos, bet ir įvai­rios mi­nis­te­ri­jos, o Sa­vi­val­dy­bė įsi­pa­rei­go­jo teis­muo­se gin­ti gy­ven­to­jų vie­šą­jį in­te­re­są – nuo to UAB „Gai­re­li­ta“ ad­mi­nist­ra­ci­jai ne­bu­vo nei šil­ta, nei šal­ta.

Taip, ji pa­si­ža­dė­da­vo iki tam tik­ro ter­mi­no pju­ve­nų krū­vas su­ma­žin­ti, bet jos kaip bu­vo, taip ir li­ko pa­vo­jų ke­lian­čiais kal­nais, o įvai­raus mas­to gais­rai jo­je jau bu­vo ne­be nau­jie­na.

Tie­sa, bend­ro­vės ad­mi­nist­ra­ci­ja kar­tą ne­va su­rea­ga­vo ir at­siun­tė vie­ną sa­vo va­do­vų į Ekst­re­ma­lių si­tua­ci­jų ko­mi­si­jos po­sė­dį, bet šis ir čia spjo­vė vi­siems su­si­rin­ku­siems ra­jo­no įstai­gų va­do­vams ir pa­čiai ra­jo­no val­džiai į vei­dą: tie­siog at­si­sto­jo ir aro­gan­tiš­kai išė­jo iš po­sė­džio.

Po vi­sų to­kių akib­rokš­tų ne­ju­čia ima kir­bė­ti pa­sa­lū­niš­ka min­tis: kas per monst­ras yra ši bend­ro­vė, jei­gu jos ne­ga­li (ne­no­ri?) su­val­dy­ti aukš­čiau­sios ra­jo­no ir net ša­lies ins­ti­tu­ci­jos?

Ra­jo­no vi­ce­me­ras Ka­zi­mie­ras Au­gu­lis vie­na­me po­sė­dy­je mes­te­lė­jo min­tį – gal ra­jo­nas yra neį­ga­lus su­tram­dy­ti pri­va­čią įmo­nę? O ša­lies val­džia?

Gais­ra­vie­tė­je ap­si­lan­kęs ša­lies Prem­je­ras Al­gir­das But­ke­vi­čius žo­džių į va­tą ne­vy­nio­jo: prieš to­kių įmo­nių sa­vi­nin­kus tu­ri bū­ti ima­ma­si griež­tes­nių prie­mo­nių ir to­kios įmo­nės veik­la tu­ri bū­ti stab­do­ma.

Bet tai bu­vo pa­sa­ky­ta dar prieš rin­ki­mus. So­cial­de­mok­ra­tai Sei­mo rin­ki­muo­se pa­ty­rė fias­ko. Prem­je­ro kė­dę užims jau ki­tos par­ti­jos po­li­ti­nis šu­las ir A. But­ke­vi­čiaus iš­sa­ky­ti žo­džiai, ko ge­ro, vėl liks ple­ven­ti ore lyg to Jo­ni­nių lau­žo lieps­na.