Šimtametis geležinkelio veteranas dainuoja Lietuvai

Šim­ta­me­tis ge­le­žin­ke­lio ve­te­ra­nas dai­nuo­ja Lie­tu­vai

Antradienį Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės at­sto­vai pa­svei­ki­no sau­sio 4-ąją 100 me­tų su­lau­ku­sį šiau­lie­tį Pet­rą Ged­mi­ną. Ju­bi­lia­tas ap­juos­tas ju­bi­lie­ji­ne juos­ta, jam įteik­ta pi­ni­gi­nė do­va­na, tris­pal­vė ir puokš­tė gė­lių. 100-ąjį gim­ta­die­nį ju­bi­lia­tas jau mi­nė­jo su „Lie­tu­vos ge­le­žin­ke­lio“ dar­buo­to­jais, dar mi­nės su an­samb­lio „Si­dab­ri­nė gi­ja“ dai­ni­nin­kais.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Nu­si­pel­nęs ge­le­žin­ke­lininkas

Šim­ta­me­tį pa­svei­ki­no me­ras Ar­tū­ras Vi­soc­kas ir Sa­vi­val­dy­bės Ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­riaus ve­dė­ja Vil­ma Me­le­nie­nė. Ju­bi­lia­tas su­si­rin­ku­siems pa­sa­ko­jo net pa­var­gęs švęs­ti. Pir­miau­sia jį, kaip gar­bin­gą ir il­ga­me­tį ge­le­žin­ke­lio dar­buo­to­ją, pa­svei­ki­no AB „Lie­tu­vos ge­le­žin­ke­liai“ – šim­ta­me­čiui įteik­tas ap­do­va­no­ji­mo ženk­las, už nuo­pel­nus Lie­tu­vos ge­le­žin­ke­liams.

Ge­le­žin­ke­ly­je P. Ged­mi­nas dir­bo nuo 1945-ųjų iki 1987-ųjų. Šim­ta­me­tis pa­sa­ko­jo, kad ge­le­žin­ke­ly­je at­si­ra­dęs dėl is­to­ri­nių ap­lin­ky­bių. Jis tu­rė­jo bū­ti šau­kia­mas į ka­riuo­me­nę, ta­čiau po bro­lio žū­ties ka­re, vi­saip sten­gė­si iš­veng­ti tar­na­vi­mo oku­pa­ci­nė­je ka­riuo­me­nė­je, bu­vo net įsi­ren­gęs slėp­tu­vę gim­tuo­siuo­se Šiau­lė­nuo­se, Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne.

Ta­čiau ap­lin­ky­bės su­si­klos­tė taip, kad per pa­žįs­ta­mus jam pa­vy­ko įsi­dar­bin­ti ge­le­žin­ke­lininku Ty­tu­vė­nuo­se, o ne­tru­kus bu­vo per­kel­tas į di­des­nį ge­le­žin­ke­lio maz­gą Rad­vi­liš­ky­je. Jo dar­bas bu­vo su­rink­ti ži­nias iš ge­le­žin­ke­lio sto­čių. O po dar­bo lan­kė Rad­vi­liš­kio mo­kyk­lą ir su­ge­bė­jo įgy­ti vi­du­ri­nį iš­si­la­vi­ni­mą.

Vė­liau bu­vo per­kel­tas dirb­ti į Šiau­lius ir ga­vo Sta­tis­ti­kos sky­riaus vir­ši­nin­ko vie­tą.

Dirbdamas ge­le­žin­ke­lyje P. Ged­mi­nas dar ta­ry­bi­niais lai­kais pa­ma­tęs pa­sau­lio, bu­vo Ku­bo­je, In­di­jo­je, iš­va­ži­nė­jo vi­są Ta­ry­bų Są­jun­gą, bu­vo nu­vy­kęs net į Si­bi­rą – lie­tu­vių trem­ties vie­tas, kur su­ti­ko lie­tu­vių trem­ti­nių.

Bū­da­mas 67-erių P. Ged­mi­nas išė­jo į pen­si­ją ir įsi­dar­bi­no eks­kur­si­jų gi­du. Ten dar­ba­vo­si dau­giau nei de­šimt­me­tį. Ve­dė eks­kur­si­jas po Lie­tu­vą ir Eu­ro­pos ša­lis.

Kad Lie­tu­voj skam­bė­tų dai­na!

Kol lau­kė mies­to va­do­vo po­nas Pet­ras už­trau­kė dai­ną „Ko­kiais ke­liais bekeliaučiau/ Tė­viš­kėn min­tys nu­ves. O my­li­mas ma­no krašte/ Nuo­lat il­giuo­si ta­vęs“.

Dar bū­da­mas paaug­lys Pet­ras jau gie­do­jo Šiau­lė­nų baž­ny­čios cho­re su suau­gu­siais.

Su Šiau­lė­nų jau­ni­mu mėg­da­vo dai­nuo­ti prie Šuš­vės upės.

Vė­liau per­si­kė­lė gy­ven­ti ir dirb­ti į Šiau­lius.

Čia grei­tai įsi­jun­gė į mies­to kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą. Šiau­lių mies­to kul­tū­ros na­mų liau­dies an­samb­ly­je „Jo­va­ras“ dai­na­vo ir šo­ko 43 me­tus. Dvi­de­šimt me­tų bu­vo an­samb­lio se­niū­nu. Čia su­ti­ko ir sa­vo žmo­ną Ju­li­ją, ku­ri už­per­nai iš­ke­lia­vo į am­ži­ny­bę. Ves­tu­vės taip pat bu­vu­sios vi­so „Jo­va­ro“ ko­lek­ty­vo šven­tė: jau­nie­ji ėjo per tau­ti­nių juos­tų var­tus, an­samb­lie­čiai svei­ki­no, su­ren­gė vai­šes.

Nuo pat ko­lek­ty­vo įkū­ri­mo pra­džios P. Ged­mi­nas lan­kė pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių an­samb­lį „Si­dab­ri­nė gi­ja“, apie 20 me­tų dai­na­vo Šiau­lių kraš­to tau­to­dai­li­nin­kų folk­lo­ro an­samb­ly­je „Mar­gu­lis“.

Šiau­lie­tis da­ly­va­vo vi­so­se Dai­nų šven­tė­se nuo pat 1946 me­tų. Bu­vo kvie­čia­mas vyk­ti ir į Šimt­me­čio dai­nų šven­tę Vil­niu­je, ta­čiau su „Si­dab­ri­ne gi­ja“ Šimt­me­čio dai­nų šven­tės pro­ga dai­na­vo tik Ža­ga­rė­je, o į Vil­nių ne­be­vy­ko.

Ju­bi­lia­tas il­gus me­tus gie­do­jo Šiau­lių šv. Jur­gio baž­ny­čios cho­re, Pet­ro ir Pau­liaus ka­ted­ros cho­re.

Nei rū­kė, nei gė­rė

Il­gaam­žis pa­sa­ko­jo, kad iki šiol pa­spor­tuo­ja – at­lie­ka po dvi­de­šimt pa­si­len­ki­mų kiek­vie­ną die­ną. Ak­ty­vų spor­tą jam vi­sa­da at­sto­da­vo šo­kiai ir dar­bas.

Šiuo me­tu į lau­ką išei­na, kai tu­ri kam į pa­ran­kę įsi­kib­ti, nes vie­nas bi­jo pa­griū­ti.

Džiau­gė­si, kad jam pa­kan­ka bend­ra­vi­mo, nors po žmo­nos mir­ties ir gy­ve­na vie­nas, ta­čiau atei­na ap­lan­ky­ti duk­te­rė­čios, su­tvar­ko na­mus, at­ne­ša pa­ga­mi­nu­sios val­gio. Taip pat dė­kin­gas kai­my­nėms, ku­rios kas­dien jį ap­lan­ko, nu­per­ka vais­tų, par­ne­ša ko rei­kia iš par­duo­tu­vės.

Val­gąs jis vi­sa­da sai­kin­gai. Nie­ka­da ne­rū­kęs ir ne­gė­ręs. Tau­re­lę pa­lai­ky­da­vęs dėl kom­pa­ni­jos tik per di­džią­sias šven­tes, bet be­veik ne­ra­gau­da­vęs.

Dar il­gaam­žis pa­lin­kė­jo dai­nuo­ti. Dai­na ir nuo­tai­ką ke­lią ir pa­trio­tiz­mą ug­do, mei­lės Lie­tu­vai ne­duo­da ap­leis­ti.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Sau­sio 4-ąją 100 me­tų su­lau­kęs šiau­lie­tis Pet­ras Ged­mi­nas gy­ve­ni­mą sau gra­ži­no šok­da­mas, dai­nuo­da­mas, gie­do­da­mas, to­dėl žva­lus ir iš­kal­bin­gas su­lau­kė gar­baus ju­bi­lie­jaus.