Šim­tas su­grį­žo – ma­žai ar daug?

Šim­tas su­grį­žo – ma­žai ar daug?

Šim­tas su­grį­žo – ma­žai ar daug?

Šiau­lių pra­mo­ni­nin­kų aso­cia­ci­jos duo­me­ni­mis per praė­ju­sius me­tus mies­to įmo­nė­se pra­dė­jo dirb­ti 100 šiau­lie­čių, grį­žu­sių iš emig­ra­ci­jos. Ko rei­kia, kad emig­ran­tai grįž­tų? Va­kar Šiau­lių pra­mo­ni­nin­kų aso­cia­ci­jos pre­zi­den­tas Al­vy­das Stul­pi­nas pri­sta­tė du jau­nus spe­cia­lis­tus, ku­rie pa­si­da­li­jo sa­vo su­grį­ži­mo is­to­ri­jo­mis.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Ėmė „pjau­ti šir­dį“

Šiau­lių pra­mo­ni­nin­kų aso­cia­ci­jos pre­zi­den­to Al­vy­do Stul­pi­no su­reng­tuo­se spau­dos pus­ry­čiuo­se da­ly­va­vo prieš ke­le­rius me­tus į Šiau­lius grį­žę dirb­ti Dai­nius Sta­siu­lis, UAB „Pu­tokš­nis“ ga­my­bos pro­ce­so in­ži­nie­rius, ir Kris­ti­na Zu­zie­nė, UAB „Bal­tik vai­ras“ ko­ky­bės sky­riaus spe­cia­lis­tė.

Kris­ti­na Zu­zie­nė su vy­ru grį­žo iš Ang­li­jos prieš dve­jus su pu­se me­tų. Abu ga­vo dar­bus – ji „Bal­tik vai­re“, vy­ras – bend­ro­vė­je „Stat­ga“. Ne­si­gai­li grį­žę. Emig­ra­vo ne dėl eko­no­mi­nių da­ly­kų.

„Iš­va­žia­vo­me kar­tu su vy­ru iš kar­to po stu­di­jų, – pa­sa­ko­jo K. Zu­zie­nė. – Gal­vo­jo­me apie ma­gist­ran­tū­rą, no­rė­jo­me pa­tir­ti kaž­ko nau­jo. Vi­siš­kai ne­svars­tė­me, ar ten lik­si­me, ar grį­ši­me.“

Ta­čiau, jos žo­džiais, jau po pu­sant­rų me­tų „šir­dį ėmė pjau­ti, nes ne na­mai“. Bai­gu­si fi­lo­lo­gi­ją Vil­niaus uni­ver­si­te­te ir dar stu­di­ja­vu­si vie­šuo­sius ry­šius Es­ti­jo­je, Ang­li­jo­je iš pra­džių dir­bo „juo­dą dar­bą“ – viš­tie­nos fab­ri­ke „prie li­ni­jos“. Bet grei­tai pe­rė­jo dirb­ti į ko­ky­bės sky­rių, ku­ria­me dar­bas pa­ti­ko.

„Bet vis tiek lai­kiau, jog tas dar­bas Ang­li­jo­je – tai rau­do­na žy­mė, ku­ri ly­dės ma­ne, ku­ri man nie­ko ne­da­vė, o paaiš­kė­jo, jog ta pa­tir­tis la­bai pra­ver­tė, da­vė pliu­sų dir­bant „Bal­tik vai­ro“ ko­ky­bės sky­riu­je“, – pa­si­da­li­jo Kris­ti­na.

Sa­ve ji pa­va­di­no am­ba­sa­do­re, nes da­bar ki­tus išei­vius ti­ki­na, jog „rei­kia no­rė­ti grįž­ti“.

„Vi­siems sa­kau, jog rei­kia grįž­ti, nes čia yra ge­rai. Čia – na­mai, čia lie­tu­vių kal­ba, čia ga­li bū­ti žmo­gu­mi, čia ta­ve ver­ti­na, – var­di­jo ar­gu­men­tus Kris­ti­na. – Skun­džia­ma­si, jog Lie­tu­vo­je nė­ra ge­res­nių są­ly­gų – esą duo­ki­te są­ly­gas, tai grį­ši­me. Bet tas ge­res­nes są­ly­gas tu­ri­me su­si­kur­ti pa­tys.“

Ji pa­brė­žia, jog fi­nan­si­nis „pa­ke­tas“, ku­rį emig­ran­tai par­si­ve­ža, pa­de­da Lie­tu­vo­je pra­dė­ti „bet ką“.

„Esi ku­rį lai­ką ap­si­drau­dęs fi­nan­siš­kai, ir jei­gu tu­ri ga­bu­mų, tai tik­rai už­si­dirb­si, – įsi­ti­ki­nu­si Kris­ti­na. – Lie­tu­vo­je tą pir­mi­nį „pa­ke­tą“ la­bai sun­ku už­si­dirb­ti, to­dėl emig­ruo­ja­ma.“

„Lie­tu­va – mums šei­ma“

Dai­niaus Sta­siu­lio su­grį­ži­mo is­to­ri­ja ir pa­na­ši į Kris­ti­nos, ir ki­to­kia.

Iš­va­žia­vo taip pat ne dėl fi­nan­si­nių pa­ska­tų.

„Lie­tu­vo­je dir­bau 10 me­tų ir ge­rai se­kė­si, bet no­rė­jo­me plės­ti aki­ra­tį, šir­dies grau­ža­ties, kaip Kris­ti­nai, ne­bu­vo, – pa­ly­gi­no Dai­nius. – Su žmo­na tu­rė­jo­me pla­ną dirb­ti ir kur­ti gy­ve­ni­mą Ang­li­jo­je. Dir­bau tarp­tau­ti­nė­je įmo­nė­je, ku­rio­je ne­bu­vo jo­kio skirs­ty­mo į vie­ti­nius ar sve­ti­mus – į vi­sus po­žiū­ris vie­no­das.“

Po tre­jų me­tų gy­ve­ni­mo emig­ra­ci­jo­je ga­vo pa­siū­ly­mą grįž­ti, bet „no­ro ne­bu­vo“. Kai dar po me­tų iš Šiau­lių UAB „Pu­tokš­nio“ su­lau­kė dar­bo pa­siū­ly­mo ne tik sau, bet ir žmo­nai, tuo­met ap­si­spren­dė grįž­ti.

Lė­mė ir tė­vai, ku­rie la­bai pra­šė su­grįž­ti. „Gal aš ne­tu­riu Tė­vy­nės il­ge­sio, bet aš tu­riu šei­mą, mes su žmo­na tu­ri­me tė­vus, se­ne­lius – Lie­tu­va mums pir­miau­sia yra šei­ma, že­mė, ant ku­rios užau­gau ir ku­rią vi­sa­da my­lė­siu.“

Ta­čiau ne­bu­vo leng­va spren­di­mą priim­ti, nes Ang­li­jo­je jau bu­vo su­si­kū­rę pa­grin­dą: sta­tė­si na­mus, ne­bu­vo izo­liuo­ti ar už­si­da­rę – drau­gai bu­vo ir lie­tu­viai, ir ang­lai, ir vo­kie­čiai.

„Nau­jas iš­šū­kis bu­vo sun­kus, – pa­sa­ko­jo vy­ras. – Bet iš­šū­kius aš lai­kau pa­stū­mė­ji­mu ei­ti į prie­kį. Aš ne iš tų, ku­rie žiū­ri, kur žo­lė ža­les­nė, man ža­lia žo­lė – vi­sur po ko­jo­mis. Da­bar – po 4,5 me­tų – esu la­bai pa­ten­kin­tas, kad grį­žo­me. Kai ei­ni į dar­bą ir ži­nai, kad da­ry­si tai, ką mėgs­ti – tai ve­ža!“

Jam daug nau­dos da­vė įgy­ta dar­bo pa­tir­tis va­ka­rie­tiš­ko­je įmo­nė­je. Su­tei­kė ne tik ži­nių apie tech­no­lo­gi­nius pro­ce­sus, bet ir apie dar­bo kul­tū­rą.

Ar Šiau­liai tu­ri pri­va­lu­mų?

„Pats esu pa­ne­vė­žie­tis, bet Šiau­liuo­se ma­tau daug pliu­sų – čia yra kur da­ry­ti kar­je­rą, nes yra daug ge­rų pra­mo­nės įmo­nių. Dar­bo pa­siū­la di­de­lė ir są­ly­gos aug­ti spe­cia­lis­tui ge­ros – Šiau­liai vi­sa tai tu­ri“, – pa­brė­žė Dai­nius.

Įmo­nė­je ve­da moks­lei­vių eks­kur­si­jas ir agi­tuo­ja: „Jei­gu ži­nai sa­vo tiks­lą, jei­gu jo sie­ki, tai pa­siek­si ir Lie­tu­vo­je Džiau­giuo­si, kad iš tų eks­kur­san­tų du jau iš­vy­dau dir­ban­čius ga­myk­lo­je.“

„Grą­ži­no“ šim­ta­mi­li­jo­ni­nę in­ves­ti­ci­ją

„Ne ma­dos vai­ko­mės, kel­da­mi emig­ran­tų grą­ži­ni­mo klau­si­mą, – tei­gė ŠPA pre­zi­den­tas Al­vy­das Stul­pi­nas. – No­ri­me pa­gar­sin­ti sėk­mės is­to­ri­jas, kad jie grįž­tų. Per praė­ju­sius me­tus į mū­sų įmo­nes įsi­lie­jo apie 100 su­grį­žu­sių­jų, ku­rie čia ma­to ir ra­do ga­li­my­bes dirb­ti, kur­ti. Mū­sų tiks­las – su­da­ry­ti jiems kuo pa­lan­kes­nes są­ly­gas.“

Jis pa­brė­žė, jog vien vers­lo jė­gų tam neuž­ten­ka. Į pro­ce­są tu­ri jung­tis vers­las, sa­vi­val­da ir švie­ti­mo sis­te­ma.

Dau­giau­sia grį­žu­sių­jų per­nai įdar­bi­no bend­ro­vės „Bo­de­sa“, „Diab“, „El­ga“, „Gra­fų bal­dai“ .

100 su­grį­žu­sių­jų – ma­žai ar daug?

„Tai tik pir­mie­ji žings­niai, pir­mo­sios kregž­dės, – sa­kė A. Stul­pi­nas, bet pa­tei­kė ir įspū­din­gą skai­čia­vi­mą: – Eko­no­mis­tai skai­čiuo­ja, jog vie­ną žmo­gų išau­gin­ti, išug­dy­ti vals­ty­bei, mums vi­siems, kai­nuo­ja 1 mi­li­jo­ną eu­rų. Tad 100 mi­li­jo­nų eu­rų in­ves­ti­ci­ja „grį­žo“ į Šiau­lius.“

„Ne­su gir­dė­jęs, kad koks nors vers­lo pla­nas bū­tų tiek in­ves­ti­ci­jų pri­trau­kęs į Šiau­lius ar Šiau­lių re­gio­ną, – pa­ly­gi­no pra­mo­ni­nin­kas. – Nuo to gra­žaus 100-to tu­ri­me at­si­spir­ti ir jį pa­dvi­gu­bin­ti, pa­tri­gu­bin­ti.“

A. Stul­pi­nas ak­cen­ta­vo, jog tam rei­kia su­kur­ti Šiau­lių mies­to ir Šiau­lių re­gio­no vi­zi­ją. Mies­to Ta­ry­ba lė­šų yra sky­ru­si.

„Rei­kia stra­te­gi­jos pen­ke­riems, de­šim­čiai ar net šim­tui me­tų ir tap­tu­me jos am­ba­sa­do­riais“, – sa­kė ŠPA va­do­vas.

Pats praė­ju­sią sa­vai­tę tu­rė­jo pro­gos įsi­ti­kin­ti, jog yra no­rin­čių­jų grįž­ti. Pa­ry­žiu­je da­ly­va­vo Lie­tu­vos kul­tū­ros die­nų ren­gi­niuo­se, su­si­ti­ko su lie­tu­vių bend­ruo­me­ne. „Pak­lau­siau, ar yra gal­vo­jan­čių grįž­ti, ir nu­ste­bau, kai sa­lė­je pa­ki­lo daug ran­kų, – pa­si­da­li­jo įspū­džiu. – Ten dir­ba ir de­šimt, ir pen­kio­li­ka me­tų, o ima gal­vo­ti apie grį­ži­mą. Tu­ri­me tap­ti jiems tar­pi­nin­kais.“

A. Stul­pi­nas var­di­jo, jog kol kas stin­ga ele­men­ta­riau­sių da­ly­kų: in­for­ma­ci­jos apie ga­li­my­bes Lie­tu­vo­je, at­sa­ky­mų apie dar­že­lius, mo­kyk­las ir ko­kio­mis kal­bo­mis ga­lės mo­ky­tis grį­žu­sių­jų vai­kai.

Pab­rė­žė, jog ir eko­no­mi­niai da­ly­kai svar­būs: „Di­di­na­me at­ly­gi­ni­mus, tik gal ne to­kiais tem­pais, kaip ti­ki­ma­si.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Kris­ti­na Zu­zie­nė, prieš dve­jus su pu­se me­tų su­grį­žu­si iš emig­ra­ci­jos, tei­gia: „Kai sa­ko­ma: duo­ki­te ge­res­nes są­ly­gas, ta­da grį­ši­me, aš ma­nau, jog ge­res­nes są­ly­gas ga­li­me su­si­kur­ti tik pa­tys.“

Dai­nius Sta­siu­lis su­grį­žo iš emig­ra­ci­jos, kai dar­bas bu­vo pa­siū­ly­tas ne tik jam, bet ir žmo­nai, ir ne­si­gai­li: „Jei­gu ži­nai, ko sie­ki, pa­siek­si ir Lie­tu­vo­je. Ei­nu į dar­bą, ži­nau, kad da­ry­siu tai, ką mėgs­tu – tai ve­ža.“

Al­vy­das Stul­pi­nas, Šiau­lių pra­mo­ni­nin­kų aso­cia­ci­jos pre­zi­den­tas: „No­ri­me pa­gar­sin­ti sėk­mės is­to­ri­jas, kad jie grįž­tų“.