Naujausios
100 ponios Veronikos metų
Maironių kaime (Joniškio rajonas) gyvenančiai Veronikai Samalionienei sausio 1 dieną sukako 100 metų. Guvi ilgaamžė visada mokėjo save prižiūrėti, pasipuošti.
Ilgas moters gyvenimas buvo spalvingas: jai teko ir savą restoraną turėti, ir paklausia siuvėja būti.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Nenorėjo lazdelės
Pro langą į atskubančius svečius iš Savivaldybės ir Seniūnijos žvelgianti Veronika Samalionienė nė iš tolo neprimena šimtametės.
Inteligentiška, šviesaus veido moteris atrodo gerokai jaunesnė.
Pasipuošusi gintaro karoliais, kurių nenusisega daug metų, apsivilkusi šviesiu megztiniu žilagalvė įdėmiai klausosi jai skirtų sveikinimo žodžių, gėrisi dovanota puokšte, lazdele, kurios jau keletą metų prireikia.
„Oi, kaip mama nenorėjo lazdos. Krisdama buvo susižalojusi ir dabar sąnarius skauda, teko prie jos priprasti,“ – sako 75-erių metų dukra Danguolė Dimstienė, su kurios šeima kartu prabėgo didžioji mamos gyvenimo dalis.
Pas dukrą ilgaamžė gyvena jau 50 metų. Seniau – Šiauliuose, o kai Danguolė su vyru išėjo į pensiją, visi išsikėlė į Maironių kaimą Joniškio rajone.
„Kai žemės saują paimu, malonu, kaip kvepia,“ – sako Danguolė, kurios vaikystė prabėgo ūkyje Dotnuvoje.
Turėjo restoraną
Tarpukariu Veronika Samalionienė kartu su pirmuoju 20 metų vyresniu vyru Jonu Župerka Dotnuvoje buvo gana turtingi žmonės. Jie turėjo 8 hektarų ūkį ir savo restoraną.
Tai buvo iš vyro pusės paveldėtas pastatas, kuris tapo mažo miestelio centru. Vyras valdė restoraną, Veronika sukdavosi prie bufeto.
Tačiau užėjo karas, po kurio pastatas buvo nacionalizuotas. Vyras mirė 1945-aisiais.
Dukra Danguolė pasakoja, kad mamai pavyko išvengti turtingesnių žmonių likimo – tremties, suklastojus dokumentus. Ji įrašė kitą tėvo vardą.
Šauni siuvėja
Vėliau moteris ištekėjo antrą sykį, tačiau su tuo žmogumi teko išsiskirti.
Augindama du vaikus – dukrą Danguolę ir sūnų, dabar žinomą kalbininką, profesorių Kazimierą Župerką – Veronika Samalionienė tapo gera siuvėja.
Šio amato išmoko iš pusseserės, pradėjusi siūti nuo prijuosčių, patalynės užvalkalų. Aprengdavo ne tik vaikus, anūkes, bet ir siūdavo sukneles, sijonus, paltus Dotnuvos Akademijos ponioms.
Iš septynių vaikų šeimos kilusiai Veronikai Samalionienei dirbti sunkių fizinių ūkio darbų, tarnauti pas svetimus neteko. Ji baigė šešias klases, tuo laiku buvo pakankamai išsilavinusi moteris.
Rūpinosi savo sveikata ir išvaizda
Ilgaamžė visada rūpinosi savo sveikata, išvaizda. Iki šių dienų močiutė naudoja rankų kremą, anksčiau dukros prašydavo kremo veidui.
Prieš 50 metų iš gydytojų išgirdusi, kad skrandyje atsivėrė žaizda, kurią reiktų operuoti, griežtai pertvarkė mitybą.
Valgė kefyru balintų kopūstų, savo augintų vaisių, medaus, daržovių, atsisakė rūkytų gaminių, saldumynų.
Taip maitinosi 20–30 metų. Tik senatvėje sugrįžo prie seniai pamirštų skanėstų – pyragų, saldainių.
Močiutės virtinukai – gražiausiai užraityti
Šimtametė visą gyvenimą mėgo skaityti, jos stalas būdavo nukrautas laikraščiais, žurnalais.
Kai regėjimas susilpnėjo, radijas tapo geriausiu draugu.
Ponia Veronika padeda dukrai ruošti pietus.
„Aš niekada nemokėjau taip dailiai virtinių užraityti, kaip mama. Ji dirba juvelyriškai, kaip siuvėja dygsnius duria, taip ir tešlą užlanksto,“ – juokiasi dukra Danguolė.
Gražių žodžių močiutė kasmet per šventes išgirsta iš keturių anūkių, 8 proanūkių ir jau šešerių metų sulaukusios proproanūkės Emilijos.
Autorės nuotr.
KARTOS: Trys kartos kartu: šimtametė Veronika Samalionienė, 75-erių dukra Danguolė ir 52-ejų anūkė Rasa.
GYVENIMAS: Veronika Samalionienės gyvenimas buvo spalvingas: tarpukariu su pirmuoju vyru ji turėjo savo restoraną, vėliau tapo paklausia siuvėja.
