dj Senio užrašai (7)

dj Senio užrašai (7)

Romualdas VOLODKA

„The Beat­les“ nuo se­no bu­vo ma­no mėgs­ta­miau­sias an­samb­lis. Ve­džiau tris dis­ko­te­kas jų te­ma, pa­sa­ko­jau apie juos per res­pub­li­ki­nį ra­di­ją.

1987 me­tais prieš Ka­lė­das var­čiau at­si­tik­ti­nai į ran­kas pa­te­ku­sį už­sie­nio mu­zi­ki­nį žur­na­lą ir pa­sku­ti­nia­me pus­la­py­je ra­dau gar­sių dai­ni­nin­kų ir gru­pių ger­bė­jų klu­bų ad­re­sus.

Ka­dan­gi tuo­met jau bu­vau di­džė­jus su ne­ma­žu sta­žu, nu­spren­džiau tais ad­re­sais pa­siųs­ti po Ka­lė­di­nį svei­ki­ni­mą. Net­ru­kus iš Šiau­lių į Va­ka­rus iš­ke­lia­vo aš­tuo­nio­li­ka ma­no laiš­kų su ei­liuo­tais ang­liš­kais teks­tais.

Bu­vo įdo­mu, ar laiš­kai pa­sieks ad­re­sa­tus, ar bus pe­rim­ti so­vie­ti­nio sau­gu­mo ir su­plė­šy­ti, o ma­ne iš­si­kvies pa­siaiš­kin­ti?

Nus­te­bau, kai už po­ros sa­vai­čių ga­vau net ke­tu­ris at­sa­ky­mus. Laiš­kuo­se bu­vo klu­bų ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­dė­kos su be­veik vie­no­do tu­ri­nio pra­ne­ši­mais – jei no­riu tap­ti klu­bo na­riu, gau­ti pa­žy­mė­ji­mą, klu­bo ke­pu­rai­tę ir marš­ki­nė­lius, pri­va­lau at­siųs­ti klu­bo są­skai­ton maž­daug 80 do­le­rių. Man tai bu­vo per bran­gu...

Ta­čiau va­sa­rio mė­ne­sį ga­vau pa­što pa­kvie­ti­mą paim­ti siun­ti­nį iš Niu­jor­ko. Sup­ra­tau, kad man ra­šo Džo­no Le­no­no naš­lė Jo­ko Ono.

Vir­pan­čio­mis ran­ko­mis at­plė­šiau siun­ti­nį ir sie­lą už­plū­do džiaugs­mas: siun­ti­ny­je bu­vo laiš­kas su pa­dė­ka ir, svar­biau­sia, plokš­te­lė su Jo­ko Ono au­tog­ra­fu!

Va­sa­rą Pa­lan­go­je iš­vy­dęs šią plokš­te­lę, maest­ro Vy­tau­tas Ker­na­gis pa­reiš­kė, kad tai, ko ge­ro, Lie­tu­vo­je ar­ti­miau­sias ry­šys su „Bit­lais“, nes ka­žin ar kas Lie­tu­vo­je tu­ri bent vie­no „Bit­lo“ au­tog­ra­fą.

Po to tre­jus me­tus iš ei­lės siun­čiau bran­gius siun­ti­nė­lius Jo­ko Ono ad­re­su, pra­šy­da­mas pa­tar­pi­nin­kau­ti gau­nant li­ku­sios gy­vos „Bit­lų“ tri­ju­lės au­tog­ra­fus (Džor­džas Ha­ri­so­nas dar bu­vo gy­vas), ta­čiau su­lauk­da­vau to pat at­sa­ky­mo – Jo­ko Ono at­si­pra­ši­nė­jo ne­ga­lin­ti to pa­da­ry­ti, nors as­me­niš­kai... la­bai pa­lai­ko M. Gor­ba­čio­vo tai­kią po­li­ti­ką.

––

1997 ar 1998-ais me­tais ge­rai ne­beat­si­me­nu kaip, bet į ma­no ran­kas pa­kliu­vo trys bi­lie­tai į dai­ni­nin­kės vel­sie­tės Bo­nės Tai­ler (Bon­nie Ty­ler) kon­cer­tą Vil­niu­je.

Pak­liu­vo pa­sku­ti­niu mo­men­tu, te­tu­rė­jau pus­die­nį lai­ko ke­lio­nei. Nuo ry­to at­skai­čiau mu­zi­kos is­to­ri­jos pa­skai­tas Šiau­lių uni­ver­si­te­te, ku­ria­me tuo­met dės­ty­to­ja­vau, ir štai 13 va­lan­dą sto­viu Šiau­lių cent­re su tri­mis bi­lie­tais ran­ko­je, o kon­cer­tas 19.30 val.

Rei­kė­jo ne­del­siant su­si­ras­ti, kas ma­ne nu­vež­tų iki Vil­niaus. Tam nu­spren­džiau ati­duo­ti du bi­lie­tus. Ne­su­gal­vo­jau nie­ko ge­res­nio, kaip užei­ti į plokš­te­lių par­duo­tu­vę prie ,,De­vy­nių bro­lių“ ir pa­kal­bin­ti jos ve­dė­ją. Iš­sa­kiau sa­vo są­ly­gas.

– Jo­kių pro­ble­mų, – at­sa­kė ji, – nu­veš ma­no vy­ras.

Jau po pus­va­lan­džio pa­ju­dė­jom ke­lio­nėn ir po po­ros va­lan­dų mū­sų leng­vo­ji pri­rie­dė­jo prie Vil­niaus Spor­to rū­mų. Nus­ku­bė­jęs į ne­to­lie­se esan­tį Gė­lių tur­gų, nu­pir­kau di­džiau­sią puokš­tę rau­do­nų ro­žių.

Rū­muo­se iš­kart pa­su­kau į sce­nos už­ku­li­sius. Iš se­no au­tog­ra­fų me­džio­to­jo pa­tir­ties ži­no­jau, kad prie įžy­my­bių ga­li priei­ti tik prieš kon­cer­tą, nes po jo tau ke­lią pa­stos ne­per­kal­ba­mi ap­sau­gi­niai.

Už­ku­li­sių ko­ri­do­riu­je su­si­dū­riau su Mask­vos fil­har­mo­ni­jos, ku­ri ir at­ve­žė Bo­nės kon­cer­tą Vil­niun, va­dy­bi­nin­ke. Jai paaiš­ki­nau sa­vo tiks­lą – no­riu dai­ni­nin­kei įteik­ti ro­žes. Ji įė­jo į gri­mo kam­ba­rį ir, ne­tru­kus iš­ki­šu­si gal­vą, ženk­lais pa­ro­dė, kad įei­čiau.

Dai­ni­nin­kė, džiu­giai priė­mu­si puokš­tę, sku­biai ant di­de­lio sa­vo­jo kon­cer­to pla­ka­to ir tri­jų nuo­trau­kų su­rai­tė po pa­ra­šą ir iš­tie­sė man. Ko­jo­mis ne­siek­da­mas že­mės, at­si­dū­riau ket­vir­to­je ei­lė­je prie sa­vo ke­lio­nės drau­gų.

– Kur bu­vai din­gęs? – pa­klau­sė jie ma­nęs.

– Bend­ra­vau su dai­ni­nin­ke, – at­sa­kiau. – Ji jums siun­čia lin­kė­ji­mus. – iš­tie­siau jiems po nuo­trau­ką su au­tog­ra­fu. Jie iš­si­žio­jo iš nuo­sta­bos, pra­ra­do amą...

... Ge­ra nuo­tai­ka (nors ir bai­mi­nau­si, kad Bo­nei vie­ną­syk už­luš pri­ki­męs ir gergž­džian­tis bal­sas) neap­lei­do mū­sų vi­są kon­cer­tą. Jam bai­gian­tis pa­sa­kiau sa­vo bend­ra­ke­lei­viams:

– Vy­ki­me į ,,Lietuvos” vieš­bu­tį. Ga­ran­tuo­ju, kad dai­ni­nin­kė ne­ras ge­res­nės vie­tos, kaip pa­va­ka­rie­niau­ti jo res­to­ra­ne.

Be­mat at­si­dū­rė­me ,,Lie­tu­vos“ apa­čio­je.

Po ko­kio pus­va­lan­džio, mū­sų nuo­sta­bai ir ma­no džiaugs­mui, Bo­nė, ap­sup­ta sa­vo mu­zi­kan­tų, su vi­sa svi­ta bu­vo pa­ly­dė­ta į VIP (la­bai reikš­min­gų as­me­nų) sa­li­kę, ku­rią nuo di­džio­sios res­to­ra­no sa­lės sky­rė di­de­lės per­ma­to­mos stum­do­mos du­rys.

Tuo­met man ir su­kir­bo to­ji be­pro­tiš­ka min­tis – tap­ti Lie­tu­vo­je pir­muo­ju, ku­ris pa­šok­dins gar­sią­ją Bo­nę.

Bet – kur gau­ti gė­lių? Nė­riau į vieš­bu­čio gi­lu­mą, laks­čiau ves­ti­biu­liais ir aukš­tais, bet nie­kur jų ne­ma­čiau.

Ga­liau­siai grį­žau į res­to­ra­no sa­lę, pri­šo­kau prie ves­tu­vi­nin­kų len­kų (ant jų sta­lo ma­tė­si ke­lios gė­lių puokš­tės) ir, paaiš­ki­nęs sa­vo kil­nų tiks­lą – įteik­ti už­sie­nio dai­ni­nin­kei gė­lę, pa­pra­šiau pa­gal­bos.

– Imk ko­kią no­ri, – kil­nia­šir­diš­kai lei­do jau­ni­kis. – To­kiam rei­ka­lui ne­gai­la.

Grie­biau pa­čią įspū­din­giau­sią – to­kį di­džiu­lį bum­bu­lą, gal iri­są. Da­bar rei­kė­jo tar­tis su mu­zi­kan­tais.

Pa­da­viau jų vy­riau­sia­jam 50 li­tų ir pa­pra­šiau, kad, man išė­jus su dai­ni­nin­ke šok­ti, at­lik­tų Bit­lų ,,Girl“.

Sus­kam­bus pir­mie­siems akor­dams, nu­sku­bė­jau į VIP kam­ba­rė­lį. Aki­mis su­si­ra­dęs Bo­nę, priė­jau, įtei­kiau gė­lę ir pa­sa­kiau at­min­ti­nai iš­mok­tą ang­liš­ką fra­zę: ,,No­riu pa­šok­ti su Ju­mis!“ (I want to dan­ce with You).

Bo­nė muis­tė­si, lyg ir ne­no­rė­jo, bet jos mu­zi­kan­tai jai: ,,Bo­ne, na, Bo­ne“, ir ji pa­ki­lo.

Pra­dė­jom šok­ti. Ji ke­liais cen­ti­met­rais aukš­tes­nė už ma­ne, liek­nu­tė. Ir šo­kom su­si­glau­dę, ne per at­stu­mą!

Bai­gian­tis šo­kiui ji man, kiek su­pra­tau, pa­dė­ko­jo, kad šo­kiui pa­rin­kau jos mėgs­ta­mą Bit­lų dai­ną.

Grį­žau į sa­vo vie­tą. Net­ru­kus Bo­nė pa­ki­lo ir su vi­sa svi­ta pro mus išė­jo iš res­to­ra­no. Jos mu­zi­kan­tai man plo­jo per pe­tį ir, su­pra­tau, juo­ka­vo : ,,Tau pa­si­se­kė, su mu­mis ji nė­ra šo­ku­si!“

Da­bar Bo­nė, kiek ži­nau, gy­ve­na dvie­jo­se vie­to­se – Ang­li­jo­je ir Nau­jo­jo­je Ze­lan­di­jo­je, kur jos vy­ras mi­li­jo­nie­rius tu­ri di­džiu­lį ūkį.

O man tą šo­kį pri­me­na jos plokš­te­lės ir do­va­no­to­ji nuo­trau­ka, Be­je, ji vė­liau kon­cer­ta­vo Šiau­lių are­no­je, aš bu­vau ta­me kon­cer­te, ta­čiau tą­kart priei­ti neišd­rį­sau.

Bon­nie Ty­ler parašas.