Naujausios
PO TO, KAI RAŠĖME
„Aušros“ muziejus: čia – tinkamiausia vieta saugoti V. Trušio palikimą
Po „Šiaulių krašto“ publikacijos „Dailininko palikimui – nauji kirčiai“, (2019 03 01), kurioje atskleidėme, kad pradeda išsivaikščioti Šiaulių miesto garbės piliečio Algimanto Vitolio Trušio (1936 09 16 – 2018 02 22) kūrybinis palikimas, Šiaulių „Aušros“ muziejaus laikinai einanti direktoriaus pareigas Virginija Šiukščienė tikino, kad palikimu geriausiai gali pasirūpinti būtent „Aušros“ muziejus. Tik būtina išsiaiškinti, kas iš tiesų turi juridinę galią ir valią dėl šio brangaus palikimo.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Vienareikšmiškai tinkamiausia vieta
Kai „Šiaulių kraštas“ paviešino, kad išgelbėta ir parvežta į Šiaulius žinomo dailininko tapybos, akvarelės, pastelės, projektų ir eskizų kolekcija kol kas nerado deramos vietos, V. Šiukščienė pati susisiekė su redakcija.
Ji labai nustebo, kad kažkas svarsto, kur geriausia saugoti V. Trušio palikimą, kaip su juo pasielgti. Jos teigimu, apie tai, kad tokio masto dailininko darbus turi saugoti valstybinis muziejus, „neturėtų kilti abejonių niekam“. V. Šiukščienės teigimu, „Aušros“ muziejui buvo pažadėta, kad kai tik bus sutvarkyti visi juridiniai ir teisminiai procesai, „Aušros“ muziejui bus pranešta dėl V. Trušio palikimo.
Muziejininkė įsitikinusi, kad „Aušros“ muziejus – valstybinė institucija – yra labiausiai tinkama vieta saugoti žinomo dailininko, miesto garbės piliečio palikimą.
„Muziejaus pagrindinė funkcija ir yra kilnojamojo paveldo apsauga, žinoma, tai liečia ir meno kūrinius. Muziejaus Dailės skyrius kaupia šiauliečių dailininkų kolekciją“, – priminė V. Šiukščienė.
Nors muziejaus galimybės įsigyti meno kūrinių niekada nebuvo didelės, būta metų, kai iš viso negalėjo pirkti meno kūrinių, tačiau dabar egzistuoja Kultūros tarybos naujai įsteigta programa, kuri skiria finansavimą po 1990 metų sukurtiems kūriniams įsigyti.
„Kai žinomas dailininkas išeina į Amžinybę, ieškome kelių ir būdų, kaip išsaugoti jo palikimą ir paprastai randame“, – sakė V. Šiukščienė.
Ji pasakojo, kad muziejus turi apie 20 V. Trušio darbų, tačiau jų negalima vadinti išsamia kolekcija, muziejų, kaip krašto vertybių saugotoją, labai domina jo palikimas.
Pasak laikinosios muziejaus vadovės, kol kas neaišku, su kuo apie palikimą ir jo saugojimą kalbėtis, neaišku, kas turi realias juridines galias tvarkyti šį unikalų ir brangų istorine bei materialine prasme turtą.
V. Šiukščienė pasakojo, kad „Aušros“ muziejus darbus gali paimti saugoti kol kas bent laikinai, svarbiausia, kad brangus palikimas būtų deramose sąlygose, o ne tokiose, kokiose jis dabar yra, kai vertingi paveikslai „suštabeliuoti“ ant grindų ir kėdžių. Svarstymai patikėti kūrinius saugoti vienai ar kitai miesto galerijai nėra pagrįsti – galerijos ilgalaikio saugojimo funkcijos nevykdo.
Muziejuose esančių rinkinių apsaugos, apskaitos ir saugojimo instrukcijoje yra numatyta galimybė muziejines vertybes muziejui perduoti ne tik nuolatiniam, bet ir laikinam saugojimui. Tokiu atveju pasirašomas muziejinių vertybių perdavimo/priėmimo laikinam saugojimui aktas. Šiandieninėje situacijoje tai gali būti viena iš išeičių.
„Aušros“ muziejus turi saugyklas, pritaikytas paveikslams saugoti, kur nuolat tikrinami ir fiksuojami šilumos, drėgmės ir kiti rodikliai. Be to, muziejuje yra restauravimo centras, tiems darbams jau reikėtų konservavimo, nes dalis jų buvo sušlapę – ir muziejus tai galėtų atlikti – prailginti paveikslų gyvenimą. Tik neaišku, su kuo muziejui apie tai kalbėtis, kas turi kokią juridinę galią?“ – svarstė V. Šiukščienė.
Pokalbis trise dėl palikimo ir „juridinių klausimų“
V. Šiukščienė pasakojo, kad pirmiausia V. Trušio tapybos, akvarelės, pastelės palikimą, parvežtą į Šiaulius po jo mirties, ji pamatė gegužę, kai Šiaulių universiteto dailės galerijoje buvo surengta jo atminimui skirta paroda „Ateinu“.
Būtent tada V. Šiukščienė sakė ir pasikalbėjusi apie V. Trušio palikimą su universiteto Dailės galerijos direktoriumi Kornelijumi Užuotu.
„Pasiteiravau, kaip tie darbai galerijoje atsirado. Jis papasakojo, kad paveikslus ponia Irena Ramaneckienė, dailininko V. Trušio bičiulė, parvežė iš Vilniaus, kad jos iniciatyva – ir paroda. Aš jam pasakiau, kad muziejus, kaip valstybinė institucija, tikrai būtų suinteresuotas, kad bent dalis kolekcijos patektų į muziejų ir būtų išsaugota“, – pasakojo V. Šiukščienė.
Ji teigė užsiminusi ir apie tai, jog muziejus galėtų rasti būdų ir sumokėti už V. Trušio darbus, tik kilo klausimas – o kam reikėtų sumokėti už darbus, kas galėtų turėti juridinę galią juos muziejui parduoti?
„Mums su K. Užuotu besikalbant į galeriją užėjo ponia Ramaneckienė ir tada kalbėjomės trise. Ir p. Ramaneckienei tą pačią „Aušros“ muziejaus poziciją išsakiau, kad muziejus yra pasirengęs priimti V. Trušio darbus. Tada jie man papasakojo istoriją, kad vyksta teisminiai procesai, kad ne viskas iki galo yra teisėtai sutvarkyta“, – prisiminė V. Šiukščienė.
Jos žodžiais, buvo kalbėta taip, jog pasibaigus parodai dar kažkurį laiką darbai liks universiteto galerijoje, o kai išsispręs „visi juridiniai klausimai ir paveikslų likimas, tada informuos, kad jau muziejus gali imtis veiksmų dėl V. Trušio palikimo“.
Apie tokį susitarimą, pasak V. Šiukščienės, „dar keletą kartų“ kalbėjosi su K. Užuotu.
„Būtina garantuoti teisinę apsaugą“
V. Šiukščienė prisiminė, kad jai buvo užsiminta ir dėl keletos V. Trušio paveikslų „Angelo muziejui“. Tačiau kodėl būtent privačiam muziejui „perduodami ar dovanojami brangūs Vitolio Trušio darbai“, kurių dėl didelių kainų ne visada galėjo įpirkti net ir valstybinis „Aušros“ muziejus, – „tokių plonybių“ V. Šiukščienė teigė nežinojusi.
„Aušros“ muziejus, pasak V. Šiukščienės laukė, kol išsispręs visi juridiniai klausimai ir dėl palikimo pagaliau bus pradėta kalbėtis su valstybiniu muziejumi. Bet pasirodžius „Šiaulių krašto“ straipsniui, sužinojo, kad brangi kolekcija „pradėjo išsivaikščioti“.
V. Šiukščienė pasakojo žinanti, kad V. Trušio parodą yra suplanuota rengti Vilniaus Rotušėje.
„Tikiuosi, kad viskas, kas bus išvežta į parodą Vilniuje, bus atgal parvežta į Šiaulius“, – sakė V. Šiukščienė.
Muziejininkė apie tai norėjo pasikalbėti su Irena Ramaneckiene, tačiau ji neatsakinėjo į jos skambučius.
„Šioje situacijoje svarbiausia yra kalbėtis ir išasiaiškinti, kas ir kokią juridinę galią turi. Tikiuosi, kad su ponia Ramaneckiene pavyks pagaliau pasikalbėti ir išsiaiškinti, išsklaidyti įvairias nuogirdas, nuomones ir garantuoti realią teisinę brangių dailės darbų apsaugą“, – įsitikinusi „Aušros“ muziejaus laikinoji vadovė V. Šiukščienė.
Į „Šiaulių krašto“ skambučius I. Ramaneckienė vakar taip pat neatsakinėjo, kaip ir rengiant pirmąją publikaciją apie išsivaikščiojantį V. Trušio palikimą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Brangūs Vitolio Trušio paveikslai Šiaulių universiteto dailės galerijoje „puošia“ į sandėlį panašios patalpos grindis.
Laikinoji Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorė Virginija Šiukščienė įsitikinusi, kad Vitolio Trušio, kaip ir kitų garsiausių Šiaulių dailininkų palikimas turi būti saugomas valstybiniame muziejuje.
