Sibiro Madona

Si­bi­ro Ma­do­na

Kai po­pie­žius Pran­ciš­kus Vil­niaus ar­ki­ka­ted­ros ba­zi­li­kos Trem­ti­nių kop­ly­čio­je mel­dė­si prie Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos sta­tu­los, trans­lia­ci­ją ste­bė­jo ir Zi­niū­nuo­se (Jo­niš­kio r.) gy­ve­nan­tis Juo­zas Mal­du­tis. Trem­ties sim­bo­liu ta­pu­sią skulp­tū­rą su­kū­rė jo bro­lis, bu­vęs Lin­ku­vos gim­na­zis­tas Jo­nas Mal­du­tis (1927–2012), iš la­ge­rio at­vy­kęs pas iš­trem­tą šei­mą. Il­gus me­tus Kras­no­jars­ko sri­ties Kor­bi­ko ka­pi­nė­se sto­vė­ju­si skulp­tū­ra tam­pa pa­mink­lu vi­siems ir vi­sų lai­kų trem­ti­niams.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Skulp­tū­ros ke­lias

Po­pie­žius Pran­ciš­kus prie Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos sta­tu­los Vil­niaus ka­ted­ros Trem­ti­nių kop­ly­čio­je mel­dė­si pir­mą­ją vi­zi­to die­ną, rug­sė­jo 22-ąją, po su­si­ti­ki­mo su jau­ni­mu Ka­ted­ros aikš­tė­je.

Dau­giau nei pu­sę am­žiaus skulp­tū­ra sto­vė­jo Si­bi­re, Kras­no­jars­ko sri­ty­je, Kor­bi­ko gy­ven­vie­tės ka­pi­nė­se, ją iš­vy­du­siems pa­lik­da­ma ne­pa­mirš­ta­mą įspū­dį.

„Ka­pi­nių vi­du­ry­je – Švč. Ma­ri­jos sta­tu­la, tik ką nu­da­žy­ta bal­tais alie­ji­niais da­žais. Kla­si­ki­nis vei­das švy­ti tau­ru­mu. Leng­vai krin­ta dra­bu­žių klos­tės. Jas pra­sky­ru­sios ran­kos su­ža­lo­tos me­tų naš­tos. Taip pat su­ža­lo­ti dra­bu­žiai. At­si­vė­ru­sios sta­tu­los žaiz­dos lau­kia mū­sų pa­gal­bos“, – 2003 me­tais iš­leis­to­je kny­go­je „Obels žie­dų aša­ros“ ra­šė eks­pe­di­ci­jų į Si­bi­rą da­ly­vis An­ta­nas Sa­dec­kas.

Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos sta­tu­la į Lie­tu­vą bu­vo par­vež­ta 2010 me­tais, Kor­bi­ko ka­pi­nė­se pa­sta­ty­ta And­riaus Sa­lio Vil­niu­je su­kur­ta ko­pi­ja.

Su­ma­ny­mą par­vež­ti skulp­tū­rą įgy­ven­di­no Vil­niaus po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių bend­ri­jos na­riai Rim­vy­das Ra­cė­nas, Čes­lo­vas Mi­žu­ta­vi­čius, Kras­no­jars­ko lie­tu­vių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas An­ta­nas Ra­siu­lis.

2011 me­tais, mi­nint pir­mų­jų trem­čių 70-me­tį, skulp­tū­ra bu­vo eks­po­nuo­ta Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus pa­ro­do­je „Sug­rį­ži­mas“.

Šių me­tų Sau­sio 13-ąją ar­ki­vys­ku­pas Gin­ta­ras Gru­šas res­tau­ruo­tą Die­vo Mo­ti­nos skulp­tū­rą pa­šven­ti­no Vil­niaus ar­ki­ka­ted­ro­je, Trem­ti­nių kop­ly­čio­je.

Prieš po­pie­žiaus vi­zi­tą Vil­niaus po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių bend­ri­ja nu­ve­žė į Šven­to­jo Sos­to nun­cia­tū­rą ma­žą sta­tu­los ko­pi­ją, pra­šy­da­ma ją per­duo­ti po­pie­žiui.

Baus­mė – už laik­raš­tė­lį

At­sek­ti Jo­no Mal­du­čio is­to­ri­ją pa­de­da Lie­tu­vos po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių są­jun­gos Pak­ruo­jo sky­riaus pir­mi­nin­kė Zi­ta Bur­žai­tė-Vė­žie­nė, trem­ti­nių at­min­ties sau­go­to­ja, kny­gų au­to­rė ir su­da­ry­to­ja.

Kor­bi­ko ka­pi­nė­se am­ži­nojo poil­sio li­ko pa­lai­do­ta jos mo­čiu­tė Emi­li­ja Nag­ly­tė-Šve­te­rie­nė (1873–1955 ).

Z. Bur­žai­tei-Vė­žie­nei yra te­kę bend­rau­ti su J. Mal­du­čio bend­ra­by­le Ele­na Ma­cy­te-Pi­ke­lie­ne (1926–2015).

1946 me­tų ko­vo 4 die­ną už Lin­ku­vos gim­na­zi­jo­je lei­džia­mą po­grin­di­nį laik­raš­tė­lį „Ne­pa­verg­tos min­tys“ bu­vo suim­ti ke­tu­rie­se: E. Ma­cy­tė, Vy­tau­tas Ma­liaus­kas, Ade­lė Kaz­laus­kai­tė ir J. Mal­du­tis, api­pa­vi­da­li­nęs laik­raš­tė­lį.

Pri­si­mi­ni­mų kny­go­je „Ko neužk­lo­jo lai­ko dul­kės...“ E. Ma­cy­tė-Pi­ke­lie­nė ra­šo: „Ne­be­pa­me­nu, ka­da tai bu­vo ir kas man pa­siū­lė bend­ra­dar­biau­ti gim­na­zi­jo­je lei­džia­mo, ran­ka per­ra­ši­nė­ja­mo ne­le­ga­laus laik­raš­tė­lio „Ne­pa­verg­tos min­tys“ lei­di­me. Daug ne­svars­ty­da­ma su­ti­kau. Laik­raš­tė­lio iš­leis­da­vo­me ko­kius 3–4 eg­zemp­lio­rius. Ra­šy­da­vo­me ja­me apie tai, kas dė­jo­si ap­link mus. Bū­da­vo ra­ši­nė­lių apie to me­to mū­sų nuo­tai­kas, bū­da­vo ei­lė­raš­čių, mū­sų pa­čių pa­ra­šy­tų. No­rė­jo­si iš­lie­ti šir­dies skaus­mą, lais­vai iš­reikš­ti min­tis, ra­šy­ti apie tai, ką gal­vo­ji.“

Šis lei­di­nys gim­na­zis­tams kai­na­vo žiau­rius tar­dy­mus ir vi­są jau­nys­tę. J. Mal­du­tis bu­vo nu­teis­tas 10 me­tų la­ge­rio ir 8 me­tus trem­ties „su spec. prie­žiū­ra“.

Z. Bur­žai­tė-Vė­žie­nė, su­si­sie­ku­si su Lie­tu­vos po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių są­jun­gos Jo­niš­kio sky­riaus pir­mi­nin­ku Ju­liu­mi Lu­kiu su­ži­no: jis Kor­bi­ke gy­ve­no ta­me pa­čia­me ba­ra­ke su Mal­du­čių šei­ma. O ne­to­li Jo­niš­kio, Zi­niū­nuo­se, te­be­gy­ve­na J. Mal­du­čio bro­lis Juo­zas Mal­du­tis.

Ke­lio­nė iš Pak­ruo­jo su­ka į Jo­niš­kį.

„Nu­va­žia­vau ją nors pa­glos­ty­ti...“

Pir­ma­sis su­sto­ji­mas – Ju­liaus Lu­kio na­muo­se. Su Jo­no Mal­du­čio bro­liu Juo­zu jie – se­ni drau­gai, trem­tis li­ki­mus su­py­nė il­giems me­tams. Ne tik su­si­skam­bi­na – su­si­tin­ka ir da­bar.

Po­kal­bis su J. Lu­kiu – įžan­ga į Kor­bi­ko trem­ti­nių gy­ve­ni­mą ir jo sim­bo­liu ta­pu­sią skulp­tū­rą. Pa­ma­žu ant sta­lo ran­da­si kny­gos, nuo­trau­kos, po tru­pu­tį dė­lio­ja­si trem­ties mo­men­tai.

Lu­kius iš Džiu­gių kai­mo (Jo­niš­kio r.) iš­ve­žė 1948 me­tų ge­gu­žę. Iš to pa­ties kai­mo bu­vo iš­trem­tos de­vy­nios šei­mos. Ju­liui bu­vo vie­nuo­li­ka.

Trem­ties vie­ta – Kras­no­jars­ko kraš­tas, So­vets­ko ra­jo­nas (da­bar Mans­ko), Kor­bi­ko gy­ven­vie­tė. Rea­ly­bė­je gy­ven­vie­tė bu­vo ke­tu­ri ba­ra­kai. Ba­ra­kas, į ku­rį įkė­lė Lu­kių šei­mą, iš pra­džių bu­vo net be sto­go: že­mėm už­pil­to­mis lu­bo­mis. Į jį su­ki­šo per de­šimt lie­tu­vių šei­mų.

„Ta­me pa­čia­me ba­ra­ke gy­ve­no ir Mal­du­čių šei­ma: mes vie­na­me ga­le, jie – ki­ta­me. Pri­si­me­nu vi­sus pui­kiai. Ma­ma la­bai nuo­šir­di bu­vo. Ir Jo­ną, grį­žu­sį jau vė­liau, iš la­ge­rio, pri­si­me­nu“, – sa­ko J. Lu­kys.

Vy­ras ge­rai pri­si­me­na ir pir­mą­ją Kor­bi­ko trem­ti­nių ne­tek­tį: mi­rė Ta­das Kra­gas iš Zi­niū­nų. Kur lai­do­ti? Ka­pi­nių nė­ra. Ap­link tai­ga, me­džiai.

„Es­tas pa­ve­dė: šal­ti­nė­lis, di­de­lis kal­nas, nuo mū­sų gy­ven­vie­tės dau­giau nei pu­sė ki­lo­met­ro. Sa­ko, čia lai­do­ki­tės. Mū­sų tė­ve­liai su­ka­lė stul­pus, pa­da­rė tvo­ry­tę, nes pie­vo­se ga­nė­si kar­vės.“ J. Lu­kys iš­tie­sia nuo­trau­ką: jo­je dar ma­ty­ti se­no­ji tvo­ra.

Ma­ri­jos skulp­tū­ra, svars­to, bu­vo pa­sta­ty­ta 1955–1956 me­tais: „Mes pa­tys ne­be­ži­no­me, tru­pu­tį svy­ruo­ja­me dėl me­tų.“

At­min­ty­je iš­li­ku­si nuo­trau­ka, ku­rio­je jis sė­di ant di­de­lės, apim­ti­mi sta­lo plo­tį sie­kian­čios pu­šies. At­ro­do, kad šis me­dis vė­liau ir ta­po skulp­tū­ra, už­ra­šas lyg bu­vęs „1956 me­tai“. Pra­si­dė­jus Są­jū­džiui, nuo­trau­kų pri­si­rei­kė įvai­riems lei­di­niams: da­lis jų ne­beg­rį­žo, kaip ir ši fo­tog­ra­fi­ja.

Ka­pi­nės trem­ti­niams ta­po su­si­ti­ki­mų, mal­dų, ti­kė­ji­mo ir vil­ties vie­ta. Vi­są ge­gu­žę lie­da­vo­si mo­ja­vos – ge­gu­ži­nės pa­mal­dos. Ypač ge­rą bal­są tu­rė­jo Juo­zas Da­raš­ka nuo Pak­ruo­jo, į bend­rą cho­rą įsi­lie­da­vo ki­ti trem­ti­niai – pla­čiai skli­du­sios gies­mės vir­pin­da­vo ir ati­trem­tų uk­rai­nie­čių šir­dis.

Kor­bi­ko ka­pi­nė­se, iki šiol iš­si­ski­rian­čio­se aukš­tais kry­žiais ir už­ra­šais, yra li­kęs J. Lu­kio dar­bo pėd­sa­kas. Kai su­si­rgo ant ka­pi­nių kry­žių rai­des kal­da­vęs se­ne­lis, šį dar­bą te­ko pe­rim­ti Ju­liui. Iš se­no­lio ga­vo du kal­te­lius, ki­tus įran­kius pa­si­da­rė pa­ts ir ka­pi­nė­se devyniems–dešimčiai kry­žių iš­ka­lė rai­des.

Ran­ką tu­rė­jo – mo­kyk­lo­je se­kė­si pie­ši­mas. Iki šiol pri­si­me­na mo­ky­to­jo Si­bi­re žo­džius: „Pa­ra­šy­siu laiš­ką į Kras­no­jars­ką, ta­ve paims ant val­diš­kos duo­nos, į me­no mo­kyk­lą, bū­si dai­li­nin­kas.“

„De­ja, ne­ta­pau me­ni­nin­ku... Tik me­cha­ni­ku“. Ru­sų mo­kyk­lo­je J. Lu­kys bai­gė ke­tu­ris sky­rius: kai tė­vu­kui lū­žo abi ko­jos, te­ko im­ti kir­vį į ran­kas ir – į tai­gą.

J. Lu­kys į Lie­tu­vą grį­žo 1959 me­tų pa­va­sa­rį, šv. Juo­za­po iš­va­ka­rė­se. At­gi­mi­mo me­tais su sū­nu­mi bu­vo nu­vy­kę į Kor­bi­ką par­vež­ti trem­ti­nių pa­lai­kų. Į ke­lio­nę pa­siė­mė ir da­žų – jei pri­reik­tų Ma­ri­jos sta­tu­lai nu­da­žy­ti.

Bu­vo sun­ku be­pa­žin­ti trem­ties vie­tą, vis­kas pa­si­kei­tę, ba­ra­kų nė ženk­lo. Upė, ku­ria pluk­dy­da­vo miš­ką, už­žė­lu­si. Nors nuo iš­vy­ki­mo bu­vo praė­ję per 30 me­tų, ka­pi­nės at­ro­dė ne­blo­gai. Daug pa­žįs­ta­mų pa­lai­kų jau bu­vo iš­vež­ta į Lie­tu­vą.

Ap­sup­ta kry­žių, ka­pi­nė­se te­bes­to­vė­jo Ma­ri­ja, nu­da­žy­ta bal­tai. Tik pirš­tai nu­trū­ki­nė­ję, pu­šis su­ski­li­nė­ju­si, vi­dus iš­trū­ni­jęs. Bet to­kia pat gra­ži ir sa­va.

„Pre­lest­na­ja Ma­do­na“, – J. Lu­kys ci­tuo­ja ru­sų geo­lo­gą, prieš dau­ge­lį me­tų ne­ti­kė­tai pa­ma­čiu­sį skulp­tū­rą. Dau­giau nei žo­džiai pa­sa­ko aša­ros.

Šie­met J. Lu­kys skulp­tū­rą pa­ma­tė vėl: Sau­sio 13-ąją da­ly­va­vo Vil­niaus ar­ki­ka­ted­ro­je vy­ku­sio­se šven­ti­ni­mo iš­kil­mė­se.

„Nu­va­žia­vau ap­lan­ky­ti. Ži­no­te, ji man la­bai pa­si­kei­tu­si, res­tau­ruo­ta lyg ne­bė­ra to­kia... Nu­va­žia­vau ją nors pa­glos­ty­ti...“

O rug­sė­jo 22 die­ną jau te­le­vi­zi­jos ek­ra­ne ste­bė­jo, kaip prie skulp­tū­ros, trem­ties me­tų sim­bo­lio, priė­jo ir pa­si­mel­dė po­pie­žius Pran­ciš­kus.

Tu­rė­jo auk­si­nes ran­kas

„Tu juk vis­ką ži­nai, pri­si­me­ni“, – te­le­fo­nu J. Lu­kiui sa­ko Jo­no Mal­du­čio bro­lis Juo­zas. Bet ga­liau­siai su­tin­ka šei­mos is­to­ri­ją pa­pa­sa­ko­ti ir pa­ts.

Juo­zas (g. 1934) – jau­niau­sia Mal­du­čių šei­mos at­ža­la. Vy­riau­sias bu­vo Jo­nas, gi­męs 1927 me­tais, per Kū­čias. Pas­kui į pa­sau­lį atė­jo se­suo Bi­ru­tė (g. 1930), bro­lis Kęs­tu­tis (g. 1932).

„Jo­nas bu­vo ga­bus iš vai­kys­tės! Ir pie­šė, ir da­rė iš me­džio. Kiek pri­si­me­nu, ka­ro lai­ke iš me­džio mo­te­rims da­ry­da­vo ba­te­lius su šikš­nu­tė­mis. Tu­rė­jo auk­si­nes ran­kas.“

Se­niau­sia iš­sau­go­ta bro­lio nuo­trau­ka – Lin­ku­vos gim­na­zi­jos lai­kų, jo­je links­mi gim­na­zis­tai su­tar­ti­nai rau­na va­šų krū­mą.

Jau­nuo­lis gim­na­zi­jo­je gar­sė­jo ta­len­tu, pieš­da­vo šven­ti­nes de­ko­ra­ci­jas.

Ži­nia, kad Jo­nas suim­tas, šei­mą pa­sie­kė per gi­mi­nai­čius: Lin­ku­vo­je jis gy­ve­no kar­tu su pusb­ro­liu, lan­kė tą pa­čią gim­na­zi­ją.

„Pra­ne­šė, kad jau suim­tas. Iš pra­džių gal­vo­jo­me, gal nie­ko bai­saus. Pats man yra pa­sa­ko­jęs: jis to laik­raš­tė­lio net ne­pas­kai­tė, gim­na­zis­tai pa­pra­šė api­pa­vi­da­lin­ti. Pa­pai­šė – jis juk me­ni­nin­kas bu­vo di­džiu­lis Lin­ku­vo­je. Jis me­ni­nin­kas, va­di­na­si, jis ir pai­šė. O kas ra­šė, aiš­ku kaip die­ną, kad išaiš­ki­no.“

Pir­mus 3 me­tus ka­lė­jo Vels­ko la­ge­riuo­se, Ar­chan­gels­ko sri­ty­je. Li­ku­sius 7 me­tus – Vi­cho­rev­kos la­ge­ry­je, Ir­kuts­ko sri­ty­je.

„Bro­lis iš kar­to bu­vo Ar­chan­gels­ke, ten bu­vo žiau­ru, jau bu­vo at­si­svei­ki­ni­mo laiš­ką pa­ra­šęs. Ten bu­vo kar­tu su kri­mi­na­li­niais nu­si­kal­tė­liais... Ir­kuts­ko la­ge­ry­je bu­vo vi­si po­li­ti­niai ka­li­niai, per 400, ir tik du lie­tu­viai. Tiek ru­sų po­li­ti­nių ka­li­nių bu­vo, net bai­su.“

Kas iš­da­vė, svars­to Juo­zas Mal­du­tis, bro­lis tur­būt ne­ži­no­jo. Ne­ži­no­jo, ir kaip su­si­klos­tė bend­ra­by­lių li­ki­mas.

„Sa­ky­da­vo, įdo­mu, kaip tos mer­gai­tės, kur jos?“

Su­si­tik­ti ne­pa­vy­ko. Jau vė­liau Juo­zas Mal­du­tis laik­raš­ty­je „Trem­ti­nys“ per­skai­tė apie E. Ma­cy­tės-Pi­ke­lie­nės mir­tį. Pa­si­ro­do, mo­te­ris gy­ve­no vi­sai ne­to­li – Pak­ruo­jy­je.

Kū­rė ir la­ge­ry­je

1948 me­tais iš Mi­ko­liš­kio kai­mo (Pak­ruo­jo r.) bu­vo iš­trem­ta li­ku­si Mal­du­čių šei­ma: tė­vas Juo­zas, ma­ma Ele­na, vai­kai Juo­zas, Kęs­tu­tis ir Bi­ru­tė.

Juo­zas Mal­du­tis ro­do nuo­trau­ką, jo­je du jau­nuo­liai – Jo­nas ir Bi­ru­tė. Įsiam­ži­no, kai se­suo nu­vy­ko lan­ky­ti bro­lio į Ir­kuts­ko sri­tį, Vi­cho­rev­ką. Paaiš­ki­na: kon­vo­jus vy­riau­sia­m bro­liui tuo me­tu jau bu­vo nuim­tas, už­si­re­gist­ra­vęs ga­lė­da­vo nu­ro­dy­tu lai­ku išei­ti.

Vė­liau se­suo iš­te­kė­jo už lie­tu­vio, bu­vu­sio la­ge­ry­je kar­tu su bro­liu. Kai Bi­ru­tė Ir­kuts­ke su­si­lau­kė duk­ters, į ke­lio­nę iš­si­ruo­šė ir Juo­zas su ma­ma. Nau­ja­gi­mę ap­lan­kė, bet su bro­liu su­si­tik­ti ne­pa­vy­ko.

„Ne­bu­vo nei bro­lio, nei se­sės vy­ro, gal jie į dar­bus bu­vo iš­va­ry­ti. Apie la­ge­rį bu­vo pri­da­ry­ta skulp­tū­rų, gal dvy­li­ka. Spor­ti­nin­kės mer­gai­tės. Pra­dė­jo sa­ky­ti, kad čia Jo­no skulp­tū­ros, – pri­si­me­na Juo­zas Mal­du­tis. – Jis bu­vo ga­bus, oi! Bū­da­mas la­ge­ry­je ma­mai nu­pie­šė ir at­siun­tė be­si­mel­džian­tį Kris­tų.“

Šį pa­veiks­lą bro­lis te­be­sau­go sa­vo na­muo­se.

Po 10 me­tų la­ge­rio Jo­nas Mal­du­tis at­vy­ko į Kor­bi­ką, pri­si­jun­gė prie šei­mos. Šį tą meist­ra­vo.

„Kai bro­lis grį­žo pas mus, į trem­tį, Ju­liaus mo­ti­na, ki­tos mo­te­rė­lės pra­dė­jo sa­ky­ti: „Jo­nai, gal ga­li iš­skap­tuo­ti Ma­ri­ją?“ Jis sa­ko, jo­kio įran­kio ne­tu­riu. Įran­kius pa­da­rė lie­tu­vis kal­vis – rei­kia tai rei­kia. Mo­te­rys kaž­ko­kį pa­veiks­liu­ką ra­do. Žmo­nės jam tru­pu­tį su­dė­jo pra­gy­ve­ni­mui, kad pa­da­ry­tų Ma­ri­ją.“

Ne­no­rė­jo į Lie­tu­vą

Ži­nia apie auk­si­nių ran­kų meist­rą pa­skli­do. Juo­zas Mal­du­tis pri­si­me­na, kaip ko­men­dan­tas pa­ra­gi­no bro­lį: „Ko tu čia gy­ve­ni, to­kias ran­kas tu­ri, va­žiuok į Kras­no­jars­ką gy­ven­ti.“ Ir lei­do iš­va­žiuo­ti.

Juo­zas Mal­du­tis iš Si­bi­ro iš­vy­ko 1959 me­tais, bet pri­si­re­gist­ruo­ti te­ga­lė­jo Lat­vi­jo­je: abie­jų su žmo­na do­ku­men­tuo­se bu­vo įra­šy­ta „be tei­sės grįž­ti į Lie­tu­vos SSR.“ Tais pa­čiais me­tais grį­žo ir se­sers Bi­ru­tės šei­ma. Kęs­tu­tis, Kras­no­jars­ke su­kū­ręs šei­mą, ap­si­gy­ve­no Pa­ne­vė­žy­je. Apie 1964 me­tus į Lie­tu­vą grį­žo ir tė­vai.

Si­bi­re li­ko tik Jo­nas.

„Pa­si­kal­bė­da­vo­me, Jo­nas ne­no­rė­jo va­žiuo­ti į Lie­tu­vą.“ Ko­dėl? „Kad iš­da­vė. Jo­nas sa­kė, vi­sur ga­li­ma gy­ven­ti. Nu­ken­tė­jęs Lie­tu­vo­je per daug bu­vo.“

Dar iki suė­mi­mo Jo­nas Mal­du­tis bu­vo sun­kiai su­žeis­tas „liau­dies gy­nė­jų“ pro lan­gą įmes­tos gra­na­tos. Kū­ną su­dar­kė 74 žaiz­dos, kar­tu bu­vęs pusb­ro­lis ne­te­ko ko­jų.

Ki­ta Jo­no Mal­du­čio gy­ve­ni­mo sto­te­lė jau ar­čiau Lie­tu­vos – So­vets­kas (Til­žė). Skel­bi­mą šio mies­to skel­bi­mų len­to­je apie kei­čia­mus bu­tus pa­ma­tė Juo­zas Mal­du­tis. Pas­kam­bi­no bro­liui.

„Jis ne­no­rė­jo, bet duk­ra no­rė­jo. At­va­žia­vo į So­vets­ką, įsi­dar­bi­no bal­dų fab­ri­ke. Tuoj ga­vo at­ski­rą ce­chą, da­rė bal­dus Le­ning­ra­do ir Ka­li­ning­ra­do val­džiai. Pa­sa­kiš­ki bal­dai! – ir da­bar gė­ri­si bro­lis. – Da­bar pas mus tik vie­nas jo pa­da­ry­tas bal­de­lis li­kęs, ko­mo­da. Iš tų lai­kų, kai dar Kras­no­jars­ke gy­ve­no – ta­da įran­kių ne­tu­rė­jo.“

Uk­mer­gė­je Jo­nas Mal­du­tis su šei­ma ap­si­gy­ve­no Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, iš­si­kei­tęs bu­tą su ka­riš­kiu.

„Kai išė­jo­me ūki­nin­kau­ti, jis pas mus bu­vo at­va­žia­vęs na­mo re­mon­tuo­ti, du­rų, lan­gų dė­ti, – sa­ko Juo­zas – Uk­mer­gė­je bu­vo pa­si­da­ręs bal­dus, bet skulp­tū­rų dau­giau ne­kū­rė. Kai jam bu­vo pa­siū­ly­ta pa­da­ry­ti Ma­ri­jos ko­pi­ją, ne­beap­siė­mė.“

Kor­bi­ko ka­pi­nių Ma­ri­ją Juo­zas Mal­du­tis rug­sė­jį pa­ma­tė per te­le­vi­zo­rių. Ar bū­tų pa­gal­vo­jęs, kad bro­lio skulp­tū­rai mel­sis pa­ts po­pie­žius?

„Ži­not, ką pa­sa­ky­siu. Bet ko­kio žmo­gaus į la­ge­rius ne­so­di­no. So­di­no to­kius, ku­rie ma­tė­si, kad kaž­ką tai ga­li.“

Pa­mink­las vi­siems trem­ti­niams

Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos skulp­tū­ros par­ve­ži­mo į Lie­tu­vą ini­cia­to­rius Rim­vy­das Ra­cė­nas sa­ko, kad pir­mą kar­tą „į pla­tes­nį ete­rį Ma­ri­jos skulp­tū­ra išė­jo“ An­ta­no Sa­dec­ko al­bu­me „Neg­rį­žu­siems“ (2001).

R. Ra­cė­nas gy­vai ją pa­ma­tė maž­daug prieš de­šimt­me­tį. „To­kių skulp­tū­rų vi­sa­me Si­bi­re nė­ra. Vi­są lai­ką ma­ny­je bu­vo įsi­ti­ki­ni­mas, kad kaž­ką rei­kia da­ry­ti, nes ji ap­gai­lė­ti­no sto­vio, už­mirš­ta, lie­tu­vių ar­ti ne­bu­vo. Ji bu­vo pa­smerk­ta pra­žū­čiai. Ėmiau­si žy­gių.“

2010 me­tais par­vež­tą skulp­tū­rą ati­da­vė Lie­tu­vos na­cio­na­li­niam mu­zie­jui. Jo­nas Mal­du­tis ją pa­ma­tė pa­ro­do­je 2011 me­tais – dar ne­res­tau­ruo­tą.

„Jis jo­kių emo­ci­jų ne­ro­dė. Bu­vo ir anū­kus at­si­ve­žęs“, – pri­si­me­na R. Ra­cė­nas.

Po me­tų skulp­tū­ros au­to­rius mi­rė.

Švč. Mer­ge­lė Ma­ri­ja bu­vo res­tau­ruo­ja­ma ket­ve­rius me­tus.

„Su mu­zie­jaus di­rek­to­re Bi­ru­te Kul­ny­te nu­spren­dė­me, kad jos vie­ta yra Ka­ted­ro­je. Pri­rei­kė daug pa­stan­gų, bu­vo daug rū­pes­čių, kal­bų, rei­kė­jo nu­ga­lė­ti pa­si­prie­ši­ni­mą. Įti­ki­no­me. Ėjo­me pas nun­ci­jų, nun­ci­jaus žo­dis ir­gi bu­vo la­bai sva­rus. Jis pri­pa­ži­no, kad skulp­tū­ros vie­ta bū­tų ten.“

R. Ra­cė­no sie­kis – kad skulp­tū­ra įsi­šak­ny­tų ir bū­tų gar­bi­na­ma kaip pa­mink­las vi­siems ir vi­sų lai­kų trem­ti­niams ir po­li­ti­niams ka­li­niams: „No­rė­tų­si, kad ten ret­kar­čiais vyk­tų su­si­bū­ri­mai, pa­mal­dos. Kad bū­tų ger­bia­ma ir my­li­ma trem­ti­nių, kol jie dar yra.“

Pa­sak R. Ra­cė­no, J. Mal­du­tis, bū­da­mas ab­so­liu­čiai sa­va­moks­lis, su men­ku inst­ru­men­tu skulp­tū­rą iš­dro­žė pre­ci­ziš­kai, ji ka­pi­nė­se pa­verg­da­vo sa­vo vei­du. Ko­pi­ją kū­ru­siam Dai­lės aka­de­mi­jos ab­sol­ven­tui to at­kar­to­ti ne­pa­vy­ko.

Apau­go le­gen­do­mis

R. Ra­cė­nas yra iš­ver­tęs 2000 me­tais laik­raš­ty­je „Ve­čer­nij Kras­no­jarsk“ pub­li­kuo­tą Si­bi­ro geo­lo­go Ro­ber­to Pe­ter­so­no straips­nį. Ja­me au­to­rius pa­sa­ko­ja, ko­kį įspū­dį pa­li­ko pa­ma­ty­tos Kor­bi­ko ka­pi­nės su skulp­tū­ra. Au­to­rius tei­gia, kad tai bu­vo 1955 me­tai.

„(...) Kar­tą mes išė­jo­me į gra­žią ža­lią lan­ką ties gy­ven­vie­te ir iš­gir­do­me me­lo­din­gą dai­na­vi­mą, ir pa­ma­tė­me žmo­nių gru­pę. Sup­ra­to­me, kad atė­jo­me prie ne­di­de­lių ka­pi­nių, kur vy­ko kaž­ko­kios apei­gos. Žmo­nės bu­vo pa­si­puo­šę. Vy­rai ap­si­vil­kę tam­sius kos­tiu­mus, mo­te­rys il­go­mis su­kne­lė­mis, ap­si­gau­bu­sios juo­do­mis ska­re­lė­mis. Ir vi­si jie gie­do­jo.

Mes pa­si­trau­kė­me į ša­lį, kad ne­truk­dy­tu­me, bet svar­biau­sia – spė­jo­me pa­ma­ty­ti nuo­sta­bią bal­tą mo­ters skulp­tū­rą, sto­vė­ju­sią be­veik ka­pi­nių cent­re. Vė­liau užė­jo­me į ka­pi­nes ir ap­žiū­rė­jo­me šią pui­kią skulp­tū­rą. Ji bu­vo pre­ci­ziš­kai, iš­lai­kant pro­por­ci­jas, iš­skap­tuo­ta iš me­džio ir tik nim­bas virš gal­vos bu­vo me­ta­li­nis. Skulp­tū­ros aukš­tis bu­vo apie 2 met­rus. Ap­lin­kui sto­vė­jo di­džiu­liai ka­ta­li­kiš­ki kry­žiai iš mau­me­džio, ant jų bu­vo iš­pjaus­ty­tas žo­dis „LIE­TU­VA“, o ant kai ku­rių da­žais už­ra­šy­ta, kie­no čia ka­pas, sau­go­mas tų apie 2,5 m aukš­čio kry­žių.

Vė­liau mū­sų gru­pė lan­kė pui­kią­ją Ma­do­ną (taip mes ją pa­va­di­no­me). Šio­se ne­di­de­lė­se ka­ta­li­kiš­ko­se ka­pi­nė­se bu­vo pa­lai­do­ti spe­cia­lūs per­kel­tie­ji iš Lie­tu­vos, gal jiems ir bu­vo įkur­ta ta gy­ven­vie­tė Raj­les­zag. Bet ro­jaus ten ne­bu­vo. Ka­pi­nės bu­vo ge­rai pri­žiū­ri­mos ir ap­tver­tos nau­ja neaukš­ta tvo­ra ma­sy­vio­mis kar­te­lė­mis ir stul­pe­liais.

Tu­rė­jo­me tra­di­ci­ją grį­žę iš va­sa­ros lau­ko eks­pe­di­ci­jų reng­ti fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­das. Ži­no­ma, Ma­do­na su­lau­kė di­de­lio žiū­ro­vų su­si­do­mė­ji­mo. Mes priė­jo­me prie iš­va­dos, kad Ma­do­na – šven­to­ji Mer­ge­lė, ge­din­ti sa­vo že­mie­čių.“

2003 me­tais skulp­tū­ros is­to­ri­ja pa­te­ko į Kras­no­jars­ko kraš­to laik­raš­čio „Ve­čer­nij Kras­no­jarsk“ rub­ri­ką „Le­gen­dos pėd­sa­kais“. Straips­ny­je apie trem­tį ir trem­ti­nius neuž­si­me­na­ma.

Au­to­rius ra­šo, kad sun­kiai pa­sie­kia­ma­me Kor­bi­ke gy­ve­no „neaiš­ku ka­da čia at­si­kė­lę lie­tu­viai“, „spė­ja­ma, kad jie bu­vo pa­go­nys“. Straips­ny­je ci­tuo­ja­ma 1973 me­tais vie­ti­nio par­ti­nio vei­kė­jo pa­pa­sa­ko­ta le­gen­da, kad ši skulp­tū­ra yra pa­mink­las mer­gi­nai, mi­ru­siai prie sa­vo ves­tu­vių sta­lo. Ge­dė­da­mas jau­ni­kis iš­dro­žė jos skulp­tū­rą.

Žur­na­lis­tui bu­vo keis­ta, kad ap­leis­to kai­mo ka­pi­nė­se skulp­tū­ra at­ro­do la­bai pri­žiū­rė­ta: ne­va jau­ni­kis te­bet­var­ko šią vie­tą. Pa­ma­tęs gy­vų gė­lių puokš­tę prie skulp­tū­ros ko­jų, pa­da­rė iš­va­dą, kad ši vie­ta kras­no­jars­kie­čiams ta­po pa­mal­du­mo vie­ta.

Tarp vie­ti­nių skli­do ir pa­sa­ko­ji­mai apie pa­ti­ria­mas ma­lo­nes, pa­si­mel­dus prie šios skulp­tū­ros. Ra­šy­ta, kad Ma­do­nai mels­da­vo­si mo­te­rys, ne­ga­lin­čios su­si­lauk­ti vai­kų.

„Ir ter­mi­ną „Ma­do­na“ jie su­gal­vo­jo, mes pa­si­sa­vi­no­me, – sa­ko R. Ra­cė­nas. – Bu­vo „Kor­bi­ko Ma­do­na“, o mes pa­da­rė­me „Si­bi­ro Ma­do­na“.

Ta­po sim­bo­liu

„Šiau­lių kraš­tas“ su­si­sie­kė su Kras­no­jars­ko re­gio­ni­nės lie­tu­vių tau­ti­nės kul­tū­ri­nės au­to­no­mi­jos „Lie­tu­va“ pir­mi­nin­ku An­ta­nu Ra­siu­liu, per­nai ap­do­va­no­tu or­di­nu „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“.

Jis pa­si­da­li­jo fo­tog­ra­fi­jo­mis, ku­rio­se 2010 me­tais įam­žin­tas Švč. Ma­ri­jos skulp­tū­ros ko­pi­jos su­ti­ki­mas Kras­no­jars­ke, pa­sta­tymas Kor­bi­ko ka­pi­nė­se.

Iš Lie­tu­vos at­ga­ben­tą Ma­ri­ją šven­ti­no Kras­no­jars­ko ka­ta­li­kų pa­ra­pi­jos ku­ni­gas tė­vas An­to­ni­jus, įvy­kį fil­ma­vo Kras­no­jars­ko te­le­vi­zi­ja.

„Sta­tu­la nė­ra ant­ka­pi­nis pa­mink­las, tai ti­kė­ji­mo ir vil­ties, tė­vy­nės il­ge­sio ir lie­tu­viš­kų tra­di­ci­jų sau­go­ji­mo sim­bo­lis, pa­guo­dos ir už­ta­ri­mo pra­šan­tiems varg­šams trem­ti­niams sim­bo­lis“, – su­tik­da­mas skulp­tū­rą, sa­kė A. Ra­siu­lis.

Ant po­sta­men­to pri­tvir­tin­ta me­ta­li­nė len­te­lė su įra­šais ru­sų ir lie­tu­vių kal­bo­mis: „Švenč. Mer­ge­le, mels­kis už mus!“.

Si­bi­ro kli­ma­tas, pa­sak A. Ra­siu­lio, lie­tu­viš­kam me­džiui ne­bu­vo pa­lan­kus, skulp­tū­ra ne­tru­kus ėmė ski­li­nė­ti.

„Ieš­ko­jo­me bū­dų, kaip ją iš­sau­go­ti, vi­sus ski­li­mus už­her­me­ti­za­vo­me ir dar pa­da­rė­me sto­ge­lį“, – laiš­ke ra­šo A. Ra­siu­lis. Ir pri­du­ria, kad ko­pi­ja vis dėlto nė­ra pa­ten­kin­ti, nes au­to­riui ne­pa­vy­ko su­kur­ti skulp­tū­ros vei­do. To­kio, ku­ris il­gus me­tus trem­ti­niams ir vie­tos gy­ven­to­jams teik­da­vo vil­tį ir ti­kė­ji­mą.

An­ta­no RA­SIU­LIO ar­chy­vo nuo­tr.

Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos skulp­tū­ra Kor­bi­ko ka­pi­nė­se, prieš iš­ke­liau­jant į Lie­tu­vą.

Kor­bi­ko ka­pi­nė­se sta­to­ma Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos ko­pi­ja. Ori­gi­na­las tuoj ke­liaus į Lie­tu­vą. 2010 me­tai.

Ko­pi­ja, iš­skap­tuo­ta iš lie­tu­viš­ko ąžuo­lo, pra­dė­jo ski­li­nė­ti.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr. ir repr.

Lie­tu­vos po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių są­jun­gos Pak­ruo­jo sky­riaus pir­mi­nin­kė Zi­ta Bur­žai­tė-Vė­žie­nė nuo­trau­ko­je ro­do sa­vo mo­čiu­tės, pa­lai­do­tos Kor­bi­ko ka­pi­nė­se, ka­po kry­žių. Nuot­rau­kos cent­re – Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos skulp­tū­ra.

Kor­bi­ko trem­ti­nys, Lie­tu­vos po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių są­jun­gos Jo­niš­kio sky­riaus pir­mi­nin­kas Ju­lius Lu­kys šie­met va­žia­vo į Vil­niaus ka­ted­rą – nors pa­glos­ty­ti Si­bi­ro Ma­do­nos skulp­tū­ros.

Kor­bi­ko gy­ven­vie­tės ba­ra­kai. Ant­ra­me iš kai­rės gy­ve­no ir Lu­kių, Mal­du­čių šei­mos.

Juo­zas Mal­du­tis sa­ko, kad bro­lis bu­vo la­bai ga­bus nuo vai­kys­tės.

Jo­nas Mal­du­tis (kai­rė­je) su tė­vais ir bro­liu.

Ju­lius Lu­kys į Kor­bi­ką bu­vo grį­žęs po tri­jų de­šimt­me­čių, ba­ra­kų ne­be­bu­vo nė žy­mės. Gar­sio­sios ka­pi­nės – už kal­no.

Po­pie­žiaus vi­zi­to or­ga­ni­za­to­rių ar­chy­vas, Lai­mos PE­NEK nuo­tr.

Vil­niaus ka­ted­ros Trem­ti­nių kop­ly­čio­je, kur sto­vi Jo­no Mal­du­čio su­kur­ta Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos skulp­tū­ra, po­pie­žius Pran­ciš­kus mel­dė­si pir­mą­jį vi­zi­to Lie­tu­vo­je va­ka­rą.

Mal­du­čių šei­mos ar­chy­vo nuo­tr.

Jo­nas Mal­du­tis prie la­ge­ry­je su­kur­tos skulp­tū­ros.

Jo­nas Mal­du­tis (kai­rė­je) su bro­liu Juo­zu prie Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos sta­tu­los.

Jo­nas Mal­du­tis ir jo iš­drož­ta skulp­tū­ra. Pa­sak Rim­vy­do Ra­cė­no, la­ge­ry­je J. Mal­du­tis ver­tė­si skulp­tū­rų da­ry­mu: val­džia pa­siim­da­vo ir vež­da­vo į Kras­no­jars­ko tur­gų par­duo­ti. Da­rė pa­gal pa­rei­ka­la­vi­mą – par­kuo­se tuo­met bu­vo ma­din­gos spor­ti­nin­kų fi­gū­ros.

Kęs­tu­čio STOŠ­KAUS nuo­tr.

Jo­nas Mal­du­tis Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me mu­zie­ju­je ati­da­rant pa­ro­dą „Sug­rį­ži­mas“. 2011 me­tai.