Alubariams priešpastatykime kultūros židinius

Alubariams priešpastatykime kultūros židinius

 

LAIŠKAI PREZIDENTEI

Alubariams priešpastatykime kultūros židinius

Ona MOTUZIENĖ, Rudiškių (Joniškio rajonas) kaimo šviesuolė, buvusi pedagogė, dabar pensininkė:

— Esu pensininkė, buvusi mokytoja, visą gyvenimą aktyviai dalyvavusi kultūriniame gyvenime ir jo organizavime. Ir iki šiol tebesu. Todėl mane, kaip daugelį kaimo inteligentų, skaudina valdžios požiūris į kaimą, jo gyventojų įžeidinėjimas per visus 20 Nepriklausomybės metų, vadinant „runkeliais“, “kirmėlėmis“, kitokiais gyvūnais, bet ne žmonėmis. Nuolat kartojama, kad kaimas prasigėręs... Sutinku, yra išgeriančių, bet kaip ir mieste ar net Seime. Turime pavyzdžių.

O ką šiandien galime pasiūlyti kaimo žmogui? Norėčiau į tai atkreipti Jūsų dėmesį, gerbiama Prezidente. Mieste yra kultūrinių priemonių: teatras, kinas, koncertai. Pas mus — alubariai. Vien Rudiškiuose veikia trys parduotuvės ir visose gali išgerti alaus. Gerai, kad dar turime biblioteką, kultūros centro filialą, mokyklą. Bet kažkada seniūnijoje veikė trys mokyklos ir trys bibliotekos, buvo treji kultūros namai, kuriuose dirbdavo po du specialistus. Į kaimus atveždavo parodyti kino filmų, iš kolūkio, kuris turėjo tris autobusus, žmonės kas savaitę vykdavo tai spektaklin, tai koncertan ar į ekskursiją.

Pati turėjau folklorinį kolektyvą, su kuriuo važinėjome po Lietuvą. Daug žmonių gydėsi sanatorijose, vykdavo susirinkimai, pasveikindavome kiekvieną gimusį, susituokiantį, nepamiršdavome palydėti mirusio. Pastatėme kaime didžiulius kultūros rūmus, reikėjo tik elektrifikuoti.

Deja, iš pradžių buvo uždaryti visi (!) kultūros namai, atėjo eilė bibliotekoms, o būsimi kultūros rūmai po privatizacijos virto plytų krūva.

Dabar visoje seniūnijoje turime vienintelę biblioteką, vieną kultūros renginių organizatorių, besidalinantį su kitu seniūnijos specialistu vienu kabinetu. Vienintelę dešimtmetę mokyklą irgi nuspręsta paversti kitos mokyklos filialu su keliomis klasėmis. Žadėta knygų atvežti bibliobusu, bet jam neliko lėšų.

Norint iš nuošalaus kaimo nuvykti į koncertą ar spektaklį mieste, kainuoja apie 60— 70 litų, ekskursija — 100 litų. Kur gali žmogus iš sumažintos pensijos važiuoti? Kiek uždirbantis „minumumą“ gali skirti lėšų kultūriniams poreikiams?

Gerbiama Prezidente, sakykite, kaip pakilti kaimo žmogui? Kada bus atsigręžta į mus veidu?

Šviesaus atminimo Kauno žemės ūkio universiteto profesorius Antanas Stancevičius yra pasakęs: „Maža valstybė turi siekti, kad kiekvienas jos ūkininkas užaugtų tikra tvirtove, atsparia svetimai įtakai, pasiryžusia savo interesus ginti visomis išgalėmis. Mažiausiai kintantis šalies gyventojas yra šalies ūkininkas. Jis sukuria ne tik verslo sąlygas, bet ir gyvenamąją aplinką su visa išpuoselėta infrastruktūra, kuri vadinasi tėviškė. Iš tėviškės sąvokos išauga ir tėvynės supratimas, meilė ir pasiaukojimas jai. Taip formuojasi sąmoningos valstybės visuomenė“.

O kaip šiandien formuojasi mūsų visuomenė? Kada kaimo žmogus bus laikomas lygiaverčiu gyvenančiam mieste?

Mes tikime Jumis, Prezidente, ir laukiame Jūsų dėmesio.

Užrašė Loreta RIPSKYTĖ

Loretos RIPSKYTĖS nuotr.