Naujausios
Partizanų žūties minėjimas sukėlė politines aistras
Praeitą savaitę „Vyčio“ būrio partizanų žūties vietoje Purvių miškuose, kurie yra Akmenės ir Mažeikių rajonuose, susirinko apie pusšimtis tų kraštų tremtinių ir kelios dešimtys kitų žmonių paminėti netekties 60 — ąsias metines.
Vytautas RUŠKYS
Partizanai kovojo
„Vyčio“ partizanai buvę drausmingi, drąsūs, garsūs savo išpuoliais prieš okupantus. Būrio vyrai itin stengėsi trukdyti kurti kolūkius. Partizanai platino atsišaukimus, perspėdavo kolaborantus, žmones ragino nedalyvauti okupacinės valdžios rinkimuose. Būrys buvo kaltinamas, kad kautynėse prie Gudų malūno nukovė keturis saugumiečius — leitenantą Pozdniakovą su palydovais.
Purvių miške operaciją surengę Viekšnių miestelio čekistai ir jiems pagelbėję vidaus kariuomenės kariai 1949 — ųjų birželio pradžioje likvidavo „Vyčio“ partizanų būrį.
Birželio 6 — ąją vykusios kovinės operacijos metu iš keliolikos būrį sudariusių kovotojų vienintelis buvo išėjęs už keliolikos kilometrų atlikti užduoties, tad išvengė kautynių. Paskui jis prisijungė prie kitų kovotojų būrio. O kai ir jį sunaikino čekistai, buvusio „Vyčio“ partizanas slapstėsi, kol rugsėjo mėnesį atsidūrė apsuptyje ir nusišovė.
Vienas vyras apsupties metu sugebėjo visą naktį išsislaptyti, prisirišęs eglės viršuje tarp šakų. Vėliau jis pasiekė giminaičius pajūrio kraštuose ir čia glaudėsi. Tačiau po kelių savaičių jį suėmė stribai, o vėliau pasiuntė į Sibiro tremtį.
Operacijos metu į nelaisvę pateko trys „Vyčio“ partizanai. Vienas iš jų tuo metu sunkiai sirgo ir buvo be sąmonės, kitam buvo peršautos kojos. Po tardymų visi trys vyrai atsidūrė Sibiro lageriuose.
Tuo tarpu penkis „Vyčio“ kovotojus nušovė priešai — birželio 6 — ąją. Po penkių dienų krito trys iš pasitraukusiųjų, kai stribai vis ėjo jų pėdsakais ir aptiko išvargusius.
Žuvusiųjų aštuonių partizanų kūnus čekistai užkasė pamiškėje, o žemę išlygino. Tačiau artimieji tą vietą atsekė ir pažymėjo — aukštai pušyje pritvirtino koplytėlę.
„Paieškos tapo gyvenimo tikslu“
Prie paminklo „Vyčio“ partizanų žūties vietoje surengtose iškilmėse iš Kivylių atvykęs Vytautas Gydra tvirtino, kad 1961 metais jo gyvenimo tikslu tapo partizanų palaikų paieškos. “Taip atsitiko, kai Tryškiuose susipažinau su būsima mano žmona, kuri tuo metu buvo grįžusi iš tremties Sibire ir sakė nežinanti, kur yra žuvęs jos partizanavęs tėvelis, — prisiminė V. Gydra. — Dešimtmečius ieškojome žmonių, prisimenančiu pokario kovotojus ir nebijančių apie juos kalbėti. Pirmasis toks buvo netoli Ventos gyvenęs Stanislovas Vaitkevičius, kuris pasiūlė Tirkšlių apylinkėse susirasti savo brolį, buvusį partizanų ryšininką“.
Jis prisiminė žūties vietą. Kivyliškis sužinojo, kaip Purvių miške medžių kirtėjai yra radę eglėje išrėžtą užrašą: „Čia žuvo penki“. Dar sakė, tos vietos reikia ieškoti netoli karo laikais patrankai buvusios iškastos duobės, į kurią ir suversti kritusiųjų kūnai. Patys kariškiai jų net neužkasė, o tai padarė besikuriančio kolūkio pirmininko atsiųsti du darbininkai.
Tik kokį penktą kartą Purvių miškuose paklaidžiojęs V. Gydra surado kapavietę. Tuo metu buvo prasidėję Sąjūdžio laikai, ir atsirado daugiau bendraminčių, kurie pasirūpino visų partizanų palaikų perlaidojimu — į Viekšnių kapines.
„Kai kas juokiasi iš sapnų, jais netiki, o pas mane naktį buvo atėjęs žmonos tėvelis ir padėkojo“, — sakė V. Gydra. — Tai nuostabus dalykas, nors gal ir protu nesuvokiamas“.
Partizano dukra apkaltino knygos autorę
Vieno iš žuvusių partizanų dukra Danutė Vaičiulienė, atvykusi iš Telšių, renginyje sakė, kad sunku atskirti kur tiesa, o kur melas. „Lenkiu galvą prieš gyvus ar mirusius, kurie padėjo mano tėvui, neišdavė jo, nepardavė, nepasmerkė, — tvirtino moteris. — O skaudu skaityti šiuo metu išleistą knygą apie mano tėvo gimtąjį kaimą. Nes autorė be pagrįstų įrodymų iškraipė faktus ir pasmerkė visą rezistencinę kovą“.
Kalbėtoja sakė norinti paklausti knygos autorės dėl teiginių apie partizanų agresiją pagrįstumo. „Ar mano tėvas, matęs Rainių miškelyje rusų nužudytus dešimtis kankinių, galėjo būti chameleonas prisitaikyti prie okupantų ar bendradarbiauti su jais, — retoriškai sakė D. Vaičiulienė — Taip, buvo pokario kova, buvo žudynės, tačiau vadinamieji buržuaziniais nacionalistais gynė savo žemę, savo kultūrą, savo tėvų papročius ir kalbą. O ką gynė raudonieji ir jų šviesaus rytojaus garbintojai. Jie naikino mūsų tautą“.
Ūkinininkas išreiškė neviltį
Žerkščių kaimo ūkininkas Jonas Gricius, kurio šeima pokaryje gyveno netoli Purvių miško, renginyje sakė prisimenąs, kaip operacijos dieną pro jų namus traukė kariuomenė, o paskui miške užvirė tokie šaudymai, jog atrodė — vyksta karas.
„Po tiek metų aš noriu paklausti, ar šiandien gyvenimas yra toks, už kurį kovojo žuvę partizanai, ar mes pateisiname jų siekius, — iškilmėse sakė J. Gricius. — Jų pralaimėjimas, kad dabar čia plytinčius laukus įdirba ne vietiniai žmonės, o atvažiuoja tų žemių supirkėjai, net iš Šiaulių. Įstojome į Europos Sąjungą, o vis tiek griauname kaimą. O pirmoji grubi klaida padaryta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metais — kai ūkininkams buvo sugrąžintos žemės. Bet kodėl sugrąžintos plikos? Net Stalinas to nedarė, nes žemdirbys gaudavo ir padargų. Juk kaip pliką žemę gavęs ūkininkas gali mokėti mokesčius ir taip išlaikyti valstybę. Užtat dabar ir nebeaišku, ar ją išlaiko ūkininkas, ar valstybė ūkininką“.
J. Gricius tvirtino, kad tai yra valdžios klaidų pasekmės ir prisipažino, jog apie jas prieš kelias minutes čia pat prie paminklo bandė sakyti Lietuvos nepriklausomybės signatarui Vytautui Landsbergiui.
Landsbergis skubėjo į kavinę
Iškilmėse dalyvavęs V. Landsbergis pasakojo apie nepriklausomybės prasmę bei siekius, tačiau nepanoro išklausyti visų kitų kalbėtojų. Svečią lydėjusi rajono Savivaldybės administracijos direktorė Jadvyga Dunauskaitė pranešė iškilmių dalyviams, kad V. Landsbergis turi skubėti į Šiaulius. Iš tikrųjų jis, lydimas vietinių bažnyčių tarnų, konservatorių partijos aktyvistų sustojo Ventoje esančioje kavinėje.
Autoriaus nuotr.
PAMINKLAS: Prie paminklo partizanų žūties vietoje Purvių miške padėtos gėlės, uždegtos žvakelės.
PAGARBA: Purvių miške surengtose iškilmėse dalyvavusio garbingiausio svečio Vytauto Landsbergio automobilis išsiskyrė prie jo padėtos žolės kuokštu — kad purvynai neišteptų.
PRISIMINIMAS: Vytautas Gydra (dešinėje) su artimaisiais vėl ėjo pavaikščioti miške, kuriame prieš porą dešimtmečių ne kartą ieškojo partizanų žūties vietos — kol surado.
RAŠTAS: Danutė Vaičiulienė (priekyje) partizanų žūties 60 — mečio minėjime iš rašto skaitė teiginius dėl vienoje knygoje pareikštų kaltinimų jos tėvui.
KLAIDOS: Jonas Gricius (kairėje) pareiškė Vytautui Landsbergiui padariusį klaidų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu.
