Carui – sostas, liaudžiai – „trusikai“

Ca­rui – sos­tas, liau­džiai – „tru­si­kai“

Dr. Ne­ri­jus Bra­zaus­kas

2018 m. ko­vo 18 d. po­so­vie­ti­nės Ru­si­jos ca­ras Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas su­ren­gė pre­zi­den­to rin­ki­mų cir­ką ir po­mpas­tiš­kai pa­žy­mė­jo ket­vir­tą­sias Kry­mo oku­pa­ci­jos ir anek­si­jos me­ti­nes. Kry­mo gy­ven­to­jai prieš rin­ki­mus ne tik su­lau­kė ca­ro ap­si­lan­ky­mo, bet ir tu­rė­jo is­to­ri­nę ga­li­my­bę iš­si­rink­ti atei­tį ir pa­dė­ko­ti KGB ka­ri­nin­kui už jo „hu­ma­ni­ta­ri­nę mi­si­ją“.

Išanks­ti­niais duo­me­ni­mis, už Pu­ti­ną bal­sa­vo 76,66% rin­kė­jų, jis ket­vir­tą kar­tą bus Krem­liaus vieš­pa­čiu. Ki­taip ir ne­ga­lė­jo bū­ti, nes tai bu­vo rin­ki­mai be pa­si­rin­ki­mo, ka­dan­gi opo­zi­ci­jos ly­de­riui Alek­se­jui Na­val­nui ofi­cia­liai ne­leis­ta kel­ti sa­vo kan­di­da­tū­ros pre­zi­den­to rin­ki­muo­se dėl teis­tu­mo. Kad tai bu­vo po­li­tiš­kai mo­ty­vuo­tas spren­di­mas, nie­ko ne­do­mi­na, nes Pu­ti­no ir jo kli­kos pla­nuo­se jau yra jų atei­tis 2024-ai­siais me­tais.

Di­de­lis klau­si­mas, ar juo taps šiuo­se rin­ki­muo­se ant­ras li­kęs ir 11,8 pro­c. bal­sų su­rin­kęs Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos ko­mu­nis­tų par­ti­jos kan­di­da­tas mi­li­jar­die­rius Pa­ve­las Gru­di­ni­nas, bu­vęs Le­ni­no var­do ta­ry­bi­nio ūkio di­rek­to­rius, be­je, į rin­ki­mus ėjęs su šū­kiu „Tei­sin­gu­mas. Tė­vy­nė. Liau­dis“.

Tre­čią vie­tą užė­mė po­pu­lis­tas, ult­ra­na­cio­na­lis­tas, li­be­ral­de­mok­ra­tas Vla­di­mi­ras Ži­ri­novs­kis su 5,66 pro­c. bal­sų, skel­bęs Kry­mo gy­ven­to­jams, kad „Ži­ri­novs­kio per­ga­lė – są­ži­nin­gų žmo­nių per­ga­lė“.

Už šio tre­je­to li­ko ta­ria­mo­ji opo­zi­cio­nie­rė ir de­mok­ra­ti­jos ša­li­nin­kė Kse­ni­ja Sob­čiak, ku­rią pa­lai­kė 1,67 pro­c. rin­kė­jų. Šiems ne­pa­ti­ko jos pro­gra­mos punk­tas, kad „[t]aikūs ir ge­ros kai­my­nys­tės san­ty­kiai su ki­to­mis ša­li­mis – pa­grin­di­nis Ru­si­jos už­sie­nio po­li­ti­kos prio­ri­te­tas, pi­lie­čių ger­bū­vis – es­mi­nis jos eko­no­mi­nės po­li­ti­kos tiks­las.“ Ti­kė­ti­na, šiuos da­ly­kus ru­sai pri­pa­žins tik po pen­kias­de­šim­ties me­tų, bet tai jau bus po­pu­ti­niš­ko­ji era.

Rin­kė­jų ak­ty­vu­mas bu­vo 67,49 pro­c. (į 2012-ųjų pre­zi­den­to rin­ki­mus bu­vo atė­ję 65.34 pro­c. rin­kė­jų), ir tai yra Pu­ti­no pro­pa­gan­dos per­ga­lė. Žmo­nės bal­sa­vo už ta­ria­mą sta­bi­lu­mą, nes jie ne­pa­si­ruo­šę po­ky­čiams, ku­rie skaus­min­gai juos pa­lies atei­ty­je. Jie ra­mi­na sa­ve įsi­vaiz­duo­ja­ma Ru­si­jos ga­ly­be ir di­dy­be, pa­lai­ko re­van­šis­ti­nes ir na­cio­na­lis­ti­nes nuo­tai­kas.

Pu­ti­nas tre­čio­sios ka­den­ci­jos me­tu vi­sus re­sur­sus sky­rė ka­ri­nės ga­lios stip­ri­ni­mui, nau­jų ka­ri­nių tech­no­lo­gi­jų kū­ri­mui, juo­da­jai pro­pa­gan­dai, ki­taip sa­kant, jis pra­dė­jo nau­ją šal­tą­jį ka­rą, o Va­ka­rai at­si­bu­do tik ne­se­niai.

To­dėl ma­nęs ne­nus­te­bi­no, kad rin­kė­jai bu­vo pa­pir­ki­nė­ja­mi pi­gio­mis ban­de­lė­mis, kon­ser­vais ar ne­tgi „tru­si­kais“. Kal­bi­nin­kai te­ne­pyks­ta, nes rin­ki­mai pa­ro­dė, kad pa­pras­ti ru­sai dar te­be­gy­ve­na „tru­si­kų“ ci­vi­li­za­ci­jos eta­pe, kai trum­pi­kių ar kel­nai­čių ci­vi­li­za­ci­ja dar įša­lu­si Si­bi­ro le­dy­nuo­se. To­dėl rin­kė­jams gre­ta bi­zū­no – bau­gi­ni­mo, spau­di­mo ir nu­ro­dy­mo už ką bal­suo­ti – bu­vo pa­tru­pin­ta ir me­duo­lio – nu­pi­gin­tų pre­kių, kon­cer­tų, klou­nų pa­si­ro­dy­mų, spor­to var­žy­bų, fo­to­se­si­jų, eks­kur­si­jų į mu­zie­jus. Pi­gu, ža­vu, glo­bė­jiš­ka ir įtai­gu!

Rin­ki­mi­nis cir­kas tę­sė­si ir po­rin­ki­mi­nę nak­tį, kai Ru­si­jos te­le­vi­zi­jų lai­do­se bu­vo kal­ba­ma ne apie rin­ki­mų re­zul­ta­tus, bet apie bran­duo­li­nę gink­luo­tę, prie­šus ir „he­ro­jų“ Pu­ti­ną. Pas­ta­ra­sis ne tik ap­gy­nė Ru­si­ją nuo ag­re­sy­vių­jų Va­ka­rų, bet ir su­kū­rė pi­lie­ti­nę vi­suo­me­nę... Bu­vo pa­ste­bė­ta, kad žmo­nės jau ne­be­bi­jo pri­si­pa­žin­ti bal­sa­vę už Pu­ti­ną. Ir kaip ne­pa­si­sa­ky­si, jei­gu bud­ri Pu­ti­no akis pi­lie­tį ste­bė­jo ir rin­ki­mų apy­lin­kė­se.

Pu­ti­nas pra­len­kė G. Or­vel­lo uto­pi­ją, nors jis te­no­rė­jo Va­ka­rams pa­de­monst­ruo­ti, kad rin­ki­mai yra / ga­li bū­ti skaid­rūs ir są­ži­nin­gi. Ta­čiau vaiz­do ka­me­rų įra­šai už­fik­sa­vo be­ga­lę pa­žei­di­mų, ku­rie ne­ste­bi­na ir ku­rie vė­liau leis val­džiai at­lik­ti pa­ro­do­mą­sias tei­sin­gu­mo ak­ci­jas. Kar­tu bus gar­siai šau­kia­ma apie ki­ber­ne­ti­nes ata­kas, su­reng­tas ne­drau­giš­kų ša­lių.

Rin­ki­mai at­sklei­dė, kad Pu­ti­nas sėk­min­gai už­sie­nio po­li­ti­ką, pa­rem­tą A. Du­gi­no dokt­ri­na, pa­nau­do­jo vi­daus po­li­ti­kos tiks­lams. Bur­ta­žo­džiai – Kry­mas, san­kci­jos, prie­šai, iš­siųs­ti dip­lo­ma­tai – ta­po mo­bi­li­zuo­jan­čia jė­ga, lė­mu­sia rin­kė­jų ak­ty­vu­mą ir ca­rą šlo­vi­nan­čius re­zul­ta­tus.

Rin­ki­mų va­ka­rą pro­pa­gan­di­nė lai­da „Lai­kas“ bu­vo pa­na­ši į nau­ja­me­ti­nį ži­bu­rė­lį, o nuo­lat be­si­šyp­san­ti lai­dų ve­dė­ja ir ko­res­pon­den­tai (nuo­lat su­si­du­rian­tys su tech­ni­nė­mis kliū­ti­mis) džiau­gė­si taip, jog at­ro­dė, kad Ru­si­ja šven­čia Per­ga­lės die­ną.

O iš tie­sų tai te­bu­vo pi­lie­čių sme­ge­nų plo­vi­mo tę­si­nys, siun­čian­tis la­bai aiš­kias ži­nias ir Bal­ti­jos ša­lims. Bu­vo pa­ro­dy­ti vaiz­dai iš Ry­gos ir Ta­li­no, kur prie Ru­si­jos dip­lo­ma­ti­nių at­sto­vy­bių kant­riai sto­vi il­giau­sios žmo­nių ei­lės. Tai Ru­si­jos pi­lie­čiai, ku­rie atė­jus lai­kui nea­be­jo­ti­nai su­lauks „hu­ma­ni­ta­ri­nės pa­gal­bos“... Lon­do­ne, Pa­ry­žiu­je, Mi­la­ne, Niu­jor­ke taip pat rū­pi­na­ma­si tė­vy­nai­niais, o prie­šo vaid­me­ny­je at­si­dū­rė na­cio­na­lis­ti­nė Uk­rai­na, ne­lei­du­si ru­sams, iš­sky­rus dip­lo­ma­tus, bal­suo­ti rin­ki­muo­se.

Lie­tu­vo­je ca­ro per­ga­lę (į)gar­si­no dai­ni­nin­kas, po­pka­ra­lius Fi­li­pas Kir­ko­ro­vas, pri­sta­tan­tis ažio­ta­ži­nę šou pro­gra­mą „Aš“, ir Mask­vos J. Vach­tan­go­vo teat­ras, ro­dan­tis R. Tu­mi­no re­ži­suo­tą spek­tak­lį „Edi­pas Ka­ra­lius“. Ne­rei­kia bū­ti Tei­re­si­ju­mi, kad su­pras­tum, jog ši Ru­si­jos „minkš­to­ji ga­lia“ pa­nau­do­ja­ma itin ra­cio­na­liai. Čia nė­ra nei at­si­tik­ti­nu­mų, nei su­ta­pi­mų, nei ne­ti­kė­tų ap­lin­ky­bių.

Ir prie to, keis­čiau­sia, pri­si­de­da mū­sų ži­niask­lai­da, su­tei­kian­ti ga­li­my­bę Kir­ko­ro­vui kark­sė­ti apie stip­rų pre­zi­den­tą ir stip­rią Ru­si­ją, mums pri­min­ti, kad esa­me bu­vu­sios So­vie­tų Są­jun­gos te­ri­to­ri­ja. Ką gi, Kir­ko­ro­vas jums pri­mins ne tik sa­vo am­žių, bet ir Lie­tu­vos oku­pa­ci­jos truk­mę, to­dėl vi­si už­mir­šu­sie­ji kvie­čia­mi į Šiau­lius, kur kon­cer­tas dar įvyks, o gal ir ne vie­nas. Juk so­vie­ti­nė nos­tal­gi­ja kan­ki­na ne tik po­li­ti­kus, bet ir ei­li­nius žmo­ge­lius.

Vis dėl­to ge­riau­sią do­va­ną neos­ta­li­nis­ti­nei Ru­si­jai ir Pu­ti­nui įtei­kė kai ku­rie Sei­mo na­riai, ig­no­ra­vę Kons­ti­tu­ci­nio Teis­mo spren­di­mą, su­lau­žę duo­tą prie­sai­ką ir pa­li­kę M. Bas­čiui Sei­mo na­rio mun­du­rą. Šie tau­tos at­sto­vai taip iš anks­to nu­siun­tė svei­ki­ni­mą Pu­ti­nui (ap­lenk­da­mi spar­tuo­liš­kus Ab­cha­zi­jos, Ki­ni­jos, Bal­ta­ru­si­jos va­do­vus), pa­liu­dy­da­mi, kad jo vyk­do­ma už­sie­nio po­li­ti­ka, pro­pa­gan­da ir pa­gal­ba duo­da vai­sių. Vis­gi kai ku­rie sei­mū­nai ga­lė­tų su­si­pa­žin­ti su „Grės­mių na­cio­na­li­niam sau­gu­mui ver­ti­ni­mu“ (2017), ku­ria­me ir silp­na­re­giai ga­li pa­ma­ty­ti pa­strai­pą: „Ru­si­jos pre­zi­den­to val­džia vis la­biau tel­kia­ma vie­no as­mens ran­ko­se, o tai di­di­na ne­pa­ma­tuo­tų, ne­ra­cio­na­lių, ri­zi­kin­gų ir as­me­ni­niais mo­ty­vais nu­lem­tų veiks­mų ti­ki­my­bę.“

Bijau, bet tokių veiksmų, „humanitarinių misijų“ dabar gali tik padaugėti, kai Putinas ir jo režimas buvo dar kartą legitimuotas. Gali būti, kad Rusija dar akiplėšiškiau vykdys agresyvią ir tarptautinę teisę laužančią užsienio politiką, grubiai bandys atkurti buvusią sovietinę imperiją, intrigantiškai skaldys Europos Sąjungą ir NATO ar galutinai išspręs Baltarusijos klausimą.

Įaudrinta Rusijos visuomenė laukia naujų mūšių ir pergalių, nes be jų gyventi liūdna, nuobodu ir neoru. Reikia, kad kasdienio gyvenimo ir mąstymo skurdą kompensuotų caro žygdarbiai, įkūnijantys kolektyvinius geismus ir vaizdinius.

Maskvos Maniežo aikštėje susirinkusiems švęsti Krymo „grįžimo namo“ Putinas dėkojo už rezultatą, kalbėjo apie bendrą komandą, pasitikėjimą, vienybę ir viltį, didelį ir plačių užmojų darbą vardan Rusijos ir sakė: „Mūsų laukia sėkmė! Taip!“ Minia mosavo vėliavomis ir euforiškai klykė, o caras žodį „Россия“ suskiemenavo labai oratoriškai, pabrėždamas galūnę. Tada supranti ir Kirkorovo programos pavadinimą, kurį (ne)raštingi lietuviai sugebėjo išversti „,JA‘ (rus. «Я»)“.

O kas laukia mūsų, nepasmerktųjų sėkmei? Nebejotina, kad radikaliai plėtosis tolimesnė Rusijos konfrontacija su Vakarais, įsiliepsnosianti po Pasaulio futbolo čempionato. Bet mums svarbiausia toliau įtvirtinti demokratiją, atkurti piliečių pasitikėjimą valstybe, stiprinti švietimą, remti kariuomenę, kurti pilietinę visuomenę, deramai atsakyti į demografijos ir (e)migracijos iššūkius, inicijuoti naują politinę kultūrą etc.

Mums privalu megzti dialogą ir su tais Lietuvoje balsavusiais Rusijos piliečiais, kurių net 85 proc. atidavė savo balsą už Putiną. Jie netgi atsiliko nuo Rusijos piliečių Estijoje, kur net 94 proc. rinkėjų balsavo už ketvirtąją Putino kadenciją, o Latvijoje tokių buvo 76,65 proc. balsavusių Rusijos piliečių. Skaičiai iškalbingi, liudijantys, kad Baltijos šalyse turime didelių demokratijos problemų, jeigu balsuojama už autokratą, ciniškai žaidžiantį demokratiją.

Rinkimai Rusijoje parodė mūsų pažangą, bet jos jau neužtenka. Todėl ir mūzos siūlo įsiklausyti į kelvedžio žodžius: „Jūs mūsų bendra komanda, / kitaip gautumėt į sprandą. / Aš jūsų komandos narys, o „trusikų“ jums kiti padalys“.