Naujausios
Apie nemarią būdelę
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
Rašyti komentarą įkvėpė labai žemiškas dalykas — mūsų šalies tualetų kultūros ypatumai. Tema žemiška, bet paliekanti kone amžinuosius įspūdžius.
Viso ko pradžia buvo, kaip visada, įprasta ir nežadanti jokių staigmenų. Savaitgalį keliaujant stabtelėjome pakelės kavinėje. Gražiai sutvarkyta aplinka: pavėsinės, gėlynai, aikštelė vaikams, jaukus namelis ir etc. Nieko neįprasto.
Užkandus lauko pavėsinėje, nuėjau žvilgtelėti į kavinės vidų. Jei tiksliau, paieškoti tualeto. Vidus — puikiai įrengtas, erdvios salės, tik va, tų reikalingų durų akys neaprėpė.
„Tualetas lauke“, — maloniai paaiškino barmenė. Lauke tai lauke... Ne žiema gi ir ne lietus. Dairausi: kieme pamatau pastatą su trejomis durimis, už vienų iš jų šviečia tualeto ženklas. Visos trys durys gerokai pakrypusios — praeitą amžių tikrai regėjusios. O paties tualeto durys tokios plonutės ir laikosi ant mažyčio “kobinuko“.
Kaime toks tualetas nė kiek nestebintų. Bet po tų iškiliųjų salių, prižiūrėtos aplinkos ir kulinarinių išmonių, rodos, laiko mašina persikeli į kitus laikus. Ir visas kavinės įvaizdis nubėga kartu su vandeniu į kanalizaciją.
Ši patirtis priminė ir kitus įspūdžius. Tualetas prie ežero, tualetas prie jūros pas mus dažniausiai — tik iliuzija. Ne išimtis ir gražioji, įstabioji trokštamoji Nida. Paplūdimių peizažas — pora biotualetų prie takelio link jūros. Bet kvapas toks, lyg stovėtų visas šimtas. Ir visai ne bio...
Tad nenuostabu, kad miškeliu keliaudamas prie jūros ar grįždamas atgalios ir traukdamas į save gardų pušų aromatą, turi žvelgti po kojomis, kad neįmintum... O tualetinio popieriaus (ir ne tik) likučiai mėtosi ir kairėje, ir dešinėje. Nusiskinti prisirpusią viliokę mėlynę ar žemuogę ranka nekyla...
Gal ir nė kiek nekeista, kad vasarą, uždraudus maudytis vienoje ar kitoje maudynėje, priežastis dažniausiai būna ta pati — žarninų enterokokų perteklius.
Pavasarį keliavau po Lietuvą su ne pirmą kartą čia apsilankančia užsieniečių šeima. Išpūčiau akis, pamačiusi, kad viešnia trumpai kelionei į kuprinę įsidėjo ruloną tualetinio popieriaus (apie deficito laikus jie tikrai nieko neišmano ir nėra matę eilių prie tualetinio popieriaus). Man ramiai paaiškino: „Lietuvoje ne visur yra tualetinio popierius“. Ko gero, nuraudau.
O kitą dieną, vaikštant po Šiaulius, kaip tyčia, palydėjau tualeto link. Akimirksnis, durys atsidarė ir ore sustingo nusivylimo kupina aimana: „Nėra popieriaus...“ O kuprinė, (irgi kaip tyčia) šį kartą likusi viešbutyje...
Galbūt neveltui įsidėmėjau kažkieno pamokymus: nuėjęs į kavinę, pažiūrėk, ar neieškomas virėjas, o į tualetą — ar yra tualetinio popieriaus.
Ir dar vienas senas, bet iki šiol aktualumo nepraradęs patarimas: nuėjęs į įstaigą, gali neklausti, kur tualetai. Tiesiog pauostyk.
