Chuliganiškas Aido Giniočio žvilgsnis į „Patriotus“

Chuliganiškas Aido Giniočio žvilgsnis į „Patriotus“

Chu­li­ga­niš­kas Ai­do Gi­nio­čio žvilgs­nis į „Pat­rio­tus“

Va­kar spau­dos kon­fe­ren­ci­jo­je pri­sta­ty­ta Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro prem­je­ra – dvie­jų da­lių sa­ty­ri­nis gro­tes­kas „Var­dan tos...“ Ai­do Gi­nio­čio re­ži­suo­tas spek­tak­lis pa­sta­ty­tas pa­gal Pet­ro Vai­čiū­no pje­sę „Pat­rio­tai“. Pa­sak re­ži­sie­riaus, šiuo­lai­ki­nė­je pje­sės in­terp­re­ta­ci­jo­je pa­trio­tiš­ku­mas nė­ra pa­grin­di­nis ob­jek­tas, tad pa­ki­to ir pa­va­di­ni­mas, ja­me už­ko­duo­ta užuo­mi­na. Spek­tak­lio prem­je­ra – ba­lan­džio 22-ąją.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Gim­tuo­siuo­se Šiau­liuo­se – ant­ra­sis spek­tak­lis

Tai ant­ra­sis iš Šiau­lių ki­lu­sio ak­to­riaus, re­ži­sie­riaus, bar­do A. Gi­nio­čio spek­tak­lis, pa­sta­ty­tas gim­to­jo mies­to teat­re. Prieš de­šimt­me­tį re­ži­sie­rius čia iš nau­jo pa­sta­tė pir­mą­jį Šiau­lių dra­mos teat­ro spek­tak­lį „Prin­ce­sė Tu­ran­dot“.

Pa­gal P. Vai­čiū­no pje­sę „Pat­rio­tai“ spek­tak­lis Šiau­liuo­se pir­mą kar­tą bu­vo pa­sta­ty­tas 1931 me­tais ir tai bu­vo tre­čia­sis teat­ro spek­tak­lis.

Pje­sei „Pat­rio­tai“ šie­met su­kan­ka 90 me­tų. P. Vai­čiū­nas ją pa­ra­šė 1926-ai­siais ir tais pa­čiais me­tais re­ži­sie­rius Bo­ri­sas Dau­gu­vie­tis pa­sta­tė spek­tak­lį Vals­ty­bi­nia­me teat­re Kau­ne. Re­per­tua­re „Pat­rio­tai“ il­gai neuž­si­bu­vo, nes ne­pa­ti­ko kai ku­riems aukš­to ran­go val­di­nin­kams.

Vė­liau pje­sė dar ke­lis kar­tus sta­ty­ta teat­re, te­le­vi­zi­jo­je ir ki­ne. „Var­dan tos...“ yra penk­ta­sis pje­sės pa­sta­ty­mas Lie­tu­vos sce­no­se.

„Tai spek­tak­lis apie Lie­tu­vą, ko­kią ją ma­to­me žiū­rė­da­mi se­nuo­sius pa­veiks­lus, skai­ty­da­mi se­nas pje­ses. Ir no­ri­si pa­kal­bė­ti apie Lie­tu­vą, ko­kią ją ma­to­me da­bar. Vyks­ta tam tik­ras teat­ri­nis su­gre­ti­ni­mas tų dvie­jų Lie­tu­vų, o apie iš­va­das ne­si­no­rė­tų kal­bė­ti, jas pa­si­da­rys kiek­vie­nas žiū­ro­vas“, – sa­kė re­ži­sie­rius.

Lai­kas kal­bė­ti apie pa­trio­tiš­ku­mą

Pa­sak A. Gi­nio­čio, šiuo me­tu yra šioks toks šios pje­sės bu­mas. Šių me­tų pra­džio­je pri­sta­ty­tas re­ži­sie­riaus Al­vy­do Šle­pi­ko fil­mas „Pat­rio­tai“ bei te­le­vi­zi­jos spek­tak­lis „Nau­jie­ji pa­trio­tai“, re­ži­suo­tas Ju­liaus Dau­tar­to, 2008 me­tais Jo­nas Vait­kus „Pat­rio­tus“ pa­sta­tė Vals­ty­bi­nia­me jau­ni­mo teat­re. Re­ži­sie­rius sa­ko, kad Šiau­liuo­se no­rė­jo­si iš­veng­ti žan­ri­nio pa­si­kar­to­ji­mo.

„Ma­nau, kad mū­sų „Var­dan tos...“ bus stip­riai ki­to­niš­kas. Čia yra anks­ty­vo­jo gi­nio­tiš­ko chu­li­ga­niz­mo. Gal tai ir ne vi­siems pa­tiks. Yra žmo­nių, ku­rie kū­ry­bi­niam iš­dai­giš­ku­mui, pa­dū­kė­liš­ku­mui yra aler­giš­ki. Te­mos pra­sme aš kaž­ko nau­jo neat­ra­dau. Gal­būt taš­kai ki­taip su­dė­ti nei P. Vai­čiū­no pje­sė­je, bet vis­kas yra iš jo pje­sės. P. Vai­čiū­nas ir B. Dau­gu­vie­tis bu­vo pa­šė­lę žmo­nės, mes ban­do­me tas ge­rą­sias jų pu­ses pe­rim­ti“, – sa­kė A. Gi­nio­tis.

Re­ži­sie­rius sa­ko į pje­sę pa­žiū­rė­jęs drą­siai, ne­tgi įžū­liai, lei­dęs sau drą­siai in­terp­re­tuo­ti, o kai ku­rias vie­tas net pa­keis­ti. Pat­rio­tiz­mo te­ma per­si­ke­lia į žmo­nių san­ty­kių, iš­da­vys­tės, tiek as­me­ni­nės, tiek tė­vy­nės, plot­mę. Ki­taip su­si­dė­lio­jo te­mi­niai prio­ri­te­tai.

„Iki šiol, kiek ma­čiau P. Vai­čiū­no „Pat­rio­tų“, jie vi­si bū­da­vo bui­ti­nės ko­me­di­jos žan­ro, gal J. Vait­kaus kiek ki­toks. Mū­sų bus ryš­kus far­sas, ne­tgi gro­tes­ki­nė­mis prie­mo­nė­mis ku­ria­mi cha­rak­te­riai ir si­tua­ci­jos“, – sa­ko A. Gi­nio­tis.

Re­ži­sie­rius min­tį pa­sta­ty­ti spek­tak­lį pa­gal šią pje­sę bran­di­no dau­giau kaip še­še­rius me­tus. „Ma­tyt, atė­jo po­rei­kis kal­bė­ti tė­vy­nės mei­lės, pi­lie­tiš­ku­mo te­mo­mis, ir kai tas no­ras atei­na, ne­nuos­ta­bu, kad kar­tais vi­si pra­by­la. Bu­vo lai­kas, kai vi­si sta­tė „Ro­meo ir Džiul­je­tą“, ma­tyt, rei­kė­jo kal­bė­ti apie mei­lę. Da­bar rei­kia kal­bė­ti apie Lie­tu­vą, o Lie­tu­va yra ma­no tė­vy­nė, ma­no ša­lis, aš ją my­liu ir apie ją kal­bė­siu su mei­le ir juo­do hu­mo­ro do­ze, ir pa­kan­ka­mai at­sa­kin­gai“, – sa­kė A. Gi­nio­tis.

Nors pje­sė pa­ra­šy­ta prieš 90 me­tų, ta­čiau ak­tua­li ir šian­dien. „Tai, ką ma­tau šian­dien, no­ri­si ar­ba vai­čiū­niš­kai kar­čiai, skau­džiai kva­to­tis, ar­ba verk­ti. Šis spek­tak­lis bus su dvi­gu­bu dug­nu, tai ne­bus vi­siš­ka ko­me­di­ja“, – pa­brė­žė re­ži­sie­rius.

Įsi­jaus­ti į vaid­me­nį pa­de­da ir ge­nai

Spek­tak­ly­je Liu­bos Lie­tu­vės vaid­me­nį ku­ria In­ga Nor­ku­tė-Žvi­nie­nė. „Ji pla­ti, nuo­šir­di, gra­ži, ge­ra, nuo­lan­ki, pik­ta – kaip Ru­si­ja. La­bai džiau­giuo­si, kad A. Gi­nio­tis šį vaid­me­nį pa­ti­kė­jo man. Tu­riu tem­pe­ra­men­to, nes tu­riu uk­rai­nie­tiš­ko krau­jo“, – šyp­so­jo­si ak­to­rė.

Pa­sak I. Nor­ku­tės-Žvi­nie­nės, šis spek­tak­lis žais­min­gas, su leng­va iro­ni­ja: „Stip­ri tau­ta, ku­ri mo­ka iš sa­vęs tru­pu­tė­lį pa­si­šai­py­ti. Mes į tai ėjo­me žai­di­mo for­ma, neį­žei­džiant sa­vo tau­tos. Vi­liuo­si, kad pub­li­ka mus su­pras ir nu­si­šyp­sos. Ma­nau, čia bus ge­rų, at­pa­žįs­ta­mų da­ly­kų. A. Gi­nio­tis įdė­jo sa­vo leng­vos, gra­žios iro­ni­jos, pa­vyz­džiui, apie ce­pe­li­nus ir ki­tus mums ar­ti­mus da­ly­kus.“

Au­ri­mas Žvi­nys spek­tak­ly­je vai­di­na Pet­rą Ve­ly­kį, L.I.E.T.U.V.O.S. de­par­ta­men­to di­rek­to­rių. Pa­sak ak­to­riaus, kur­da­mas šį per­so­na­žą rin­ko­si tam tik­rus pro­to­ti­pus – val­di­nin­kus. Pa­sak ak­to­riaus, jo per­so­na­žas Pet­ras Ve­ly­kis – cha­riz­ma­tiš­kas, drą­sus, lais­vas, pla­čių už­mo­jų, ci­niš­kas, ašt­rių po­ty­rių vei­kė­jas, tu­rin­tis ir cha­miz­mo bruo­žų.

„Šia­me spek­tak­ly­je nė­ra nei ge­rų, nei blo­gų per­so­na­žų. Jie yra to­kie, ko­kie yra. Jie at­sto­vau­ja sa­vo tie­sai, ir daž­nai vie­niems ta tie­sa yra gė­ris, ki­tiems – vi­siš­kas blo­gis“, – sa­ko A. Žvi­nys.

P. Ve­ly­kio vaid­me­nį taip pat ku­ria Min­dau­gas Ju­re­vi­čius. Na­po­leo­no Lie­tu­vio vaid­muo te­ko Au­ri­mui Pin­tu­liui. Liu­ci­ją, Na­po­leo­no duk­rą iš pir­mo­sios san­tuo­kos, vai­di­na In­ga Jar­ko­va ir Mar­ty­na Ged­vi­lai­tė.

Ani­ce­tas Ged­vi­las ir Ei­man­tas Ba­rei­kis vai­di­na Hen­ri­ką Zauer­zai­ną, sve­čią iš Va­ka­rų Eu­ro­pos. Mo­ky­to­jo Pau­liaus La­bu­čio vaid­me­nį ku­ria Si­gi­tas Ja­ku­baus­kas ir An­ta­nas Venc­kus. Kai­mie­tę Oną, tar­nau­jan­čią pas Lie­tu­vius, vai­di­na Eg­lė Sta­ni­šaus­kai­tė, bū­si­mą­jį mi­nis­te­rį Jo­tau­tą Kris­tau­tą – Ai­das Ma­tu­tis ir Ani­ce­tas Gend­vi­las.

Gie­do­to­jai – Se­ve­ri­nas Nor­gai­la, Dan­guo­lė Pet­rai­ty­tė ir Da­lius Jan­čiaus­kas.

Spek­tak­liui sce­nog­ra­fi­ją ir kos­tiu­mus kū­rė dai­li­nin­kė Ra­mu­nė Skre­bū­nai­tė. „Spal­vi­nė ga­ma – pil­ka. Lie­tu­vos ir lie­tu­vių gro­žis yra vi­di­nis, ne išo­ri­nis“, – trum­pai idė­ją pri­sta­tė dai­li­nin­kė.

Mu­zi­ką spek­tak­liui kū­rė kom­po­zi­to­rius Vy­tau­tas Leist­ru­mas, su Šiau­lių teat­ru dir­ban­tis pir­mą kar­tą.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

KO­MAN­DA: Spek­tak­ly­je „Var­dan tos...“ vaid­me­nis ku­ria Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro ir tri­jų kvies­ti­nių ak­to­rių ko­man­da.

RE­ŽI­SIE­RIUS: Ai­das Gi­nio­tis: „Da­bar rei­kia kal­bė­ti apie Lie­tu­vą, o Lie­tu­va yra ma­no tė­vy­nė, ma­no ša­lis, aš ją my­liu ir apie ją kal­bė­siu su mei­le ir juo­do hu­mo­ro do­ze ir pa­kan­ka­mai at­sa­kin­gai.“

SAN­TY­KIAI: Įkau­šę Na­po­leo­nas Lie­tu­vis (kai­rė­je, ak­to­rius Au­ri­mas Pin­tu­lis) ir Pet­ras Ve­ly­kis (ak­to­rius Au­ri­mas Žvi­nys) muš­ty­nė­mis ir ap­si­ka­bi­ni­mais aiš­ki­na­si neiš­ti­ki­my­bės klau­si­mą.