Šimšėje daugiau optimistų

Šimšėje daugiau optimistų

Šim­šė­je dau­giau op­ti­mis­tų

Šiau­liuo­se Šim­šė – vie­nas se­niau­sių mies­to ra­jo­nų, iš­si­dės­tęs nuo cent­ro ry­tų link abi­pus svar­bios mies­to ar­te­ri­jos – Vil­niaus gat­vės. Pa­su­ki nuo jos į Šim­šės gat­ve­les su pri­va­čiais na­mais, žy­din­čio­mis aly­vo­mis ir iš­tirps­ta triukš­mas, su­lė­tė­ja tem­pas. Na­mai tvar­ko­mi, daug at­nau­jin­tų, ir op­ti­mis­tų su­tin­ka­me dau­giau nei skep­ti­kų.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Iš „šim­ši­nių“

Vac­lo­vas Ving­ras, ži­no­mas Šiau­lių bend­ruo­me­nės na­rys, bu­vu­sių gar­sių­jų In­ži­nie­rių na­mų va­do­vas, yra iš „šim­ši­nių“ – nuo se­no taip va­di­na­mi Šim­šės gy­ven­to­jai.

Šim­šė­je pra­bė­go jau­nys­tė. Da­bar čia už­su­ka pas bro­lį, anks­čiau vis va­žiuo­da­vo tė­vu­ko lan­ky­ti.

„Tė­vu­kas Ana­pi­lin išė­jo prieš še­še­rius me­tus, bu­vo su­lau­kęs 93-ejų su pu­se me­tų, – pa­sa­ko­ja V. Ving­ras. – Bu­vo ge­le­žin­ke­li­nin­kas, 1956 me­tais ga­vo skly­pą Šim­šė­je, Fo­ko že­mė­je, ku­rią na­cio­na­li­za­vo ir iš­da­li­jo. Tuo­met toks in­ži­nie­rius Pra­nas Šiš­la kai­my­nams ir tė­vui sa­kė: „Čia – lau­kai, o pa­ma­ty­si­te po ke­lių de­šimt­me­čių gy­ven­si­te mies­to cent­re.“

Per še­šis de­šimt­me­čius Šim­šė iš tie­sų iš prie­mies­čio vir­to mies­tu.

Neiš­si­pil­džiu­si tik tė­vu­ko vil­tis gy­ven­ti ša­lia as­fal­tuo­tos gat­vės: „Vis lau­kė, ka­da išas­fal­tuos, ka­da ne­be­bus dul­kių, bet taip ir ne­su­lau­kė. Per­nai ta gat­vė išas­fal­tuo­ta, dė­kui Die­vui.“

Ko­kią Šim­šę at­si­me­na?

„Kai at­si­kė­lė­me, pa­lei Vil­niaus gat­vę, kur da­bar yra pro­fe­si­nė bui­ti­nin­kų mo­kyk­la, sto­vė­jo įspū­din­gas „ba­ra­kas": dviem ga­lais, il­gu ko­ri­do­riu­mi, iš abie­jų pu­sių po kam­ba­rį, 24 šei­mos gy­ve­no, vai­kų dau­gy­bė – pri­si­me­na V. Ving­ras. – Vie­ną die­ną, žiū­rim, vi­sa ga­li­nė ba­ra­ko sie­na iš­vir­tu­si. Gal vo­kie­čių be­lais­viai po ka­ro tą ba­ra­ką su­ka­lė? Jie tuo­met daug ką sta­tė Šiau­liuo­se.“

Ten, kur yra „Sal­du­vės“ lop­še­lis-dar­že­lis, bu­vo „ga­lin­ga ba­la“. „Ba­lų ba­la“ bu­vęs ir sta­dio­nas, į ku­rį nuo ry­to iki va­ka­ro vai­kai su­si­bėg­da­vo žais­ti.

„Iš abie­jų Vil­niaus gat­vės pu­sių sto­vė­jo se­ni me­di­niai na­mai, jie kaž­kaip ste­buk­lin­gai per ka­rą ne­su­de­gė, – ste­bė­jo­si pri­si­mi­nęs.– Lūš­nos – pa­juo­du­sios, su­sme­gu­sios į že­mę. To­kį vaiz­dą ma­tė at­va­žiuo­jan­tys į Šiau­lius iš sos­ti­nės – mies­to val­džiai bu­vo tie­siog ne­gar­bė. Din­go tos tro­bos 1970 me­tais, kai prie Vil­niaus gat­vės ka­ri­nin­kams „stroi­ba­tai“ pri­sta­tė dau­gia­bu­čių na­mų.“

„Kai Šim­šė pra­dė­jo sta­ty­tis, čia kū­rė­si ge­le­žin­ke­li­nin­kai, dar­bi­nin­kai. Daug var­go: kol tvo­ras at­si­tvė­rė, kol gat­ve­les nu­tie­sė, de­šimt me­tų praė­jo. Pa­tys už sa­vo pi­ni­gus ir van­den­tie­kį, ir ka­na­li­za­ci­ją, ir du­jas įsi­ve­di­nė­jo, – pa­sa­ko­ja V. Ving­ras. – Pas­ku­ti­niais so­viet­me­čio me­tais pre­ky­bi­nin­kai, ga­vę skly­pus pa­lei Ka­li­naus­ko gat­vę, sta­tė­si ga­lin­gus na­mus. Ka­žin ką da­bar juo­se da­ro?“

Pir­ma­sis iš­ki­lęs di­de­lis pa­sta­tas bu­vo 8-oji vi­du­ri­nė mo­kyk­la (da­bar „Sal­du­vės“ pro­gim­na­zi­ja), pa­sta­ty­ta 1958 me­tais prie Prū­de­lio.

„Iš Ju­liaus Ja­no­nio vi­du­ri­nės į nau­ją mo­kyk­lą spa­lį bu­vo iš­va­ry­ti vi­si ma­no kla­sės drau­gai šim­ši­niai, o aš li­kau, – pa­sa­ko­ja. – Gal pra­lei­do, gal ne­pas­te­bė­jo, kad esu iš Šim­šės.“

„Šim­šė­je vi­sa­da jau­čiuo­si ki­taip, nei ki­to­se mies­to vie­to­se, – pa­brė­žia jis. – Rel­je­fu ji yra iš­skir­ti­nė. Ki­ti mies­to ra­jo­nai, iš­sky­rus Kau­ka­zą (ra­jo­nas ki­ta­pus Prū­de­lio), plokš­ti, o čia kal­nai pa­kal­nės. Pats sma­gu­mas bu­vo nu­si­leis­ti Vei­ve­rių gat­ve 200 met­rų į pa­kal­nę ro­gėm ar sli­dėm.“

Šim­šė­je gy­ve­na ne vie­na tos pa­čios šei­mos kar­ta.

„Ma­no bro­lis čia na­mą sta­tė­si, mū­sų tė­vų na­mą nu­pir­ko šim­ši­nis. Klau­sėm žmo­gaus, ko­dėl per­ki, tą na­mą iš es­mės rei­kia re­konst­ruo­ti. Sa­ko šim­ši­nis esu, čia no­riu gy­ven­ti,“ – pa­sa­ko­ja V. Ving­ras.

Jis var­di­ja, jog Šim­šė išau­gi­no ir ga­myk­lų va­do­vų, ir li­te­ra­tų. Pa­vyz­džiui, Al­vy­dą Stul­pi­ną, Pra­mo­ni­nin­kų aso­cia­ci­jos pre­zi­den­tą, Rai­mon­dą Vir­bic­ką, bu­vu­sį te­le­vi­zo­rių ga­myk­los di­rek­to­rių, poe­tą Kor­ne­li­jų Pla­te­lį.

Iš Šim­šės ki­lęs žy­mus ci­vi­li­nės avia­ci­jos la­kū­nas Ro­mual­das Rač­kaus­kas, ku­riam da­bar 83 me­tai. Prask­rai­dė 20 tūks­tan­čių va­lan­dų. Iki šiol jis yra ak­ty­vus sos­ti­nės šiau­lie­čių klu­bo na­rys, pa­ra­šė at­si­mi­ni­mų kny­gą, ku­rio­je yra ir Šim­šei skir­tų epi­zo­dų.

Rė­žių gat­vė­je gy­ve­no švie­saus at­mi­ni­mo skulp­to­riai Bi­ru­tė ir Ka­zi­mie­ras Kas­pe­ra­vi­čiai. „Dai­li­nin­kas Po­vi­las Ani­ki­nas nu­si­pir­ko na­mą, šim­ši­niu pa­si­da­rė, – var­di­ja V. Ving­ras. – Po­vi­las sa­kė, jog svar­bu, kad iš čia ma­to Ka­ted­ros bokš­tą. Ga­lė­jo na­mą pirk­ti ir ki­tur, bet la­bai jam rei­kė­jo to bokš­to, kaip dai­li­nin­kai sa­ko, vi­zua­li­za­ci­jos.“

Is­to­ri­nė gat­vė – is­to­ri­nė vė­lia­va

Įs­pū­din­gas Ka­ted­ros vaiz­das at­si­ve­ria nuo Kal­no ir Rė­žių gat­vių san­kir­tos.

Be­ne se­niau­sia Šim­šės gat­vė yra iš­li­ku­si nuo Rė­žių kai­mo, ku­ris XVI am­žiaus pra­džio­je bu­vo ati­duo­tas Šiau­lių baž­ny­čiai.

Rė­žių gat­vė­je jo­kių tro­bų ne­pa­ma­ty­si – na­mai gra­žūs, tvar­ko­mi. Plevė­suo­ja is­to­ri­nė Lie­tu­vos vė­lia­va su Vy­čiu.

Var­tai į gra­žiai su­tvar­ky­tą kie­mą su at­nau­jin­tu na­mu ir ant stie­bo iš­kel­ta vė­lia­va at­ver­ti, svei­ki­na­mės su šei­mi­nin­ku Ai­du Sa­ba­liaus­ku. Jis to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­jas: du mė­ne­sius – rei­se po Vo­kie­ti­ją, mė­nuo – ato­sto­gų. Po sa­vai­tės vėl iš­va­žiuo­ja.

„Pui­kiai gy­ve­nu, – pa­ti­ki­na jis. – Ko­dėl tu­rė­tų bū­ti ki­taip? Svei­ka­tos yra, dar­bo su­si­ran­di, jei­gu tik no­ri dirb­ti. Ma­ne že­min­tų, jei­gu rei­kė­tų pa­šal­pas im­ti. Ver­kia­me daž­niau, ne­gu rei­kė­tų, Lie­tu­vą ta­pa­ti­na­me su val­dan­čiai­siais sluoks­niais. Bet lie­tu­vy­bė nie­ko bend­ro ne­tu­ri su lie­tu­viš­ku Sei­mu.“

Is­to­ri­nę vė­lia­vą iš­kė­lęs, „ka­dan­gi čia Lie­tu­va“.

„Sa­ko­te, jog ir is­to­ri­nė­je gat­vė­je gy­ve­na­me? Ne­ži­no­jau. Bet daug da­ly­kų žmo­gus pa­da­rai, nė ne­ži­no­da­mas, ko­dėl da­rai, tik ži­nai, jog rei­kia tai pa­da­ry­ti“, – svars­to vy­ras.

Mo­čiu­tės so­dy­bo­je gy­ve­na, na­mas se­ne­lių bu­vo pirk­tas 1928 me­tais. Pa­si­di­džiuo­ja, jog po de­šim­ties me­tų bus šim­tas me­tų, kai šei­mos kar­tos Šim­šė­je gy­ve­na.

„Pats ne­su gry­nas šim­ši­nis, bet čia pas mo­čiu­tę ko­ne kas­dien at­bėg­da­vau, va­sa­ras leis­da­vau", – pri­si­me­na.

Su sa­vo šei­ma į Šim­šę at­si­kė­lė prieš tris­de­šimt me­tų. Šei­mą va­di­na „kla­si­ki­ne“. Du vai­kai: sū­nus ir duk­ra. Abu šei­mas su­kū­rę.

„Sū­nus – ma­te­ma­ti­kos moks­lų dak­ta­ras, gy­ve­na Vil­niu­je, la­bai džiau­giuo­si, kad Lie­tu­vo­je, o duk­ra, kaip dau­ge­lis lie­tu­vai­čių, be­veik Lie­tu­vo­je – tai yra Ang­li­jo­je, – sa­ko Ai­das. – Anū­kę tu­ri­me, tik gai­la, kad „elekt­ro­ni­nę“ – per skai­pą ma­to­mės.“

Duk­ros šei­ma už­sie­ny­je, ar pri­tar­tų dvi­gu­bai pi­lie­ty­bei?

„Ne­ma­nau, kad dvi­gu­ba pi­lie­ty­bė ma­no duk­rą la­biau pri­riš­tų prie Lie­tu­vos, nes pi­lie­ty­bė yra sme­ge­nų ir su­pra­ti­mo rei­ka­las, o ne sal­dai­nis, – sa­ko Ai­das. – Ma­no vai­kai no­ri pra­si­kur­ti ir grįž­ti, bet tie no­rai yra ša­kė­mis ant van­dens ra­šy­ti. Kaip bus, nie­kas ne­ga­li pa­sa­ky­ti.“

„Man la­bai pa­tin­ka Šiau­liai, – pa­brė­žia. – Ki­ti pyks­ta, kad gat­vės per­raus­tos, o aš džiau­giuo­si: blo­giau, kai nie­ko ne­vyks­ta, kai nie­ko mums ne­rei­kia. Va­ži­nė­ju po Vo­kie­ti­ją, Pran­cū­zi­ją – ten gra­žu, bet nie­ko ne­pa­žįs­tu, o čia esu na­muo­se. Kaip ga­li na­mai ne­pa­tik­ti? Ki­ta ver­tus, ma­tau, kas ten da­ro­si dėl emig­ran­tų, džiau­giuo­si, kad pas mus jie neuž­si­bū­na, nes čia šal­ta ir rei­kia dirb­ti, o ne iš pa­šal­pų gy­ven­ti.“

Dėl vie­no da­ly­ko ap­gai­les­tau­ja – ne­gir­di Šim­šė­je vai­kų kle­ge­sio, ne­ma­to jų žai­di­mų: „ Ne­pyk­čiau, jei­gu net ka­muo­liu lan­gą iš­dauž­tų, bet mū­sų gat­vė­je tik vie­nas vai­kas gy­ve­na.“

Šur­mu­lį ir fe­jer­ver­kus ke­lia tik ves­tu­vi­nin­kai, šven­čian­tys ka­vi­nė­je gat­vės ga­le.

„Sus­ve­ti­mė­ji­mo daug“

Ani­ce­tas Ba­ziu­lis Kal­no gat­vė­je gy­ve­na tė­vų sta­ty­ta­me me­di­nia­me na­me, vė­liau ap­mū­ry­ta­me. Kol tu­rė­jo svei­ka­tos, dir­bo au­to­re­mon­ti­nin­ku.

„Nuo pat gi­mi­mo čia gy­ve­nu, – sa­ko jis. – Man 69 me­tai.“

Pri­me­na, jog Šim­šės pa­va­di­ni­mas ki­lęs nuo Šim­šos upe­lio. Jo žo­džiais, „Šim­šė yra la­bai pa­si­kei­tu­si, ir tu­ri keis­tis – vi­sas pa­sau­lis kei­čia­si“. Bet yra la­bai jau­ki, vis­kas čia prie vie­tos – Prū­de­lio tven­ki­nys, Talk­šos eže­ras, Sal­du­vės par­kas. Tik kla­sės drau­gų la­bai ma­žai li­kę, per­nai pa­lai­do­jo 104 me­tų sa­vo mo­ky­to­ją. Ne­la­bai kam tu­ri „la­bas“ pa­sa­ky­ti.

„Su kai­my­nais tik pa­si­svei­ki­ni, o anks­čiau Šim­šė­je vi­si vie­nas ki­tą pa­ži­no­jo­me, – pri­si­me­na Ani­ce­tas. – Žmo­nių kai­ta di­de­lė ir su­sve­ti­mė­ji­mo daug. Na­muo­se už­si­da­rę, vai­kai prie kom­pų su­lin­dę, tik koks ma­žy­lis gat­vė­je dar pa­žai­džia ir koks se­nis pra­šliau­žia.“

Jo žo­džiais, „vai­kys­tė vi­sa­da yra sma­gi“. Žve­jo­da­vo Prū­de­ly­je, Sal­du­vė­je me­džius so­din­da­vo.

„Cent­re da­bar me­džius pjau­na? Ne­be­nuei­nu į cent­rą, ko­jos ne­be tos, ma­žai vaikš­tau, bet gal ge­rai, kad pra­dė­jo mies­tą tvar­ky­ti – man tai pa­tin­ka, – tei­gia Ani­ce­tas. – Kaip aš gy­ve­nu? Kaip čia gy­ven­si iš 250 eu­rų pen­si­jos.“

Na­mą rei­kia tvar­ky­ti, ši­fe­rio sto­gą keis­ti. Kai­me ši­fe­rio sto­gus vals­ty­bė pa­de­da keis­ti, kom­pen­suo­ja iš­lai­das, o mies­te toks pat sto­gas jau nie­kam ne­be­rū­pi – al­suo­ji pa­vo­jin­gu oru ir al­suok.

„Sa­ko, jog me­džius rei­kia sau­go­ti, o žmo­gaus – ne­rei­kia?“ – klau­sia re­to­riš­kai.

Ar kas džiu­gi­na šir­dį?

„1990-ie­ji me­tai džiu­gi­no: lė­kėm, šau­kėm, ki­lom į Są­jū­dį už lais­vą Lie­tu­vą. Da­bar sė­di­me pa­čiam dug­ne ir esa­me ra­mūs, – iro­ni­zuo­ja vy­ras. – La­biau­siai šir­dį skau­da dėl vai­kų, kad jiems ten­ka varg­ti. Ma­no duk­ra iš­va­žia­vo į Ame­ri­ką. Sū­nus su šei­ma Vil­niu­je gy­ve­na. Jei­gu pro­fe­si­nę bū­tų bai­gęs, spe­cia­ly­bę tu­rė­tų, at­ly­gi­ni­mą gau­tų di­des­nį, o bai­gė uni­ver­si­te­tą – kam tas uni­vers­itetinis iš­si­la­vi­ni­mas da­bar rei­ka­lin­gas.“

To­dėl po­li­ti­ka ne­be­si­do­mi: „Ar jiems rū­pi žmo­nės? Tai koks skir­tu­mas, ką nu­spręs?“

„Vi­siems lin­kė­čiau ge­res­nės atei­ties ir sėk­mės, – sa­ko Ani­ce­tas. – Tik kad tos sėk­mės iš­va­žiuo­ja­ma ki­tur ieš­ko­ti.“

„Be dar­bo, bet op­ti­mis­tė“

Po­nia Ir­mun­da Šim­šė­je gy­ve­na še­šio­li­ka me­tų, pir­ko na­mą prie pat Prū­de­lio tven­ki­nio.

„Vie­ta la­bai gra­ži, pro lan­gą ma­tau van­dens vaiz­dą, fon­ta­ną. Mes pa­tys prie to gro­žio įpra­to­me, o kas atei­na į sve­čius, mums pa­vy­du­liau­ja, – šyp­so­si Ir­mun­da. – Tik gai­la, kad ši vie­ta ne­tvar­ko­ma, bet tai vi­sų Šiau­lių bė­da.“

Kiek čia gy­ve­na, pa­kran­tė­je ir žo­lę pjau­na, ir šiukš­les ren­ka.

„Šiukš­li­na, kas ne­tin­gi, – pik­ti­na­si mo­te­ris. – Žve­jų la­bai daug, o šiukš­lia­dė­žių iš vi­so nė­ra. Kaž­ka­da po­nas me­ras Ar­tū­ras Vi­soc­kas, laks­ty­da­mas po Sal­du­vę, su­si­rū­pi­no, kad ten nė­ra šiukš­lių dė­žių, ga­lė­tų ir Prū­de­lio ap­lin­ka pa­si­rū­pin­ti.“

Po­nios Ir­mun­dos vai­kai suau­gę. Vie­nas su šei­ma – Kur­tu­vė­nuo­se, ki­tas – Šiau­liuo­se. Tu­ri tris anū­kus. Vy­ras Ang­li­jo­je dir­ba.

„Pui­kiai gy­ve­nu, esu op­ti­mis­tė, – pa­ti­ki­na. – Kad bū­tum lai­min­gas, ne tiek daug rei­kia. Man pa­čiai vi­sai mi­ni­ma­liai – iš tie­sų vis­ką pa­ts su­si­ku­ri, tik ma­žiau bam­bė­ti rei­kia. Da­bar esu be­dar­bė, ir kaip sma­gu ne­dirb­ti!“

Ma­to, jog nu­ste­bi­no, ir paaiš­ki­na: „ Pa­ti išė­jau, de­vy­nio­li­ka me­tų vie­no­je įmo­nė­je dir­bau va­dy­bi­nin­ke – tie­siog at­si­bo­do. Ne­ži­nau, ko­kį dar­bą ra­siu, o ne­su­ra­siu – Ang­li­ja di­de­lė.“

Pa­si­ti­ki tik sa­vo jė­go­mis. Ne­tu­ri vil­čių, kad Dar­bo bir­ža ką pa­siū­lys: „Kai tau iki 50 me­tų, ga­li ti­kė­tis, o jei­gu tu­ri dau­giau – esi ne­be­rei­ka­lin­gas. Vy­ras taip tu­rė­jo iš­va­žiuo­ti, kai ne­ra­do nor­ma­laus dar­bo.“

Kur vai­kai?

Po­nia Ni­jo­lė Šim­šė­je gy­ve­na dau­gia­bu­ty­je ša­lia Vil­niaus gat­vės.

„Ma­no vai­kai jau užau­gin­ti, ir anū­kai di­de­li: vie­nam še­še­ri, ki­tam sep­ty­ne­ri, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris. – Gy­ve­no Ang­li­jo­je, su­grį­žo dėl vai­kų, kad jie čia mo­kyk­lą lan­ky­tų.“

Njo­lė ne­su­reikš­mi­na sa­vo gy­ve­na­mo­sios vie­tos. Kur gy­ve­ni, ten ge­rai. Vie­nin­te­lis mi­nu­sas, kad „ne­tu­ri sa­vo kie­mo“.

„Bet dau­gia­bu­čia­me na­me vie­nas ki­tam la­bai pa­de­da­me, nes se­nų žmo­nių yra daug, – sa­ko po­nia Ni­jo­lė. – At­si­ke­lia ir jau­nų šei­mų. Bent mū­sų na­me kai­ta di­de­lė.“

Ji tik ap­gai­les­tau­ja, kad Šiau­liai la­bai iš­tuš­tė­ję. Šeš­ta­die­nį bu­vo ker­mo­šiu­je Vil­niaus gat­vės bul­va­re – po vi­dur­die­nio mu­gė jau bu­vo tuš­čia. Ar žmo­nėms nie­kas ne­beį­do­mu, nors ren­gi­nių yra dau­gy­bė?

Mies­to cent­re ją pri­bloš­kė iš­kirs­tų me­džių kel­mai: „Kam tie me­džiai truk­dė? Ne­ga­liu nė įsi­vaiz­duo­ti, kad prie mū­sų na­mo kas me­džius ši­taip iš­kirs­tų.“

At­sis­vei­ki­na­me ir dai­ro­mės už­kal­bin­ti jau­ną ma­mą ar tė­ve­lį su vai­ke­liu. In­di­vi­dua­lių na­mų gat­ve­lė­se ne­su­ti­ko­me nė vie­no, gal prie dau­gia­bu­čių pa­ma­ty­si­me?

Du jau­nuo­liai ant suo­liu­ko sė­di. Ne­ži­no, ar na­me yra jau­nų šei­mų su vai­kais. Pa­tys jau stu­den­tai. Aud­rius Vil­niaus ko­le­gi­jo­je mo­ko­si. Ar grįš po stu­di­jų į Šiau­lius?

„Nep­la­nuo­ju taip to­li į atei­tį“, – at­sa­ko vai­ki­nas.

Jam at­ro­do, kad Vil­nius ma­žai kuo ski­ria­si nuo Šiau­lių: „Ta pa­ti Lie­tu­va, tik ten dau­giau žmo­nių, dau­giau, kur lais­va­lai­kį ga­li pra­leis­ti, ir di­de­li eis­mo kamš­čiai. Ne­pa­tin­ka, kad rei­kia il­gai va­žiuo­ti nuo vie­no mies­to ga­lo iki ki­to. Di­džiau­sias Šiau­lių pliu­sas, kad vis­ką ga­li pa­siek­ti grei­tai“.

Nors vai­ki­nai abe­jo­jo, ar dau­gia­bu­ty­je yra jau­nų šei­mų, vie­nos laip­ti­nės link ei­na mo­te­ris su dviem ma­žy­lė­mis.

„Ag­nė, – sma­giai pri­si­sta­to. – Grįž­ta­me iš dar­že­lio.“

Mo­te­ris sa­ko, jog dau­gia­bu­ty­je su ma­žais vai­kais gy­ve­na tik dar vie­na šei­ma: „Bu­vo­me vie­nin­te­liai, tik ne­se­niai at­si­kraus­tė su ke­tu­riais vai­kais“.

Ta­čiau pa­ti­ki­na, jog Šim­šė­je pa­kan­ka­mai daug jau­nų šei­mų. Gat­vė­se ma­to ir ma­mų su ve­ži­mė­liais, ir be­si­lau­kian­čių mo­te­rų.

Gal pa­ti dar mo­ti­nys­tės ato­sto­go­se?

„Ne – dir­bu pil­nu tem­pu, esu ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė, man pa­ts dar­by­me­tis: iš­leis­tu­vių, krikš­ty­nų se­zo­nas, – at­sa­ko Ag­nė. – Ma­no dar­bas ge­ras tuo, kad pa­ti sau esu šei­mi­nin­kė, leng­viau duk­ras pri­žiū­rė­ti. La­bai ge­rai gy­ve­na­me – į vis­ką rei­kia op­ti­mis­tiš­kai žiū­rė­ti. Jei­gu vai­kai svei­ki, pa­tys svei­ki – va­di­na­si, iš­gy­ven­si­me. Mums, lie­tu­viams, la­bai trūks­ta šyp­se­nų.“

Šim­šė­je jau pen­ke­ri me­tai ir tik čia no­rė­tų gy­ven­ti.

„Čia vis­kas ran­ka pa­sie­kia­ma: į cent­rą – pės­tu­te, ša­lia dar­že­lis, mo­kyk­la, par­duo­tu­vės, pa­si­vaikš­čio­ti ei­na­me prie Talk­šos eže­ro, prie „La­pės“, – var­di­ja pri­va­lu­mus. – Tik vai­kams ma­žai yra žai­di­mų vie­tų. Daž­nai nu­va­žiuo­ja­me į Klai­pė­dą: ten ant kiek­vie­no kam­po sū­py­nės, kars­ty­nės, par­kai di­džiu­liai, žai­di­mai ne­mo­ka­mi", – pa­ly­gi­na ma­žy­lių ma­ma.

Šei­mos gal­va iš­vy­kęs į už­sie­nį už­dirb­ti pi­ni­gė­lių.

„Ban­dė­me ieš­ko­ti čia ga­li­my­bių, nei­šė­jo, bu­tas ku­ria­me gy­ve­na­me – ne mū­sų, no­ri­me nu­si­pirk­ti. Tad te­ko „paau­ko­ti“ tė­tį, kad dirb­tų šei­mos la­bui“, – tei­gia jau­na mo­te­ris.

Bus žai­di­mų aikš­te­lių

Vy­tau­tas Še­pe­taus­kas, bu­vęs Kraš­to ap­sau­gos ka­ri­nin­kas, tre­čius me­tus dir­ba Šim­šės se­niū­nai­čiu. Pats čia gy­ve­na dau­giau, kaip dvi­de­šimt me­tų.

Se­niū­nai­ti­jo­je 4 500 gy­ven­to­jų. Gy­ve­na dau­giau­sia vi­du­ti­nio am­žiaus šei­mos, dir­ban­tys žmo­nės.

Di­džiau­sia Šim­šės pro­ble­ma iš­lie­ka žvy­ruo­tos gat­vės.

„Per­nai Sa­vi­val­dy­bė tris gat­ves išas­fal­ta­vo, dar­bai vyks­ta, bet gy­ven­to­jai no­ri, kad vi­sos bū­tų as­fal­tuo­tos“, – sa­ko se­niū­nai­tis.

Rei­ka­lus spren­džia kar­tu su Šim­šės bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ku Gin­ta­ru Oliš­ke­vi­čiu­mi, Jau­nų­jų gam­ti­nin­kų cent­ro di­rek­to­riu­mi.

Ži­no, jog vai­kų žai­di­mų aikš­te­lių la­bai rei­kia, pra­šęs bend­ruo­me­nės pa­dė­ti. „Dvi aikš­te­lės bus įreng­tos prie dau­gia­bu­čių, – pa­ti­ki­na. – Vie­na – tik­rai šie­met, ki­ta – gal ki­tą­met.“

Bend­ruo­me­nė dar gau­na pro­jek­tams pi­ni­gų, o se­niū­nai­ti­joms Sa­vi­val­dy­bė lė­šų ne­ski­ria.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šim­šės me­di­nu­kai ir mū­rai – Prū­de­lio tven­ki­nio pa­kran­tė­je.

Vac­lo­vas Ving­ras Šim­šei jau­čia daug sen­ti­men­tų, nes čia pra­bė­go jau­nys­tė.

Anicetas Baziulis nuo gimimo gyvena Šimšėje, jis sako: "Anksčiau visi vienas kitą pažinojome, dabar pasisveikini tik su kaimynais."

Šiau­lių ka­ted­ra ma­to­ma ir Šim­šės.

Ai­das Sa­ba­liaus­kas iš­kė­lė prie na­mų is­to­ri­nę Lie­tu­vos vė­lia­vą: „Čia – Lie­tu­va. Nie­kur ki­tur ne­no­rė­čiau gy­ven­ti.“

Ir­mun­da išė­jo iš dar­bo, nau­jo dar ieš­ko, bet sa­ko: „Pui­kiai gy­ve­nu. Vis­ką pa­ts su­si­ku­ri sa­vo ran­ko­mis, tik ma­žiau bam­bė­ti rei­kia.“

Vy­tau­tas Še­pe­taus­kas tre­čius me­tus dir­ba Šim­šės se­niū­nai­čiu.

Ni­jo­lė gy­ve­na dau­gia­bu­ty­je, ku­ria­me kai­my­nai vie­nas ki­tam pa­de­da. Vie­nin­te­lis mi­nu­sas – nė­ra sa­vo kie­mo.

Ag­nė tei­gia, jog šei­mai su vai­kais Šim­šė pui­kus ra­jo­nas: „Vis­kas ran­ka pa­sie­kia­ma – dar­že­lis, mo­kyk­la, par­duo­tu­vės, pės­tu­te ir į cent­rą, ir prie eže­ro pa­si­vaikš­čio­ti.“