Atkasti galbūt sinagogos pamatai

At­kas­ti gal­būt si­na­go­gos pa­ma­tai

Ve­ge­rių kai­me (Ak­me­nės ra­jo­nas) ap­tik­ti pa­ma­tai ga­li­mai čia XIX am­žiaus pa­bai­go­je sta­ty­tos si­na­go­gos ar­ba dar anks­čiau vei­ku­sios žy­dų mo­kyk­los. Tai nu­sta­ty­ta per dvi die­nas UAB “Sta­ty­bų archeologija” at­li­kus žval­go­muo­sius ar­cheo­lo­gi­nius ty­ri­mus.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Pa­gal 1866 me­tų is­to­ri­nį pla­ną da­bar­ti­nė­je J. Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vė­je yra bu­vu­si žy­dų mo­kyk­la. Ve­ge­rių kai­mo sen­bu­viai me­na se­no­lių pa­sa­ko­ji­mus, kad čia vei­kė 1890 me­tais sta­ty­ta si­na­go­ga. Bū­tent į ją bu­vo su­va­ry­ti žy­dai, pra­si­dė­jus ka­rui 1941-ai­siais, iš čia bu­vo ve­ža­mi į Ma­žei­kius su­šau­dy­ti.

„Sta­ty­bų ar­cheo­lo­gi­jos“ dar­buo­to­jai at­li­ko dvi per­ka­sas po 2 met­rus plo­čio ir 5 met­rų il­gio, iki 1 met­ro 60 cen­ti­met­rų gy­lio.

Ka­si­nė­to­jai ap­ti­ko kau­lų, ke­ra­mi­kos dir­bi­nių du­že­nų, stik­lo šu­kių. Ver­tin­giau­si ra­di­niai – si­dab­ri­nės ir va­ri­nės mo­ne­tos, ku­rių se­niau­sios – XVII am­žiaus.

„Iš ra­di­nių ga­li­ma spręs­ti, kad vie­ta tu­ri is­to­ri­ją, skly­pas bu­vo ak­ty­viai nau­do­ja­mas“, – sa­kė ar­cheo­lo­gė Dai­va Jaz­bu­ty­tė.

Ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se Ve­ge­riai pir­mą kar­tą pa­mi­nė­ti 1595 me­tais.

Ka­sant ap­tik­ti pa­ma­tai iš ne­skal­dy­tų lau­ko ak­me­nų, su­riš­tų kal­kių skie­di­niu.

„Pa­ma­tai pla­tūs – apie 80 cen­ti­met­rų, o tai by­lo­ja, kad lai­kė di­de­lius pa­sta­tus“, – spė­ja D. Jaz­bu­ty­tė.

Jos tvir­ti­ni­mu, at­li­kus de­ta­les­nius ty­ri­mus ga­li­ma nu­sta­ti­nė­ti, ar čia sto­vė­jo ki­to­kie sta­ti­niai, ne­gu mo­kyk­la, pa­skui – si­na­go­ga.

Ka­si­nė­to­jams mįs­le ta­po at­kas­tas da­ri­nys – ra­tu su­krau­ti ak­me­nys. Spė­lio­ja­ma, kad tai ga­lė­ju­si bū­ti at­ra­ma, pa­vyz­džiui, stul­pui.

Ras­ta ir ply­tų – da­lis XVIII am­žiaus, ki­tos – vė­les­nių lai­kų. Pa­gal jas ar­cheo­lo­gai spė­ja, kad pa­sta­tai bu­vo re­konst­ruo­ti. Ži­no­ma, kad si­na­go­ga bu­vu­si mū­ri­nė. Ar­cheo­lo­gai spė­lio­ja, kad ji įkur­ta anks­čiau sta­ty­ta­me pa­sta­te.

„La­biau ka­si­nė­jant te­ri­to­ri­ją ga­li­ma nu­sta­ty­ti, ar čia bu­vo kam­ba­rių, ar bu­vo kros­nių ir da­ry­ti iš­va­das apie pa­sta­to pa­skir­tį“, – sa­kė D. Jaz­bu­ty­tė.

Kol kas ji ne­drįs­ta tvir­tin­ti, kad pa­sta­tas bu­vo su rū­siu. Ta­čiau šio va­rian­to neat­me­ta. To­kioms spė­lio­nėms nu­tei­kia ras­ta prie sie­nos tvir­ti­na­mos žva­ki­dės da­lis.

Įdo­mu, kad pa­ma­tai sta­ty­ti ant ak­me­ni­nio grin­di­nio. Jis ga­lė­jo bū­ti kaip grin­dys.

Ar­cheo­lo­gų nuo­mo­ne, ati­den­gus vi­sus pa­ma­tus, ga­li­ma nu­sta­ty­ti pa­sta­to užim­tą plo­tą. Ar to­kie ty­ri­mai bus at­lie­ka­mi – spręs Ak­me­nės is­to­ri­jos mu­zie­jus, ku­ris už­sa­kė at­lik­tus žval­go­muo­sius ar­cheo­lo­gi­nius ty­ri­mus.

Au­to­riaus nuo­tr.

Ve­ge­rių kai­me at­kas­ti pa­ma­tai ga­li­mai bu­vu­sios žy­dų mo­kyk­los, o vė­liau – si­na­go­gos.

Ve­ge­riuo­se ka­si­nė­ji­mai at­lik­ti ša­lia se­nų me­di­nių pa­sta­tų.

–––––––––––––-

Is­to­ri­ja

Ša­li­a Lat­vi­jos ir Lie­tu­vos sie­nos esan­čio Ve­ge­rių kai­mo is­to­ri­jos fak­tus yra už­ra­šiu­si vie­tos bib­lio­te­ko­je dir­bu­si Ona Rau­dy­tė, da­bar pen­si­nin­kė.

Jos tvir­ti­ni­mu, kai­mo pa­ki­li­mas sie­ja­mas su XVIII am­žiu­je pa­sta­ty­ta baž­ny­čia, prie ku­rios įkur­ta kle­bo­ni­ja, kar­tu su jai pri­klau­san­čiais dau­gy­be ūkio pa­sta­tų. Tru­pu­tį dau­giau kaip prieš šim­tą me­tų įkur­ta Ve­ge­rių pa­ra­pi­ja, ku­riai pri­klau­sė be­maž tūks­tan­tis ka­ta­li­kų.

Ve­ge­riuo­se gy­ve­nę ru­sai tu­rė­jo sa­vo cerk­vę, o žy­dai – si­na­go­gą.

Ve­ge­rių pa­ki­li­mo me­tais čia vei­kė ke­lio­li­ka par­duo­tu­vių, smuk­lė, mo­kyk­la, su­bur­ta ug­nia­ge­sių ko­man­da. Neat­si­tik­ti­nai ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se 1745 me­tais Ve­ge­riai mi­ni­mi kaip mies­tas.

Praė­ju­sio am­žiaus pir­mosios pu­sės Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės me­tais Ve­ge­riai ta­po vals­čiaus cent­ru. Tad čia vei­kė vals­čiaus sa­vi­val­dy­bė, taip pat įkur­ti pa­štas, mui­ti­nė, pa­sie­nio po­li­ci­ja. Taip pat ūkio rei­ka­lais be­si­rū­pi­nan­čios or­ga­ni­za­ci­jos – smul­kaus kre­di­to drau­gi­ja, pie­no nu­grie­bi­mo punk­tas. Į kas ket­vir­ta­die­nį vyks­tan­čius di­de­lius tur­gus su­va­žiuo­da­vo ap­lin­ki­nių kai­mų gy­ven­to­jai. To­liau vei­kė mo­kyk­la, par­duo­tu­vės, o vei­kė ne­be vie­na skai­tyk­la kaip anks­čiau, o dvi – at­ski­rai lie­tu­vių ir lat­vių.

1944-ai­siais be­si­trau­kian­tys vo­kie­čiai prie Ve­ge­rių įren­gė ae­rod­ro­mą, o vi­siems kai­mo gy­ven­to­jams lie­pė pa­lik­ti na­mus. Kai po tri­jų mė­ne­sių bu­vo ga­li­ma su­grįž­ti ve­ge­riš­kiams, dau­ge­lis jų ra­do vien nuo­dė­gu­lius, griu­vė­sius.

Da­lis ve­ge­riš­kių ­li­ko at­sta­ti­nė­ti na­mų. Ta­ry­bi­niais lai­kais bu­vo re­gist­ruo­ja­ma apie pus­ket­vir­to šim­to – be­maž dvi­gu­bai ma­žiau ne­gu Ve­ge­rių kles­tė­jimo lai­kais. Da­bar be­li­kę ke­lios de­šim­tys.