Dauginami biurokratai socialinės atskirties nesumažins

Dauginami biurokratai socialinės atskirties nesumažins

Dau­gi­na­mi biu­rok­ra­tai so­cia­li­nės at­skir­ties ne­su­ma­žins

Šiau­liuo­se ant­ra­die­nį vie­šė­jęs eko­no­mis­tas, fi­nan­sų ana­li­ti­kas, SEB ban­ko pre­zi­den­to pa­ta­rė­jas Gi­ta­nas Nau­sė­da vie­ša­me su­si­ti­ki­me su bend­ruo­me­ne da­li­jo­si įžval­go­mis, ko­dėl ne vi­si jau­čia eko­no­mi­nio pa­ki­li­mo nau­dą. Bu­vo klau­sia­mas, ir ar ren­gia­si Pre­zi­den­to rin­ki­mams?

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Kas ge­rai gy­ve­na

Šiau­lių uni­ver­si­te­to bib­lio­te­ko­je ant­ra­die­nio va­ka­rą sve­čio kant­riai lau­kė pil­nu­tė­lė au­di­to­ri­ja. G. Nau­sė­da už­tru­ko ki­ta­me su­si­ti­ki­me, o tik įžen­gęs į sa­lę pa­si­džiau­gė šiau­lie­čių bend­ruo­me­niš­ku­mu. Pab­rė­žė, jog bū­tent bend­ruo­me­niš­ku­mas le­mia ge­res­nį gy­ve­ni­mą.

„Ita­li­jo­je bu­vo at­lik­tas ty­ri­mas, ko­dėl Šiau­rės Ita­li­jo­je gy­ve­na­ma pa­si­tu­rin­čiai, ge­riau, nei Pie­tų Ita­li­jo­je, ir moks­li­nin­kai nu­sta­tė, jog pa­grin­di­nė prie­žas­tis – bend­ruo­me­niš­ku­mas, pi­lie­tiš­ku­mas,“ – sa­kė sve­čias.

Vė­liau pa­si­da­li­jo įspū­džiu, jog Šiau­liai jam pa­si­ro­dė daug švie­ses­ni nei prieš de­šimt­me­tį.

Iš G. Nau­sė­dos pir­miau­sia ti­kė­ta­si at­sa­ky­mo, ko­dėl eko­no­mi­nio pa­ki­li­mo nau­dą ne vi­si jau­čia?

„Tai vie­nas iš pa­grin­di­nių klau­si­mų, ku­ris šian­dien žmo­nėms rū­pi, – pri­pa­ži­no ana­li­ti­kas. – Bet pa­ts eko­no­mi­kos au­gi­mas nė­ra so­cia­liai tei­sin­gas, nes vi­sa­da pa­si­skirs­to ne­to­ly­giai. Ypač da­bar, kai vyks­ta ket­vir­to­ji pra­mo­nės re­vo­liu­ci­ja, ro­bo­ti­za­ci­ja. To­kio­mis są­ly­go­mis grie­ti­nė­lę nu­sii­ma tos bend­ro­vės, tie žmo­nės, ku­rie ge­ba priim­ti grei­tus kū­ry­bi­nius spren­di­mus.“

Ki­ta ver­tus, ma­žė­ja po­rei­kis at­lie­kan­čių­jų ru­ti­ni­nes ope­ra­ci­jas, jas pa­kei­čia ro­bo­tai. Jau­ni­mui rei­kia gal­vo­ti, ar ne­paaiš­kės po stu­di­jų, kad pa­si­rink­tos spe­cia­ly­bės ne­be­rei­kia? Net to­kios per­spek­ty­vios, kaip IT pro­gra­muo­to­jų, nes vis pla­čiau nau­do­ja­mi pro­gra­ma­vi­mo ro­bo­tai.

„Vi­si tie reiš­ki­niai ve­da į tai, kad val­džiai nie­ko ne­da­rant, tik di­dės ato­trū­kis tarp tur­tin­giau­sių ir ma­žiau­siai pa­si­tu­rin­čių vi­suo­me­nės na­rių“, – tei­gė G. Nau­sė­da.

Dek­la­ruo­ja­ma daug, da­ro­ma ma­žai

Eko­no­mis­tas įžvel­gia kaip nie­ka­da di­de­lį ato­trū­kį tarp to, kas val­džios dek­la­ruo­ja­ma, ir to, kas rea­liai da­ro­ma.

„Daug skam­bių žo­džių gir­di­me apie biu­dže­to per­skirs­ty­mą, švie­ti­mo, svei­ka­tos ap­sau­gos ir mo­kes­čių re­for­mas, bet veiks­mo ma­žai“, – pa­ste­bi G. Nau­sė­da.

Ko­dėl taip yra?

Jo įžval­go­mis, vals­ty­bė pra­lai­mi ka­rą prieš biu­rok­ra­ti­ją. Atė­ju­sios į val­džią par­ti­jos vis ža­da val­dy­mo re­for­mą, biu­rok­ra­tų ma­ži­ni­mą. Bet dar nė kar­to to ne­pa­vy­ko pa­da­ry­ti.

„Man su­si­da­ro įspū­dis, kad vyks­ta laips­niš­ka vals­ty­bės val­dy­mo biu­rok­ra­ti­za­ci­ja, – sa­kė ana­li­ti­kas. – To­kia slen­kan­ti re­vo­liu­ci­ja, kai ga­lias, kom­pe­ten­ci­jas pe­ri­ma jo di­de­ny­bė biu­rok­ra­tas, ku­rio mo­ty­va­ci­ja pa­pras­ta – iš­lik­ti pa­čiam ir iš­sau­go­ti sa­vo dar­bo vie­tą, gal dar įgy­ti dau­giau kom­pe­ten­ci­jų ir spręs­ti dau­giau klau­si­mų. Ir ta­da at­si­tin­ka taip, kad vi­sos re­for­mos at­si­mu­ša į ne­ma­to­mą uo­lą. Tie­są sa­kant, ne­la­bai ir ma­tai, kaip iš to ra­to ga­li­ma išei­ti.“

Jo tei­gi­mu, vals­ty­bės val­dy­mo apa­ra­te jau grei­tai dirbs kas tre­čias dar­buo­to­jas. Bet po­li­ti­kai ty­lo­mis su­si­tai­kan­tys su biu­rok­ra­ti­jos vei­si­mu, nes „biu­rok­ra­ti­ja yra sau­gios dar­bo vie­tos, į ku­rias pri­so­di­na­ma ir ku­rio­se ra­miai sė­di­ma iki ki­tų rin­ki­mų ar iki pen­si­jos.“

Ki­tų me­tų biu­dže­te, jo duo­me­ni­mis, val­dy­mo ins­ti­tu­ci­jų at­ly­gi­ni­mų fon­das di­dė­ja 5,6 pro­cen­to. To­dėl ma­no, jog nie­kas ne­si­keis ir biu­rok­ra­tų ne­ma­žės.

„Pa­keis­ti si­tua­ci­ją ga­li žmo­nės, ku­rie ma­to pro­ble­mą ir ba­do į ją pirš­tu, – ti­ki­no G. Nau­sė­da. – Ta­da pi­lie­ti­nė vi­suo­me­nė ga­li tam pa­si­prie­šin­ti ir per rin­ki­mus, ir per ki­tus da­ly­kus.“ Ta­čiau vis pa­kim­ba­me ant pa­ža­dų jau­ko. „Po­li­ti­kai pa­ža­dus ka­bi­na kaip žais­liu­kus ant ka­lė­di­nės eg­lu­tės, – pa­ly­gi­no ora­to­rius. – Tik tų žais­liu­kų bend­ruo­me­nei nė ne­ke­ti­na do­va­no­ti, o ir pa­čią eg­lu­tę kaž­kur iš­ne­ša.“

Apie ky­lan­čias kai­nas

„Ky­lan­čios kai­nos yra to pa­ties eko­no­mi­nio au­gi­mo pa­sek­mė“, – aiš­ki­no G. Nau­sė­da.

Kai­nos ky­la, nes ky­la at­ly­gi­ni­mai. Tie, ku­rie pa­ga­vo sėk­mę už uo­de­gos, ga­li džiaug­tis net 40–50 pro­cen­tų išau­gu­sio­mis pa­ja­mo­mis. Darb­da­viai jau yra pri­vers­ti kau­tis dėl spe­cia­lis­tų, mo­kė­ti jiems ge­rus at­ly­gi­ni­mus. To­dėl pre­ky­bos cent­ruo­se vie­ni ir to­liau krau­na pil­nus ka­ru­čius, o ki­ti vie­toj svies­to įsi­me­ta svies­to pa­kai­ta­lą.

Dau­gy­bės pro­fe­si­jų žmo­nės ir to­liau gau­na ma­žus at­ly­gi­ni­mus. Tarp jų mo­ky­to­jai, svei­ka­tos ap­sau­gos dar­buo­to­jai.

„Tai be­tvar­kė – vals­ty­bė yra pa­ts blo­giau­sias darb­da­vys, – sa­kė G. Nau­sė­da. – Vals­ty­bė vis­ką da­ro vė­luo­da­ma ir la­bai ne­no­riai, po vi­so­kiau­sių po­li­ti­nių de­ri­ni­mų – ir mi­ni­ma­li al­ga di­di­na­ma per ma­žai, ir pen­si­jos di­di­na­mos per vė­lai. Vis­kas vel­ka­si kaip sun­kus ve­ži­mas, ku­ris traš­ka braš­ka ir ne­ju­da iš vie­tos.“

To­dėl tu­ri­me si­tua­ci­ją, kai da­lis vi­suo­me­nės „var­to­si“ vi­sai ne­blo­gai ir iš jos ne­gir­di­me jo­kio ne­pa­si­ten­ki­ni­mo, o kam blo­gai, tas rė­kia, kad kai­nos ky­la.

Ki­ta ver­tus, pre­ky­bi­nin­kai, kol ma­to, kad pir­kė­jas atei­na, tol kai­nas ke­lia. Tik da­bar da­lis pir­kė­jų pra­dė­jo rea­guo­ti į inf­lia­ci­ją ir ma­žin­ti sa­vo var­to­ji­mą. Tai ro­do lė­tė­jan­ti maž­me­ni­nės pre­ky­bos apy­var­ta.

Žmo­nes, va­žiuo­jan­čius į Len­ki­ją ap­si­pirk­ti, G. Nau­sė­da ly­gi­no su „skruz­dė­mis sa­ni­ta­rais“.

„Ši­taip jie pa­di­di­na kon­ku­ren­ci­jos ly­gį rin­ko­je, te­gu tik va­žiuo­ja, ki­taip čia vei­kian­tys pre­ky­bos tink­lai dar la­biau kai­nas kel­tų“, – sa­kė eko­no­mis­tas.

Apie re­gio­nų per­spek­ty­vą

Dis­ku­si­jo­se apie re­gio­nų per­spek­ty­vą, pa­sak G. Nau­sė­dos, su­si­ker­ta dvi nuo­mo­nės.

Vie­ni ma­no, kad Lie­tu­vo­je liks du–du su pu­se mies­to. Ki­ti no­rė­tų Lie­tu­vą su­grą­žin­ti į 1989 me­tus, kai bu­vo daug žmo­nių, daug kai­mo vie­to­vių.

„Tur­būt nė vie­na pu­sė nė­ra tei­si, – sa­kė ana­li­ti­kas. – Var­gu, ar mums rei­kė­tų tik Vil­niaus, Kau­no, plius pu­sės Klai­pė­dos ir dau­giau nie­ko. Ki­ta ver­tus, ma­nau, jog tu­ri­me siek­ti to­ly­gios re­gio­nų plėt­ros, bet ne­pa­lai­ky­da­mi tai, kas jau yra nu­mi­rę – tuš­čių kai­mų, vie­to­vių, kur trau­ki­nys jau nu­va­žia­vęs.“

Jo nuo­mo­ne, rei­kia iden­ti­fi­kuo­ti pul­suo­jan­čias vie­to­ves, re­gio­nų cent­rus, apie ku­riuos ga­li­ma lip­dy­ti ki­tas vie­to­ves. Da­bar nė­ra pro­ble­mos į dar­bą mies­te va­žiuo­ti 50–80 ki­lo­met­rų, o gy­ven­ti so­dy­bo­je už mies­to.

Jis tik pa­ste­bi, kad val­džia, pa­si­sa­ky­da­ma už re­gio­nus, žmo­nių mo­bi­lu­mą, ne­su­ge­ba nė pa­pras­to „rei­ka­liu­ko“ iš­spręs­ti. Pa­vyz­džiui, kai darb­da­vys sa­vo trans­por­tu ve­žio­ja į dar­bą dar­buo­to­jus, tai šios iš­lai­dos neap­mo­kes­ti­na­mos pel­no mo­kes­čiu.

„Jei­gu bi­lie­tu­ką dar­buo­to­jui nu­per­ka va­žiuo­ti į dar­bą, tai jau lai­ko­ma nau­da dar­buo­to­jui ir ap­mo­kes­ti­na­ma gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čiu ir „Sod­ros“ įmo­ko­mis“, – sa­kė eko­no­mis­tas.

Fi­nan­sų mi­nist­rą jis pa­va­din­tų ge­riau­siu mi­nist­ru, jei­gu šią se­niai ži­no­mą pro­ble­mą iš­spręs­tų.

„Šiau­liai taip pat yra ta vie­ta, su ku­ria ga­li­ma sie­ti atei­tį, – tei­gė G. Nau­sė­da. – Prieš de­šimt me­tų apie Šiau­lius ana­li­ti­kai sa­ky­da­vo, jog nie­ko čia ne­bus – šiek tiek pre­ky­bos, šiek tiek vers­liu­kų, įmo­nės bank­ru­ta­vusios, žmo­nės iš­va­žia­vę – nie­ko čia ne­bus. Šian­dien Šiau­liuo­se ma­to­me – yra per­spek­ty­va. Tai ma­to­me ir Kau­ne.“

Sve­čio žo­džiais, „mies­tų is­to­ri­jos pra­si­de­da nuo to, kad tin­ka­mo­je vie­to­je lai­ku at­si­sto­ja tin­ka­mi žmo­nės, ku­rie pa­ju­di­na ve­ži­mą“.

„Ta­da at­si­ran­da ir per­spek­ty­vu­mas, ir in­ves­tuo­to­jai, ir žmo­nės ne­beiš­si­bė­gio­ja“, – ti­ki­no G. Nau­sė­da.

Apie emig­ra­ci­ją

Eko­no­mis­tas pri­si­pa­ži­no, jog pro­gra­mų, kaip stab­dy­ti emig­ra­ci­ją, nė ne­be­no­ri skai­ty­ti. Jų dau­gy­bė su­kur­ta, ta­čiau nė kar­to ne­bu­vo su­reng­ta pa­čių emig­ran­tų so­cio­lo­gi­nė ap­klau­sa, ko­dėl jie iš­va­žia­vo?

Tarp svar­biau­sių mo­ty­vų emig­ruo­ti mi­ni­mas at­ly­gi­ni­mas.

„At­ly­gi­ni­mo skir­tu­mo mes ne­lik­vi­duo­si­me nei per pen­ke­rius, nei per aš­tuo­ne­rius me­tus, – tei­gė G. Nau­sė­da. – Bet lū­žio taš­kas gal at­si­ras, kai at­ly­gi­ni­mas, pa­vyz­džiui, Lon­do­ne bus tik 40 pro­cen­tų di­des­nis. Gal ta­da lems ar­gu­men­tas, jog Lie­tu­vo­je, nors gau­siu ma­žiau, bet gy­ven­siu sa­vo ap­lin­ko­je, o ne aš­tuo­nie­se bend­ra­me bu­te ir dirb­da­mas ru­ti­ni­nį dar­bą po 12 va­lan­dų.“

Kai at­ly­gi­ni­mų skir­tu­mas yra 3–4 kar­tai, tai, eko­no­mis­to žo­džiais, be­lie­ka tik su­kąs­ti dan­tis ir lik­ti emig­ra­ci­jo­je.

Da­lis emig­ran­tų yra su­kau­pę pra­di­nio ka­pi­ta­lo, ga­lė­tų su­grįž­ti, pra­dė­ti sa­vo vers­lą. Bet pa­si­žiū­ri, jog mo­kes­ti­nis re­ži­mas toks, kad jau pir­mais me­tais bus už­spaus­tas ir neiš­gy­vens.

„As­pek­tai, su­si­ję su smul­kio­jo vers­lo ap­mo­kes­ti­ni­mu, yra pa­tys ak­tua­liau­si, no­rint ne ple­pa­lais, o rea­liais dar­bais su­ma­žin­ti emig­ra­ci­ją, – sa­kė G. Nau­sė­da. – Mo­kes­čių re­for­mo­je, ku­ri įsi­ga­lios nuo 2018 me­tų nu­ma­ty­ta, jog su­si­kū­ręs smul­kusis vers­las, jei­gu jo apy­var­ta ne­sie­kia 300 tūks­tan­čių eu­rų, o dar­buo­to­jų skai­čius de­šim­ties, ga­li pre­ten­duo­ti į pel­no mo­kes­čio ato­sto­gas vie­ne­rius me­tus.

Bet kiek Lie­tu­vo­je yra tų vers­lų, ku­rie pir­mai­siais me­tais duo­tų pel­no, kil­tų kaip ant mie­lių ir pa­tek­tų į „For­bes“ vir­še­lį? Taip ne­bū­na nei pir­mai­siais, nei ant­rai­siais me­tais. Tai ką reiš­kia ta leng­va­ta? Leng­va­ta tam, ko nė­ra.“

G. Nau­sė­dos nuo­mo­ne, rei­kė­tų pra­de­dan­čiam vers­lui tai­ky­ti 4 me­tų pel­no ato­sto­gas, plius ma­žes­nes fik­suo­tas „Sod­ros“ įmo­kas. Bet po­li­ti­kai, nuo ku­rių pri­klau­so spren­di­mas svars­to, jog tai „la­bai daug“.

„Svars­to, nors dar nė­ra nuo ko tų pi­ni­gų paim­ti, nes vers­las taip ir neį­sis­tei­gia, ir ne­gau­na­ma biu­dže­to pa­ja­mų, apie ku­rias sva­jo­ja­ma,– sa­kė eko­no­mis­tas. – To­kie pa­vyz­džiai tik ro­do, kad gy­ve­na­me dek­la­ra­ci­jų ir gra­žių pro­gra­mų pa­sau­ly­je, o spren­di­mų ra­tas ju­da lė­tai, ne­nuo­sek­liai – tai į de­ši­nę, tai į kai­rę, bet la­bai ma­žai pir­myn.“

Ar sieks bū­ti Pre­zi­den­tu?

Iš­gir­dęs klau­si­mą, ką da­ry­tų, jei­gu bū­tų Pre­zi­den­tu, G. Nau­sė­da nu­kir­to, jog at­vy­ko į Šiau­lius tik kaip eko­no­mis­tas.

Esą jam tik „iš­kri­to ne­lai­mė bū­ti rei­tin­ge tarp tų ga­li­mų žmo­nių“.

„Tai da­bar į kiek­vie­ną ma­no žings­nį taip žiū­ri­ma: „O, jis kaž­kam ruo­šia­si“. Grei­tai nė į par­duo­tu­vę ar į miš­ką gry­bų ne­be­ga­lė­siu nuei­ti, – juo­ka­vo sve­čias. – Po me­tų gal pa­si­šne­kė­siu su sa­vi­mi ir kaž­ką pa­sa­ky­siu. Šian­dien, kai pa­si­šne­ku, ta gal­va veid­ro­dy­je man sa­ko: „Ne, juk ir va­kar to klau­sei“.

O rim­tai tei­gė: „Ne­su nu­spren­dęs, bet ne­sa­kau: „Nie­ka­da“, nes kai taip pa­sa­kai, daž­nai gy­ve­ni­mas iš­kre­čia po­kštą. Ne­bus spren­di­mo, kol ne­su­bręsiu vi­sa­pu­siš­kai, o spren­di­mas ga­li bū­ti ir tei­gia­mas, ir nei­gia­mas.“

„Džiau­giuo­si tik, kad žmo­nės, ne­pai­sant nu­si­vy­li­mo, ne­pra­ran­da pa­si­ti­kė­ji­mo, jei­gu ne­pa­si­duo­si­te, rei­ka­lau­si­te, tai tie, ku­riuos ren­kat, ma­žiau ap­gau­di­nės“, – re­ziu­ma­vo sve­čias.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Gi­ta­nas Nau­sė­da, mi­ni­mas tarp ga­li­mų pre­ten­den­tų į Pre­zi­den­tus, kal­bė­jo ir jau­ni­mo, vers­li­nin­kų bei sa­vi­val­dy­bi­nin­kų au­di­to­ri­jo­se, bet pa­ti­ki­no, jog vi­zi­tas į Šiau­lius – ne rin­ki­mų agi­ta­ci­ja: „At­vy­kau tik kaip eko­no­mis­tas.“