Silpnų žmonių viltys sudėtos į Kalėdų Senelį, merą, Briuselį

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Eti­ke­to eks­per­tas ir kny­gų au­to­rius Gied­rius Druk­tei­nis tei­gia, kad svar­biau­sias da­ly­kas žmo­nių bend­ra­vi­me – dė­me­sio ro­dy­mas vie­nas ki­tam.
Te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­jas, eti­ke­to eks­per­tas, kny­gų au­to­rius Gied­rius Druk­tei­nis Sa­vi­val­dos die­ną mo­kė Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jus man­da­gaus el­ge­sio. Tiks­liau – žmo­giš­ku­mo, ku­rio pa­grin­das – dė­me­sys ki­tam. Vos prieš ke­lis mė­ne­sius iš­gy­ve­nęs šir­dies smū­gį G. Druk­tei­nis šian­dien ir vėl ne­sto­ko­ja nei įžval­gų, nei sar­kaz­mo, nei ge­ro hu­mo­ro. Di­džiuo­ja­si, kad jo tė­vas ki­lęs iš Kur­šė­nų.

Dė­me­sin­gu­mas – pa­ts svar­biau­sias žmo­gui

Kiek mus rei­kia pi­ni­gų? Ka­da žmo­gus ga­li pa­sa­ky­ti, ka­da yra tur­tin­gas? To­kius klau­si­mus ke­lia G. Druk­tei­nis ir čia pat duo­da at­sa­ky­mą: "Koks nors ban­ki­nin­kas sa­ky­tų, kad pi­ni­gų nie­ka­da ne­ga­na. Jei kal­bė­tų koks pro­tin­gas žy­das, pa­ci­tuo­tų, kas pa­ra­šy­ta Tal­mu­de: tur­tin­gas esi tiek, kiek ga­li duo­ti ki­tiems. Tu­ri­ma ome­ny, kiek ga­li įkvėp­ti ki­tus žmo­nes sa­vo pa­vyz­džiu".

Ir čia pat G. Druk­tei­nis krei­pia­si į Sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jus.

"Jūs, kaip ir pa­ra­šy­ta Nau­ja­ja­me tes­ta­men­te, esa­te re­gi­nys vi­sam pa­sau­liui. Žiū­rė­da­mi į jus, žmo­nės ma­to sa­vo at­vaiz­dą – ne­si­šyp­san­tį, su­sta­ba­rė­ju­sį, pa­niu­ru­sį, abe­jin­gą, pa­var­gu­sį. Bet jei­gu jūs pa­ban­dy­tu­mė­te šias sa­vy­bes pa­keis­ti į ko­kias žmo­giš­kes­nes... Ge­riau­si da­ly­kai yra ne­mo­ka­mi. Pa­vyz­džiui, nuo­šir­di šyp­se­na".

Jis pa­ste­bi, kad bet ku­rios pa­sau­lio sa­vi­val­dy­bės dar­be es­mi­nis da­ly­kas yra dė­me­sin­gu­mas. Mums iš­puo­lė pik­ta lem­tis gy­ven­ti grei­to var­to­ji­mo epo­cho­je. Mū­sų vai­kai ir anū­kai pra­ran­da tuos įgū­džius, ku­riuos ka­dai­se la­bai puo­se­lė­da­vo­me ir lai­kė­me di­de­lė­mis ver­ty­bė­mis. Pa­vyz­džiui, ge­bė­ji­mas skai­ty­ti il­gus teks­tus, ra­šy­ti ran­ka, iš­klau­sy­ti il­gą kal­bą fo­ku­suo­jant dė­me­sį. Šiais lai­kais žmo­nės no­ri vis­ko greit, čia ir da­bar. Vi­si no­ri grei­to spren­di­mo, auk­si­nės tai­syk­lės, tri­jų žings­nių, ku­rie pa­dės nu­mes­ti svo­rio, pa­da­ry­ti kar­je­rą ir pa­na­šiai. Daž­niau­siai ne­kreip­da­mi dė­me­sio į pa­tį pro­ce­są ir ne­su­vok­da­mi, kiek jis trun­ka.

G. Druk­tei­nis ak­cen­tuo­ja, kad dė­me­sin­gu­mas – pa­ts svar­biau­siais bet ku­riam pa­sau­lio žmo­gui. Jei pa­klaus­tų, koks da­ly­kas gy­ve­ni­me yra svar­biau­sias, dau­gu­ma iš­var­din­tų šei­mą, vai­kus, svei­ka­tą, au­gin­ti­nį... Be abe­jo, tai yra svar­bu. Bet pa­sau­ly­je gy­ve­na mi­li­jo­nai žmo­nių, ku­rie tų da­ly­kų ne­tu­ri ir yra lai­min­ges­ni už tu­rin­čiuo­sius. Eg­zis­tuo­ja vie­nas da­ly­kas, ku­ris sun­kiai iš­si­ko­vo­ja­mas, o iš­si­ko­vo­jus iš­lai­ko­mas – dė­me­sys sau. Vi­so pa­sau­lio dė­me­sio at­krei­pi­mas į ko­kį poel­gį, el­ge­sį, šmaikš­tų są­mo­jį, nu­ta­py­tą pa­veiks­lą, pa­ra­šy­tą ei­lė­raš­tį ar su­rink­tą kamš­te­lių ko­lek­ci­ją.

"Tu­rė­ki­te ome­ny­je – nie­kas gy­ve­ni­me ne­tu­ri pra­smės, jei to neį­ver­ti­na kaž­kas iš šo­no. Pats ko­rek­tiš­kiau­sias šian­dien bū­das pa­siųs­ti žmo­gų po vel­nių – nu­suk­ti nuo jo sa­vo žvilgs­nį. Ar­ba dar ir pra­dė­ti nar­šy­ti sa­vo mo­bi­lia­ja­me te­le­fo­ne (juo­kia­si). Mo­kė­ji­mas iš­klau­sy­ti, su­telk­ti dė­me­sin­gu­mą – jei­gu cha­mui tai yra di­džiau­sia pa­slau­ga, ku­rią jūs ga­li­te pa­da­ry­ti at­kreip­da­mi dė­me­sį į tai, ką jis pa­da­rė, pa­sa­kė, už­ga­vo, tai ge­ram žmo­gui, ku­rių, aiš­ku, pa­sau­ly­je yra ne­pa­ly­gi­na­mai dau­giau, nei blo­gie­čių, tai yra pa­ts di­džiau­sias įver­ti­ni­mas", – dės­tė žmo­nių el­ge­sio ana­li­ti­kas.

Jis pa­sa­ko­jo, kad skai­ty­da­mas pa­skai­tas pe­da­go­gams bet ku­rio­je ša­lies vie­to­je su­si­lauk­da­vo klau­si­mo, kaip mo­ky­to­jui elg­tis su ag­re­sy­viais vai­kų tė­vais. Ypač jei tas tė­vas do­mi­nuo­jan­tis fi­ziš­kai, jei yra val­džios at­sto­vas ar­ba mo­kyk­los fi­nan­si­nis do­no­ras. Kaip elg­tis ei­li­nei mo­ky­to­jai, su­si­dū­ru­siai su to­kia ag­re­si­jos sie­na? G. Druk­tei­nis tvir­ti­na: yra vie­nin­te­lis bū­das – tie­siog nu­suk­ti sa­vo žvilgs­nį. Bet ku­ris žmo­gus, pa­jus, kad jo iš­lie­ja­ma emo­ci­ja, gal­būt ir pa­grįs­ta, ne­tu­ri jo­kios pra­smės, jei to kaž­kas ne­klau­so.

Dau­gu­mai žmo­nių, atė­ju­sių rei­ka­lau­ti kaž­ko­kių spren­di­mų, svar­biau­siais yra ne pa­ts spren­di­mas, o su­ras­ti žmo­gų, ku­ris jį iš­klau­sys.

Nie­kas gy­ve­ni­me ne­tu­ri pra­smės, jei to neį­ver­ti­na kaž­kas iš šo­no. Pats ko­rek­tiš­kiau­sias šian­dien bū­das pa­siųs­ti žmo­gų po vel­nių – nu­suk­ti nuo jo sa­vo žvilgs­nį.

Svar­biau­sia ne lėkš­tė, o prie­šais sė­din­čio­jo akys

"Di­džiau­sia bė­da, kad eti­ke­tas yra su­vo­kia­mas kaip for­mu­lių rin­ki­nys, kaip dau­gy­bos len­te­lė", – sa­ko ne vie­ną kny­gą apie eti­ke­tą iš­lei­dęs eks­per­tas.

Sis­te­ma, su­kur­ta pa­leng­vin­ti gy­ve­ni­mą, daž­nai at­ne­ša dis­kom­for­tą.

Jis pri­si­mi­nė gi­mi­nai­tį, ku­ris, pa­ma­tęs šven­tė­je G. Druk­tei­nį, su­tri­ko, ar į tei­sin­gas tau­res pi­la vy­ną.

"O jo­kio skir­tu­mo, svar­bu ne iš ko, o su kuo tą vy­ną ge­ri. Jei yra rei­ka­las, ga­li­ma ir iš mo­te­riš­ko ba­te­lio jį iš­ger­ti, o ne blaš­ky­tis po vi­są Šiau­lių ra­jo­ną ieš­kant tam tin­ka­mų tau­rių", – dės­tė pra­ne­šė­jas, su­kel­da­mas au­di­to­ri­jos šyp­se­ną.

Jis siū­lo įsi­dė­mė­ti vie­ną tai­syk­lę: sė­dint prie sta­lo, svar­biau­sia, ne tai, kas yra pa­dė­ta prieš ta­ve lėkš­tė­je, o prie­šais sė­din­čio žmo­gaus akys. Jam tu­ri bū­ti skir­tas vi­sas ta­vo dė­me­sys ir ener­gi­ja, o ne tai, ar tei­sin­gai pjaus­tai ko­kį vy­nio­ti­nį.

Iš­mo­ko pe­rad­re­suo­ti sa­vo pro­ble­mą ki­tiems

G. Druk­tei­nis yra iš­lei­dęs 9 kny­gas, iš ku­rių dvi skir­tos eti­ke­tui. Kaip sa­ko pa­ts, jo spe­cia­li­za­ci­ja – vy­rai. Jam il­gus me­tus bu­vo ne­sup­ran­ta­ma, ko­dėl tie vy­rai taip nu­skriaus­ti. Mo­te­rys tu­ri vis­ką. Mil­ži­niš­ką gro­žio in­dust­ri­ją. Bet ko­kia­me spau­dos kios­ke ga­li­ma pa­ma­ty­ti be­ga­lę mo­te­rims skir­tų žur­na­lų, pa­ta­ri­mų. Mo­te­ris tu­ri pri­gim­ti­nę tei­sę at­ro­dy­ti gra­žiai, keis­ti iš­vaiz­dą.

Vy­rų gi ap­ran­ga mo­no­to­niš­ka, daž­nai viens­pal­vė. Pa­var­čius žur­na­lus vy­rams, ga­li­ma da­ry­ti iš­va­dą, kad jų in­te­re­sai su­si­ve­da vien į me­džiok­lę, žūk­lę, au­to-mo­to, ką nors sek­sua­laus ir gal dar į Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą.

Iš vy­rų bu­vo rei­ka­lau­ja­ma bū­ti vy­riš­kais – mo­kė­ti šok­ti, su­pjaus­ty­ti su­me­džio­tą zui­kį ("ma­mu­tą"), pa­keis­ti au­to­mo­bi­lio ra­tą. Sta­tis­tiš­kai ab­so­liu­ti dau­gu­ma tai mo­kė­jo. Šian­dien vi­sa pe­da­go­gi­ka pa­si­kei­tė į de­le­ga­vi­mo prin­ci­pą. Sa­vo vai­kų ir anū­kų tar­pe pa­ste­bi­me, kad žmo­nės yra mo­ko­mi sa­vo pro­ble­mą pe­rad­re­suo­ti kaž­kam ki­tam.

Žmo­nės yra pa­si­da­rę to­kie silp­ni, kad no­ri, jog jų pro­ble­mas spręs­tų kaž­kas ki­tas: gal me­ras, gal Ka­lė­dų se­ne­lis, gal Eu­ro­pos Są­jun­gos fi­nan­sa­vi­mas, gal Briu­se­lis, gal Ma­jų ka­len­do­rius... Ne­be­no­ri­me su sa­vo pro­ble­mo­mis su­si­dur­ti akis į akį, no­ri­me jas de­le­guo­ti kaž­kam ki­tam. Pa­vyz­džiui, sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jams.

Kny­gos pir­ki­mas yra in­ty­mus ak­tas

2011 me­tais G. Druk­tei­nis iš­lei­do kny­gą "Kak­la­raiš­tis yra po­li­ti­ka". Ją no­rė­jo pa­va­din­ti džen­tel­me­no gi­du po gy­ve­ni­mą. Lei­dyk­la au­to­riui išaiš­ki­no, kad ne­ga­li­ma to­kio pa­va­di­ni­mo nau­do­ti. Lie­tu­vių są­mo­nė­je žo­dis džen­tel­me­nas tu­ri nei­gia­mą po­teks­tę. "Oi, oi, at­si­ra­do čia džen­tel­me­nas".

Ge­riau­siai par­duo­da­mos kny­gos, ku­rių pa­va­di­ni­mai pra­si­de­da žo­džiu "kaip": kaip už­dirb­ti mi­li­jo­ną, kaip nu­mes­ti svo­rio, kaip su­si­ras­ti drau­gų, kaip pa­da­ry­ti kar­je­rą...

"Jei jūs iš­si­ren­ka­te kny­gą "Kaip už­dirb­ti mi­li­jo­ną", vi­sam pa­sau­liui pa­ro­do­te, kad esa­te uba­gas ir to mi­li­jo­no ne­tu­ri­te", – per­spė­ja lek­to­rius.

Vi­sos kny­gos apie die­tas, su­dau­žy­tas šir­dis, trūks­ta­mus mi­li­jo­nus vi­sam pa­sau­liui ro­do, kad jums tai skau­da. Ieš­ko­te at­sa­ky­mų ir ti­ki­tės, kad au­to­riai jums juos pa­teiks. Į Sa­vi­val­dy­bę atei­na žmo­nės su to­kiu pat ti­kė­ji­mu.

Au­to­rius at­si­sa­kė pa­va­di­ni­mo su žo­de­liu "kaip" ir sa­vo kny­gą pa­va­di­no "Kak­la­raiš­tis yra po­li­ti­ka". Kak­la­raiš­tis yra svar­bus da­ly­kas kiek­vie­nam vy­rui. Eks­per­tas įro­di­nė­ja vy­rams, kad jų ap­ran­go­je yra ir po­li­ti­nių mo­men­tų. Pa­vyz­džiui, Ira­no pre­zi­den­tas yra pa­reiš­kęs, kad jis nie­ka­da ne­si­riš kak­la­raiš­čio, nes tai yra Va­ka­rų de­ka­dan­so sim­bo­lis. Kak­la­raiš­tis yra ga­lin­ges­nis už bet ko­kius ke­dus, džin­sus, ir mo­te­rys ne­leis me­luo­ti, kad joms pa­tin­ka vy­riai su kak­la­raiš­čiais.

Pro­to­ko­las, kaip ir Ho­li­vu­das, neiš­nyks, kol žmo­nės jau­sis silp­ni

G. Druk­tei­nis siū­lo pa­kal­bė­ti apie vi­sam pa­sau­liui ži­no­mą vie­tą – Ho­li­vu­dą. Jo pro­duk­ci­ją var­to­si­me šian­dien, var­to­jo­me va­kar kaip ir vi­sus pa­sta­ruo­sius 100 me­tų. Ko­dėl jis taip sėk­min­gai ke­pa to­kius kū­ri­nius, ku­riuos vie­no­dai su­pran­ta lie­tu­viai, es­tai, šiau­rie­čiai, mon­go­lai, ar­gen­ti­nie­čiai ar pa­na­šiai?

"Jau 100 me­tų Ho­li­vu­das par­da­vi­nė­ja pa­sau­liui vie­ną pa­pras­tą žmo­giš­ką pro­ble­mos spren­di­mo bū­dą – "Hap­py end" (lai­min­gą pa­bai­gą). Ab­so­liu­ti dau­gu­ma su­kur­ta pa­gal tą pa­tį kur­pa­lių. Iš pra­džių vis­kas blo­gai. He­ro­jus pa­že­min­tas, ne­tei­sė­tai ka­lin­tis, iš jo atim­tos kaž­ko­kios ga­lios, jis ne­gra­žus, nie­kas ne­no­ri su juo drau­gau­ti. Fil­mo vi­du­ry­je jis in­ves­tuo­ja į sa­ve, su Kung Fu Pan­da tre­ni­ruo­ja­si, skai­to iš­min­ties kny­gas, li­pa į kal­nus, me­di­tuo­ja. Mums jau aiš­ku, kad nu­si­lei­dęs že­myn iš­dau­žys vi­sus prie­šus. Gal­būt su Bet­me­no pa­gal­ba, gal su JAV ar­mi­jos, gal su spe­cia­liais bur­tų laz­de­lės įgū­džiais. Ir jam ati­teks vis­kas – gra­žiau­sia mer­gi­na, la­ga­mi­nas su mi­li­jo­nu do­le­riu ir taip to­liau... Mes tą žiū­ri­me kiek­vie­ną die­ną. Ko­dėl?" – pro­vo­kuo­ja G. Druk­tei­nis.

To­dėl, kad žmo­nėms rei­kia ši­to su­grį­ži­mo, pa­si­ti­kė­ji­mo pa­sau­lio har­mo­ni­ja ir tvar­ka. Žmo­nės yra pa­si­me­tę ir silp­ni. Jie pa­bun­da ir jau jiems yra blo­gai: tai ly­ja, tai per šal­ta, tai per karš­ta, tai per anks­ti pa­bu­do, tai vie­nas pa­bu­do... Iki pat už­mi­gi­mo va­ka­re pro­ble­mos jį per­se­kio­ja. Vie­ni jas ban­do spręs­ti svai­ga­lų pa­gal­ba. Bet ab­so­liu­ti dau­gu­ma pa­do­rių žmo­nių ieš­ko me­ro, Bet­me­no, ka­ra­liaus, ge­ne­ro­lo – kaž­ko­kios ga­lios, ku­ri už­tik­ri­na tvar­ką ir už­tik­ri­na tai, kad pa­spau­dus myg­tu­ką įsi­jungs švie­sa. Ir švie­so­fo­rai veiks, ir par­duo­tu­vės dirbs, ir ke­liai bus as­fal­tuo­ti...

"Pro­to­ko­las, kaip ir Ho­li­vu­das, ne­ga­li iš­nyk­ti tol, kol žmo­nės jau­sis silp­ni ir vi­sa­da lauks, kol ant aukš­čiau­sio so­cia­li­nės hie­rar­chi­jos laip­te­lio sto­vin­tis žmo­gus ne­pra­dės kaž­ką da­ry­ti. Jie kaip ir ta­me Ho­li­vu­do fil­me ti­ki­si lai­min­gos pa­bai­gos. Ir jūs, kaip tie Ho­li­vu­do is­to­ri­jų pa­sa­ko­to­jai, gal­būt esa­te ta pa­sku­ti­nė ins­tan­ci­ja, ku­ri dar ga­li su­grą­žin­ti tą vil­tį ir pa­si­ti­kė­ji­mą", – ak­cen­tuo­ja lek­to­rius tar­nau­to­jams.

Ne­sek pa­skui mi­nią

Eti­ke­to pa­va­di­ni­mas su­si­jęs su bi­lie­tu, ant ku­rio ka­ra­liaus Liud­vi­ko IV lai­kais bu­vo su­ra­šo­mos tai­syk­lės, kaip elg­tis. Eti­ke­tas – sis­te­ma, pa­de­dan­ti žmo­nėms in­den­ti­fi­kuo­ti sa­vo kla­sės, luo­mo, gil­di­jos, gen­ties, gau­jos na­rius. Nep­rik­lau­so­mai, kas tiek žmo­nės yra vie­ni ki­tiems, jų veik­la, el­ge­sys, ap­ran­ga, kal­bė­se­na ga­li pa­ro­dy­ti, kad kaž­ku­ris iš jų yra iš ki­tos ap­lin­kos. Pa­vyz­džiui, sė­di aš­tuo­nis žmo­nės ir pie­tau­ja. Sep­ty­ni val­gio su pei­liais ir ša­ku­tė­mis, vie­nas – ran­ko­mis. Ne dėl­to, kad jis yra blo­gas žmo­gus. Tie­siog vi­si iš­kart ži­no, kad jis yra iš ki­tos ap­lin­kos.

Kam eti­ke­tas rei­ka­lin­gas? Tam, kad bū­tu­mė­te ge­res­ni už sa­ve.

"Mes gy­ve­na­me dar ir mil­ži­niš­ko pa­si­rin­ki­mo lai­kais. At­si­rink­ti tu­ri­me va­do­vau­da­mie­si kaž­ko­kiais kri­te­ri­jais. Ko­dėl aš tu­riu su ju­mis drau­gau­ti, jei ša­lia jū­sų yra dar 99 žmo­nės, iš ku­rių aš tu­riu ga­li­my­bę pa­si­rink­ti. Eti­ke­tas sa­ko, jūs tu­ri­te bū­ti ge­res­nis už ki­tus. Kaip sa­ko žy­dai – nie­ka­da ne­sek pa­skui mi­nią, būk tru­pu­tė­lį ki­toks, nei vi­si. Ta­vo ap­lin­ko­je nie­kas mo­te­rims ne­sa­ko komp­li­men­tų, o tu pa­sa­kai. Vi­si pa­si­svei­ki­na "la­ba die­na", o tu dar pri­du­ri "kaip ge­rai at­ro­dai". Smulk­me­na, ku­ri nie­ko ne­kai­nuo­ja, bet ga­li už­dirb­ti mi­li­jo­ną", – ti­ki­na eti­ke­to eks­per­tas.

To­kios de­ta­lės lei­džia bū­ti ge­res­niu už ki­tais, iš­si­skir­ti mi­nio­je.

"Penk­tą va­lan­dą Sa­vi­val­dy­bė­je vi­si at­si­sto­ja ir išei­na, nes Kons­ti­tu­ci­ja ga­ran­tuo­ja tei­sę į poil­sį. O jūs pa­si­lie­ka­te. Ne dėl­to, kad me­ras gal­vo­tų, jog jūs lė­tas ir ne­spė­jat per die­ną at­lik­ti už­duo­čių. Ne, jūs duo­da­te su­pras­ti, kad jums rū­pi Ža­lio­ji pla­ne­ta. Kai vi­si sė­di kamš­čiuo­se ir dū­mi­ja, jūs jau ge­riau pa­lauk­sit, kol tie kamš­čiai iš­si­va­ži­nės. O per tą lai­ką dar ir pa­dir­bė­sit su Sa­vi­val­dy­bės vi­zi­ja...", – sma­giai sa­vo įžval­gas dės­to lek­to­rius, su­kel­da­mas sa­lė­je juo­ką.

Ta­čiau juok­tis čia ne­la­bai yra dėl ko, nes, sa­ko G. Druk­tei­nis, to­kio žmo­gaus vei­das ir var­das atei­na pir­mas į są­mo­nę va­do­vui, kai su­da­ro­mas są­ra­šas, kur da­li­ja­mi prie­dai, ko­man­di­ruo­tės...

Tai, var­dan ko gy­ve­na­me

Kas yra man­da­gu­mas? An­ti­kos iš­min­čiai aiš­kin­da­vo, kad tai yra mak­si­ma­lių re­zul­ta­tų pa­sie­ki­mas su mi­ni­ma­lia ener­gi­ja. Pa­vyz­džiui, no­rint kaž­ką pa­sa­ky­ti, jums ne­rei­kia rėk­ti ir nau­do­ti daug ener­gi­jos. O ra­mus nuo­sek­lus kal­bė­ji­mas rei­ka­lau­ja ne tik ne­daug ener­gi­jos, bet ir yra man­da­gus.

Kas svei­ki­nan­tis pir­mas tu­ri iš­ties­ti ran­ką: vy­ras ar mo­te­ris? Kai žmo­nės pra­dė­jo pai­sy­ti vie­nas ki­to in­te­re­sų, vie­na pir­mų­jų už­duo­čių iš­ki­lo in­den­ti­fi­kuo­ti sa­ve. Pa­ro­dy­ti ki­tam žmo­gui, kad tu ne­si grės­mė, prie­šas. Ko­dėl žmo­nės pra­dė­jo lies­tis vie­nas prie ki­to? Pir­miau­siai, pra­dė­jo ro­dy­ti vie­nas ki­tam del­nus, sa­ky­da­mi, kad ne­tu­ri, ką slėp­ti. Pri­si­lie­ti­mas vie­nas prie ki­to svei­ki­nan­tis, bu­vo bū­das pa­tik­rin­ti, ar ki­tas vy­ras ne­tu­ri gink­lo. Ran­kos pa­kra­ty­mas bu­vo skir­tas tam, kad iš ran­ko­vės iš­bir­tų pa­slėp­ti gink­lai.

Mo­te­rys is­to­riš­kai nie­ka­da ne­bu­vo iden­ti­fi­kuo­ja­mos su gink­lais. Mo­te­rų dra­bu­žiuo­se nė­ra daug ki­še­nių, skir­tin­gai nei pas vy­rus. Dėl­to vy­rui psi­cho­lo­giš­kai yra sun­ku lies­tis prie mo­ters svei­ki­nan­tis, nes ji nie­ka­da ne­tu­rė­jo gink­lų, ne­tu­rė­jo kur jų slėp­ti.

"Tur­ki­te ome­ny­je, kad pir­ma­sis ran­ką bet kam iš­tie­sia tas, kas no­ri pa­de­monst­ruo­ti sa­vo drau­giš­ku­mą ir pa­gar­bą", – ak­cen­ta­vo eks­per­tas.

G. Druk­tei­nis pa­tei­kė pa­ta­ri­mų, kaip elg­tis, sie­kiant su­si­tar­ti ir iš­veng­ti pro­ble­mų ne­ma­lo­nio­se si­tua­ci­jo­se.

Kai kal­ba­te kaž­ką ge­ro, ran­kos tu­ri bū­ti nu­kreip­tos į sa­ve, o kai blo­ga, į pa­šne­ko­vus.

Rei­kia siek­ti, kad kal­ban­tis akių ly­gis su žmo­gu­mi, ku­ris tu­ri tau prie­kaiš­tų, bū­tų pa­na­šia­me ly­gy­je.

"Vi­sa­da ro­dyk del­nus ir nie­ka­da ne­si­gin­čyk su žmo­gu­mi, nes bet ku­rio gin­čo re­zul­ta­tas yra įro­dy­mas, kad vie­nas iš mū­sų yra dur­nius. Kaž­ko ne­sup­ran­ta, kaž­ko ne­ži­no, o to ne­mėgs­ta nie­kas. Dar 1992 me­tais A. Če­kuo­lis mums sa­ky­da­vo: vi­sa­da kal­bė­ki­te to­kias fra­zes – aš ta­ve gir­džiu, aš su­pran­tu, jūs tei­sus, neį­ma­no­ma jums pa­prieš­ta­rau­ti. Šio­se fra­zė­se su­si­pi­na daug iš­min­ties. Vi­sų pir­ma dė­me­sys tam žmo­gui – tu pa­ro­dai, kad iš­gir­dai, ką jis tau sa­kė", – pa­ta­rė lek­to­rius.

90 pro­cen­tų sa­ki­nių pra­de­da­me žo­de­liu "aš" ir taip da­ro­me klai­dą. Ver­ta pe­rad­re­suo­ti šį žo­dį į "tu", "tau", "ta­vo"... Ką tu vei­ki, kaip tu jau­tie­si, ką tu ma­nai? Žmo­gui tai yra svar­biau­sia. Tai tie­siau­sias ke­lias į jo šir­dį.

"Net ir ži­no­da­mi at­sa­ky­mą iš anks­to ne­si­dro­vė­ki­te ro­dy­ti žmo­gui dė­me­sį. Tai yra tai, var­dan ko mes gy­ve­na­me".

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
G. Druk­tei­nis eti­ke­tą ak­cen­tuo­ja li­be­ra­liai ir ak­cen­tuo­ja žmo­giš­ku­mą: sė­dint prie sta­lo svar­biau­sia – prie­šais sė­din­čio žmo­gaus akys, o ne tai, kad pa­dė­ta ta­vo lėkš­tė­je.

Komentarai

miestietis    Šeš, 2019-10-19 / 15:46
Apsiskaitęs žmogutis, o ir liežuvis gerai pakabintas, tik niekaip neišdyla iš atminties jo poelgis 3 val. nakties, prie vieno Šiaulių viešbučio, kur buvo visas labai pasipiktinęs, kad pono nelaukė ir akimirksniu neatvėrė vartų. Taigi- papliaukšti apie mandagumą yra viena, o kasdienybėje būti džentelmenu yra visai kas kita.
Saulius    Šeš, 2019-10-19 / 19:22
Taigi koučeris, jis iš to gyvena - mokydamas gyvent kitus :) Įdomu, kiek nuplėšė iš savivaldybininkų už tą "akių atvėrimą " ? Tūlas pilietis gal dirba visą mėnesį prie staklių.
miestietis    Šeš, 2019-10-19 / 20:32
Ką Jūs, Sauliau, kokį tūlo mėnesį prie staklių, mažiausiai plius su atostoginiais už du metus be PVM, juk negali "visažinis", pasiskaitęs žydų švento rašto neaiškios prigimties ir kitų protingų knygų nuotrupų, imti kaip žmogus, kuris neriša kojinių kojaraiščių ir neturi pižoniškos lazdelės. Šiaip, tai negaila man Giedriaus uždirbamų, jei yra paklausa ir rajono savivaldybės iždas trykšta pertekliumi ir daugiau nėra kur prasmingai panaudoti lėšų.
Šeduvietė    Ant, 2019-10-22 / 07:43
Jis man yra toks teatrališkas, toks įvaizdis, lyg būtų pasikėlęs aukščiau ir nuduodantis, kad yra vertingesnis už kitus. Man Pranckėtis atrodo didesnis džentelmenas, nei jis.
Tai tik verslas    Ant, 2019-10-22 / 10:12
Rodos 1936 metais išleista Dale Carnegie knyga "Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms". Ten aiškios, suprantama forma surašytos taisyklės ir veikimo būdai, siekiant sėkmės. Tą patį loxams dėsto Druktenis. Bet ar pagalvojo, kas nors, kas nutinka, kai bendrauja tarpusavyje du tipai, kuriems realiai nusišikt vienam ant kito, bet kurie puikiai išmokę šią beprasmišką manipuliavimo Bibliją. Carnegie Galiausiai nusižudė. Galimai todėl, kad suprato ką parašė.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.