Šiaulių priemiestis tampa prestižiniu

Šiau­lių prie­mies­tis tam­pa pres­ti­ži­niu

Kai­riai – ša­lia Šiau­lių įsi­kū­ręs mies­te­lis. At­si­ra­dus ap­link­ke­liui, jis at­si­kvė­pė – ne­li­ko ma­ši­nų tran­zi­to. Mies­te­lis ta­po pa­trauk­lus ir iki aukš­tu­mų pa­ki­lo ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to kai­nos. Kai­riai ri­bo­ja­si su eže­ru – ma­sa­lu ne tik žve­jams, bet ir nau­ja­ku­riams, poil­siau­to­jams. Mies­te­lį juo­kais jau va­di­na „šiau­lie­tiš­ką­ja Rub­liov­ka“.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Dar­bai vir­te ver­da

Šiuo me­tu Kai­riai kaž­kuo pa­na­šūs į sa­vo di­dį­jį kai­my­ną Šiau­lius: ap­lin­kui gau­sy­bė re­konst­ruo­ja­mų, re­no­vuo­ja­mų ir nau­jai ku­ria­mų erd­vių, ob­jek­tų, sta­ti­nių. Vie­nas po ki­to, o ir vie­nu me­tu įgy­ven­di­na­ma krū­va eu­ro­pi­nių pro­jek­tų. Su­tik­ti gy­ven­to­jai sa­ko, kad ver­ta pa­ken­tė­ti dėl to, kad pa­skui bū­tų ge­rai.

Ki­tapus se­niū­ni­jos dau­ge­lį me­tų cent­ri­ne va­din­ta gy­ven­vie­tės aikš­tė, ku­rio­je til­po ir au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lė, ir senų d­ra­bu­žių tur­gus, po re­konst­ruk­ci­jos įgaus nau­ją spal­vą – čia bus įreng­ta poil­sio oa­zė vai­kams bei suau­gu­siems su suo­liu­kais ir žai­di­mų vie­ta. Tuo tar­pu kai­riš­kių mėgs­ta­mos „lab­da­ros“ tur­ge­lis, jei tik bus po­rei­kis, per­si­kels į re­konst­ruo­ja­mą se­niū­ni­jos kie­me­lį, va­di­na­mą bend­ruo­me­nės aikš­te­le.

Eže­ro gat­vė­je, prie pa­grin­di­nės Kai­rių mo­kyk­los, iš­dygs mo­der­nus spor­to aikš­ty­nas, ku­ria­me nu­ma­ty­ta įreng­ti ma­žo­jo fut­bo­lo, krep­ši­nio aikš­te­les, tin­ka­mas ir bad­min­to­nui, tink­li­niui, lau­ko te­ni­sui žais­ti. Be to, at­si­ras gim­nas­ti­kos įren­gi­niai, vai­kų žai­di­mų aikš­te­lė.

Kai ku­rios Kai­rių gat­vės po re­konst­ruk­ci­jos jau tu­rės nau­jus pės­čių­jų ta­kus, ki­tur ta­kai bus ap­švies­ti.

Apš­vies­ti nu­ma­ty­ta ir pa­grin­di­nės gy­ven­vie­tės Plen­to gat­vės pės­čių­jų ta­ką – toks bu­vo gy­ven­to­jų pa­gei­da­vi­mas.

Dar­bai Kai­riuo­se šiuo me­tu tie­siog ver­da. Kai­rių se­niū­nas Ar­tū­ras Šul­čius stab­te­li prie di­džiu­lio, apie 80 hek­ta­rų plo­tą uži­man­čio Kai­rių eže­ro – pa­grin­di­nio mies­te­lio žmo­nių ir sve­čių trau­kos taš­ko šil­tuo­ju me­tų lai­ku. Be to, eže­ras – pa­gei­dau­ja­ma kai­my­nys­tė nau­jiems skly­pų pir­kė­jams, ke­ti­nan­tiems čia sta­ty­ti na­mus.

Eže­ro pa­kran­tę nuo šiol pla­nuo­ja­ma šie­nau­ti du kar­tus per ža­lią­jį se­zo­ną – šie­nau­ja­mas plo­tas apie 10 hek­ta­rų.

„Aiš­ku, kad čia, prie eže­ro, skly­pai kur kas bran­ges­ni ne­gu ki­to­se Kai­rių vie­to­se“, – sa­ko se­niū­nas. Jis daž­nai su­lau­kia po­ten­cia­lių pir­kė­jų, ku­rie, kaip įprasta, klau­sia, ar yra par­duo­da­mų skly­pų sta­ty­boms kuo ar­čiau eže­ro. Įro­dy­mas, kad eže­ras trau­kos cent­ras – kaip ant del­no, nes na­mai ap­link jį dygs­ta kaip gry­bai po lie­taus.

„Ant klaus­tu­ko“ šiuo me­tu pa­ki­bęs tik val­čių nu­lei­di­mo vie­tos į Kai­rių eže­rą įren­gi­mo pro­jek­tas – ieš­ko­ma, bet kol kas ne­pa­vyks­ta ras­ti šių dar­bų ran­go­vo.

Pat­rauk­lūs nau­ja­ku­riams

Kai­rių se­niū­ni­ja – vie­na iš tų, ku­riai neak­tua­li gy­ven­to­jų ma­žė­ji­mo pro­ble­ma. Vi­so­je se­niū­ni­jo­je da­bar gy­ve­na apie pus­ket­vir­to tūks­tan­čio žmo­nių, iš jų Kai­rių mies­te­ly­je – apie 1 800. Iš mi­nė­tų 3 500 – vai­kų iki 16 me­tų gy­ve­na ne­to­li 600. Ne­di­de­li vai­kai – jau­ni tė­vai. Anot sta­tis­ti­kos, pa­gal gy­ven­to­jų skai­čių Kai­rių se­niū­ni­ja ženk­liai vir­ši­ja ša­lies vi­dur­kį.

Pas­ta­rai­siais me­tais į Kai­rius vis daž­niau žval­go­si sve­čio­se ša­ly­se dir­bę emig­ran­tai. Gy­ven­vie­te do­mi­si ir vy­res­ni žmo­nės, no­rin­tys pa­lik­ti triukš­min­gą mies­tą ir ap­si­sto­ti ra­mia­me mies­te­ly­je. Skir­tu­mas tik tas, kad emig­ran­tai Kai­riuo­se daž­niau per­ka bu­tus, o vy­res­niems nau­ja­ku­riams la­biau rū­pi na­mai, ne­re­tai ne nau­ji, o ženk­liai pi­ges­ni už nau­jos sta­ty­bos sta­ti­nius.

Dau­gia­bu­čių na­mų Kai­riuo­se yra apie dvi de­šim­tis, ži­no­ma, jei dau­gia­bu­čiais va­din­ti ir tuos, ku­riuo­se yra vos ke­tu­ri bu­tai.

Ta­čiau nau­ja­ku­riams ne ma­žiau pa­trauk­lios ir Kai­riuo­se esan­čios so­dų bend­ri­jos – Kai­rių ir Kruo­jos. Abi – eže­ro kai­my­nys­tė­je. Gy­ve­ni­mas so­duo­se tu­ri sa­vų pliu­sų, tu­ri sa­vų mi­nu­sų. Pliu­sas – men­ki mo­kes­čiai. O mi­nu­sas tas, jog į „so­die­čių“ gy­ve­ni­mą be­veik ne­si­ki­ša šiaip jau už mies­te­lio gat­vių ir skers­gat­vių žie­mos prie­žiū­rą, ap­švie­ti­mą, ki­tus že­miš­kus rei­ka­lus at­sa­kin­ga se­niū­ni­ja: so­dų bend­ri­jų že­mė – pri­va­ti že­mė, o pri­va­čios že­mės prie­žiū­ra – pa­čių sa­vi­nin­kų rei­ka­las.

Ži­no­ma, esant bū­ti­ny­bei se­niū­ni­ja neat­si­sa­ko pa­dė­ti, bet tai da­ro ge­ra­no­riš­kai, o ne iš pa­rei­gos. Bū­tų ki­taip, jei vie­ną die­ną Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė so­dų bend­ri­joms pri­klau­san­čių gat­vių prie­žiū­rą im­tų ir pa­ti­kė­tų se­niū­ni­joms.

Ko­ky­biš­kų ke­lių mies­te­lio gy­ven­to­jai vis dar la­bai pa­si­gen­da: kai kur as­fal­to iš­vis nė­ra, ki­tur jis su­plo­nė­jęs ir „sky­lė­tas“. Pa­sak se­niū­no, se­nų­jų gat­vių išas­fal­ta­vi­mas – bu­vu­sio Kai­rių ko­lū­kio „Di­dy­sis spa­lis“ va­do­vų nuo­pel­nas. Ko­lū­kiai pa­si­žy­mė­da­vę vie­na šyp­se­ną ke­lian­čia stra­te­gi­ja: pa­pras­tai as­fal­tuo­da­vę tik tuos ke­lius, ku­rie yra ar­čiau­siai ko­lū­kio kon­to­ros (gal kad sve­čiai pa­ma­ty­tų?). Ato­kes­nės gat­vės lik­da­vu­sios žvy­ruo­tos (kai ku­rios to­kios ir iki šiol).

Vie­ni pliu­sai

Prie­mies­ti­niuo­se Kai­riuo­se vei­kia vai­kų lop­še­lis-dar­že­lis „Spin­du­lė­lis“. Dar­že­lis už­pil­dy­tas, lau­kian­čių­jų ei­lė­je vai­ku­čių da­bar 36 ar 40.

Kai­rių pa­grin­di­nė mo­kyk­la mo­ki­nių skai­čiu­mi taip pat ga­li di­džiuo­tis. Nuo ki­to rug­sė­jo mo­kyk­lo­je pir­mą kar­tą du­ris tu­rė­tų at­ver­ti prieš­mo­kyk­li­nė gru­pė – ti­ki­ma­si, kad taip pa­vyks pa­leng­vin­ti per­pil­dy­to lop­še­lio-dar­že­lio pro­ble­mą.

Kal­bin­ti kai­riš­kiai ne­sle­pia džiaugs­mo ir dėl 2012 me­tais at­si­ra­du­sio ap­link­ke­lio iš Šiau­lių į Rad­vi­liš­kį. At­si­ra­dus ap­link­ke­liui, pa­grin­di­ne ar­te­ri­ja – Kai­rių Plen­to gat­vės ke­liu – nau­do­ja­si tik vie­ti­niai gy­ven­to­jai.

„Per tą ke­lią bū­da­vo neį­ma­no­ma pe­rei­ti, vai­kus bai­su iš­leis­ti – „fu­ros“ mil­ži­niš­ku grei­čiu va­žiuo­da­vo, lan­gai nuo ke­lia­mo triukš­mo dre­bė­da­vo“, – sa­kė Plen­to gat­vė­je su­tik­ta Flo­ren­ti­na Jo­nai­tie­nė. Ne­li­kus pra­va­žia­vi­mo per gy­ven­vie­tę, kur kas ra­miau ir sau­giau.

Šne­kin­ti žmo­nės pri­si­pa­žįs­ta ne­ri­ma­vę, kad, at­si­ra­dus ap­va­žia­vi­mui, Kai­riai pra­ras gy­vy­bę, gal­būt žlugs vie­ti­niai vers­lai. Ar taip nu­ti­ko? Nie­ko pa­na­šaus: iš­gy­ve­na Kai­riuo­se ir se­no­ji de­ga­li­nė, ir au­to­ser­vi­sas, ir par­duo­tu­vės.

Ku­rie gy­ven­to­jai dar­bo Kai­riuo­se ne­ran­da, tu­ri ga­li­my­bę jo ieš­ko­ti Šiau­liuo­se: skai­čiuo­jant tie­siau­sią at­stu­mą nuo Šiau­lių ri­bos iki Kai­rių – vos ke­tu­ri ki­lo­met­rai, nuo pa­što iki pa­što – aš­tuo­ni.

Ka­pi­nai­tės – tik sa­viems

Sto­te­lė­je prie­mies­ti­nio au­to­bu­so lū­ku­riuo­ja dvi mo­te­rys. Abi į Kai­rius, gim­ti­nę, prie ar­ti­mų­jų ka­pų at­vy­ko iš Šiau­lių. Abiem Kai­riai ge­rai pa­žįs­ta­mi – ran­ka mos­te­li vie­nos so­dy­bos, ku­rio­je gy­ve­na bu­vu­si mo­ky­to­ja, pu­sėn. To­lė­liau – san­kry­ža, tai dvie­jų pe­da­go­gų žū­ties vie­ta. To­je san­kry­žo­je ne­lai­mių bu­vo ne vie­na.

Mo­te­rims sma­gu, kad jų jau­nys­tės kai­mas gra­žė­ja aky­se.

Ka­pi­nai­čių Kai­riuo­se – trejos. Dvejos už­da­ry­tos, ir lei­džia­ma jo­se lai­do­ti tik į se­ną­sias ka­pa­vie­tes. Tre­čias ka­pi­nes vie­ti­niai va­di­na "nau­jo­sio­mis", nors jos ir vei­kia nuo 1985-ųjų. Tie­sa, ir tos „nau­jo­sios“ jau be­veik pil­nos – se­niū­ni­ja bran­di­na min­tį, kad lai­kas jas plės­ti.

Kai­rių se­niū­nas pa­ste­bė­jęs, kad mi­nė­tos nau­jo­sios ka­pi­nės pa­trauk­lios ne tik vie­ti­niams – lai­do­ji­mo vie­tos čia no­rė­tų ir tie, ku­rie gy­ve­na Šiau­liuo­se. Šiuo klau­si­mu se­niū­ni­jos va­do­vas ka­te­go­riš­kas: pir­me­ny­bė – vie­ti­niams.

„Šiau­lie­tiš­ka Rub­liov­ka“

Pu­sant­rų me­tu­kų duk­ry­tę Ame­li­ją au­gi­nan­ti Do­vi­lė Vai­ku­tie­nė su su­tuok­ti­niu prieš tre­jus me­tus Kai­riuo­se, Sal­du­vės gat­vės dau­gia­bu­ty­je, įsi­gi­jo tri­jų kam­ba­rių bu­tą. Iki tol gy­ve­no Ar­chi­tek­tų gat­vė­je, Šiau­liuo­se. Jau­na mo­te­ris sa­ko pa­var­gu­si nuo nuo­la­ti­nės įtam­pos ir triukš­mo. Pla­nas „Kai­riai“ gi­mė neat­si­tik­ti­nai – Do­vi­lė dir­ba Kai­rių lop­še­ly­je-dar­že­ly­je „Spin­du­lė­lis“, o jos su­tuok­ti­nis ka­riš­kis – Rad­vi­liš­ky­je. Kaip sa­ko­ma, abu su­ra­do vi­du­rė­lį.

„Į nie­ką ne­keis­čiau. Ir duk­ry­tei čia ge­ra aug­ti“, – sa­ko bu­vu­si šiau­lie­tė.

Kai­riai – gim­ti­nė ir se­niū­nui Ar­tū­rui Šul­čiui. Čia gy­ve­na su sa­vo šei­ma: su­tuok­ti­ne ir dviem at­ža­lo­mis – pus­šeš­tų me­tų duk­ra ir tre­jų sū­nu­mi. „Vai­kams čia ge­rai“, – įsi­ti­ki­nęs.

A. Šul­čiaus žo­džiais, žmo­ną į Kai­rius par­si­ve­žė. Iš pra­džių jai, „ant plen­to“ užau­gu­siai, gy­ven­vie­tė ne­kė­lė sim­pa­ti­jos, vė­liau pri­pra­to.

O dar vie­nos pa­šne­ko­vės Li­nos Bro­gie­nės anū­kai lan­ko Kai­rių lop­še­lį-dar­že­lį, tą pa­tį, ku­rį lan­kė ir jos vai­kai. Mo­te­ris juo­kia­si, iš Šiau­liuo­se gy­ve­nan­čių drau­gų ne­re­tai iš­girs­ta pa­šmaikš­ta­vi­mų, kaip „šiau­lie­tiš­kos Rub­liov­kos“ (pra­ban­gus ru­sų tur­tuo­lių kvar­ta­las Mask­vos prie­mies­ty­je) žmo­nės gy­ve­na?

Kai L. Bro­gie­nė au­go, vė­liau stu­di­ja­vo Šiau­liuo­se, pri­si­pa­žin­ti, jog esi iš Kai­rių, sa­ko, ne­bū­da­vę sma­gu ir rep­li­kos „tai­gi tu iš kai­mo...“ ne­bū­da­vo ma­lo­nios.

Da­bar lai­kai kar­di­na­liai pa­si­kei­tę. Ir pri­si­sta­ty­da­ma, jog yra iš Kai­rių, da­bar jau iš­girs­ta ne iro­ni­ją, o nu­ščiu­vi­mą.

L. Bro­gie­nei Kai­riai – tai ne tik gim­ti­nė, čia no­ri gy­ven­ti vi­są lai­ką.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Tvar­ko­ma cent­ri­nė mies­te­lio aikš­tė. Po re­konst­ruk­ci­jos čia at­si­ras poil­sio zo­nos vai­kams ir suau­gu­siems.

Kai­rių se­niū­nas Ar­tū­ras Šul­čius įsi­ti­ki­nęs, kad, pa­si­bai­gus nu­ma­ty­tiems dar­bams gy­ven­vie­tės vie­šo­sio­se erd­vė­se, Kai­riai taps dar pa­trauk­les­ni čia gy­ve­nan­tiems.

Li­na Bro­gie­nė sa­ko, jog di­džiau­sias Kai­rių pri­va­lu­mas tas, jog jie yra Šiau­lių mies­to pa­šo­nė­je.

Anot Flo­ren­ti­nos Jo­nai­tie­nės, at­si­ra­dus ap­va­žia­vi­mui, Kai­riuo­se įsi­vy­ra­vo ra­my­bė ir eis­mo sau­gu­mas.

Bū­si­mo spor­to komp­lek­so sta­ty­ba. Ti­ki­ma­si, kad mo­der­nus aikš­ty­nas pri­trauks ne tik vie­ti­nius gy­ven­to­jus, bet ir no­rin­čius pa­spor­tuo­ti mies­te­lio sve­čius.

Vi­sų mėgs­ta­mas Kai­rių eže­ras. Šios vie­to­vės ypač gun­do nau­ja­ku­rius.

Daug me­tų at­stu­mą į au­to­bu­sų sto­te­lę pra­min­tu ke­liu­ku trum­pi­nę gy­ven­to­jai da­bar tu­ri mo­der­nų pės­čių­jų ta­ką.

Dvi šiau­lie­tės. Į Kai­rius mo­te­rys at­va­žiuo­ja tvar­ky­ti ar­ti­mų­jų ka­pų.

Do­vi­lės Vai­ku­tie­nės šei­ma į Kai­rius at­si­kraus­tė prieš tre­jus me­tus.