Naujausios
Nesustojanti karuselė
Kai su „Šiaulių letenėlės“ vadove ir siela Ingrida Butkute kalbamės telefonu, fone netyla šunų amsėjimas. Moteris prieglaudoje triūsia šešias dienas per savaitę – lieka tik viena diena poilsiui.
Pirmąjį šių metų mėnesį I. Butkutė suskaičiavo ir palygino: į 2023 metus prieglauda įžengė su 147 šuniukais ir 89 katėmis, o į 2024-uosius – su 158 šuniukais ir 86 katėmis.
Per 2023 metus į prieglaudą atvyko 189 šunys ir 193 katės. Namus rado 133 šunys ir 110 kačių.
„Mirė/eutanazija – 16 šunų (2/14). Skaudūs metai... mūsų dalis ilgamečių senjorų taip ir nesulaukė naujų namų... ir 27 katytės (25/2). Mažiems kačiukams iš gatvės prieglauda yra ne pats geriausias kelias į laimę...“ – besidominčius gyvūnų likimais informavo I. Butkutė.
Pas savo šeimininkus grįžo 17 šunų ir 2 katės.
PSP (pagauk-sterilizuok-paleisk) programoje dalyvavo 195 katės: „Kiek padėjome pavieniams žmonėms susitvarkyti savo kiemuose besidauginančias kates, jau ir nebesuskaičiuosim. Bet šiais metais, įdomumo dėlei, pasistengsime užfiksuoti.“
Ypač „derlingai“, sako I. Butkutė, prasidėjo šie metai, per sausį į prieglaudą pateko 24 šuniukai.
„Ir tai – ne vados, o pavieniai paklydėliai ar netekę šeimininkų varguoliai. „Karuselė“ niekaip nesustoja ir, panašu, kad ji suksis dar ilgai...“
Pasak I. Butkutės, tokio sausio dar gyvenime nebuvo.
„Gyvūnų nemažėja, mus pasiekia žymiai daugiau žinių – tapome žinomesni, daug dalijamės skelbimais apie rastus gyvūnus. Nemažas kiekis randa namus, nepasiekę prieglaudos: laikinas globas, pastovius namus. Kai dalijamės informacija, sureaguoja ir kitos prieglaudos, mūsų „teritorija“ yra didžiulė, esame vieninteliai regione, kurie bandome padėti aplinkiniams miesteliams. Labai sudėtinga dėl tokių didžiulių skaičių“, – sako I. Butkutė. Į „Šiaulių letenėlę“ keliauja gyvūnai ne tik iš Šiaulių rajono, bet ir Joniškio, Radviliškio, Akmenės rajonų. Tai – vienintelė prieglauda, kuri priglaudžia šunis.
Didelė dalis šunų yra tie, apie kuriuos žmonės praneša dėl prastų gyvenimo sąlygų. I. Butkutė svarsto: galbūt žmonės pasidarė atidesni aplinkai, dažniau reaguoja, po truputį pradeda mažiau bijoti savo kaimynų. Dažniausiai gyvūnus prastomis sąlygomis laiko asocialūs asmenys, nežinia, ko galima tikėtis.
I. Butkutė pasidžiaugia pasikeitusiu Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šiaulių departamento požiūriu: reaguoja į gautus signalus, važiuoja, tikrina.
„Šiaulių letenėlės“ vadovė atkreipė dėmesį, kad padaugėjo gyvūnų, kurie lieka be priežiūros po šeimininkų mirties ar patekimo į slaugos įstaigą.
„Metų pabaiga ir pradžia įspūdinga. Būna dienų, kai skambina vienas paskui kitą ir pasakoja tas pačias istorijas: numirė žmogus ir niekas iš giminių nenori gyvūno paimti. Arba giminių nėra, ateina kaimynai, pamaitina. Dabar dar vieną paimsime, situacija ta pati: šeimininkas mirė, kaimynas maitina, kaimynas išvažiuoja. Šitaip tuntais paliekama kačių.“
Širdį sušildančios istorijos
Didelis džiaugsmas, sako I. Butkutė, kai gyvūnų globos namai sulaukia kasmetinės 1,2 procento pajamų mokesčio paramos, pagrindinio išgyvenimo šaltinio. Dar didesnis džiaugsmas, kad paramos skaičius kasmet auga. Kartu tai paskatinimas dirbti toliau.
„Stengiamės padėti visiems, kiek įmanoma, dalijamės skelbimais, ieškome namų gyvūnams, sterilizuojame gyvūnus už aukojamus pinigus“, – sako I. Butkutė.
„Šiaulių letenėlės“ feisbuko puslapyje galima ne tik pamatyti namų ieškančių gyvūnų nuotraukų, bet ir perskaityti jų istorijų. Jas rašo prieglaudos komanda. Tikslas pasiektas, kai prie istorijos atsiranda pastaba, jog gyvūnas rado namus.
Viena iš įsimintinų istorijų – Bimo, vienaakio šuns.
„Labas, aš esu Bimas. Susipažinkime! Taip taip, jūs teisingai matote, turiu lygiai vieną akį. Sakysit: ką tas neįgalus šuo sau sugalvojo, sveiki šunys neranda namų, o čia dar be akies. Vat ir sugalvojau. Istorija trumpa, užpuolė kaimynų šuo, išlupo akį, o šeimininkei toks “brokuotas” likau nebereikalingas, tai atsidūriau letenoje, kur man atliko operaciją, rūpinosi manimi – už ką esu baisingai dėkingas. Prisipažinsiu, iš pradžių reikėjo priprasti laviruoti su viena akimi, bet dabar jau viskas neblogai. Tai galvoju, gyvenimas juda tolyn – reikia ir man. Noriu jums pasirodyti, gal kam krisiu į akį, ar į abi akis. Esu fainas, linksmas, draugiškas šuo, apart to, kad turiu vieną, supergražią ir žvitrią akį. Gal kas ieško draugo pirato? Atvažiuok susipažinti. Laukiu.“
Vienaakis Bimas netrukus rado namus Jonavoje. Naujoji šeima šuns sutikimui ruošėsi kaip kūdikio gimimui – supirko įspūdingą kraitelį.
„Jis tobulas šuo ir papuolė į tobulą šeimą, – Bimo likimu džiaugiasi I. Butkutė. – Labai džiugina, ir kai paima seną šunį. Buvo toks klipatukas, mažytis seneliukas. Atvažiavo iš Akmenės žmonės, aš jiems sakau, jis visai senas, nesiorientuoja. Jie apžiūrėjo kitus, bet nuomonės nepakeitė. Dabar siunčia istorijas, kaip jis šlitinėja paskui juos visur. Tokios istorijos iš tiesų šildo širdis, kai žmonės iš prieglaudos paima ne patį gražiausią, bet niekam nebereikalingą.“
I. Butkutė sako, kad labai gera sulaukti žinių, atgalinio ryšio: ramu, kai mato, jog gyvūnai yra laimingi. Bet būna ir liūdnų istorijų, kai prieglaudos darbuotojai važiuoja atsiimti gyvūnų arba kai nauji šeimininkai jau kitą dieną juos grąžina.
Kad liūdnų istorijų būtų kuo mažiau, gyvūnai neatiduodami bet kam. „Kartais žmonės pyksta, nors paklausi normalių klausimų. „Aš noriu paimti, o jūs mane klausinėjate!“ Taip, klausinėju, nes esame susidūrę su įvairiais žmonėmis. Jei nervinasi vien dėl klausimų, ar turės kantrybės prižiūrėti gyvūną? Nes bent jau pradžioje kantrybės visada reikės.“
Dėkingi už paramą
Beglobiams gyvūnams gausėti, sako I. Butkutė, įtakos turi daug priežasčių. Iškart pasijautė, kai buvo paskelbtas privalomas čipavimas. Dažnos priežastys – nepriteklius, nevaldomas dauginimasis.
„Žmonės netyčia daugina gyvūnus, pririšta kalytė vis veda ir veda vaikus, šeimininkai neturi pinigų ir negalvoja, kad reikia sterilizuoti. Finansiškai irgi sunku, skambina ir sako: „Turiu tris šunis, nebegaliu išlaikyti, du atiduosiu, vieną pasiliksiu.“ Stengiamės pagelbėti, dedame skelbimus, siūlome padėti su maistu, netgi siūlome padėti sterilizuojant, kad nebesidaugintų.“
Gyvūnų globos namai nuolat atviri talkininkų pasiūlymams, laisvų rankų čia visuomet trūksta. Dabar Verbūnuose dirba septyniese. Ingrida – su viena išeigine, kiti žmonės keičiasi pamainomis. Zoknių kačių namelyje tvarkosi viena moteris.
„Jei galėtume, priimtume dar dešimt žmonių, bet finansiškai neišnešame, sukamės, kaip galime“, – sako I. Butkutė. Labai didelė parama – nuolatinių savanorių. Yra ir savanorė, kuri prižiūri socialinius tinklus, kelia skelbimus, bendrauja su žmonėmis. I. Butkutė labai džiaugiasi komanda, kuria gali pasikliauti.
„Šiaulių letenėlės“ vadovė dėkinga ir visiems geradariams už paramą. Didelės išlaidos nukeliauja už veterinarijos paslaugas. Prieglaudos gyventojams nuolat reikia kokybiškų konservų, palučių, tvirtų šiukšlių maišų, popierinių rankšluosčių, antkaklių šuniukams, tvirtų pavadėlių, paklodžių, užvalkalų – tekstilės.
„Dabar turime tikslą suskirstyti teritoriją, kad būtų patogiau dirbti, reikės segmentinės tvoros. Galvojame ir apie dar vieną aikštelę, nes plotas yra didelis, pusantro hektaro“, – sako I. Butkutė.
Ko reikia: sąmoningumo, įstatymų, kad mažėtų gyvūnų prieglaudose?
„Sąmoningumo trūksta, gal pasikeis kažkas su nauja karta, bet ir valstybė turėtų labiau rūpintis, dabar viskas numesta ant prieglaudų pečių.“
I. Butkutė ragina pervesti „Šiaulių letenėlei“ 1,2 procento nuo pajamų mokesčio ir taip prisidėti prie gerų darbų. Turint lėšų, gyvūnų globos namams lengviau planuotis, ką gali įsigyti.
Simonos UMARAITĖS nuotr.
„Nebesuskaičiuoju, kiek žiemų čia gyvenau voljere... Dvi? Jaučiu, kad daugiau... Pradžioje gyvenau su savo kompanija, tada visi po truputį kažkur išsikraustė, bet matydavau juos lakstančius po kiemą. Kodėl aš pasilikau, nepamenu... Gal, kad palaikyčiau kompaniją savo draugui Čekiui... O gal, kad labai bijojau žmonių. Kai visai neseniai mūsų voljerą apsėmė vanduo, mūsų Žmonės čiupo mus ir nuvedė į kambarį, kur gyvena mano giminaitė Šyna. O dabar prasidėjo mano tikrasis gyvenimas! Lakstau po laukus net nepririšta! Ir niekur nenoriu bėgti, nes man čia gerai. Bet žinau, kad gali būti dar geriau... Todėl bandau rasti tą Žmogų, kuriam būčiau vienintelė. Pažadu, kai tik mes artimiau susipažinsim, būsiu TAU pats ištikimiausias draugas. Su meile, Neila.“
„Mane rado sušalusį ir išsigandusį. Slėpiausi po mašina. Išgelbėjo! Dabar tai gyvenu šiltai su kitais šuneliais. Pasiritam, pasipešam ir vėl gyvenam. Taip elgiausi ir su savo broliais, kiek atsimenu. Prisiritinėdavom, tada sulįsdavom į savo namelį, kur vos tilpdavom su mama ir šildydavomės kartu. Sakė, kad man jau laikas pradėti ieškotis namų... Bijau, nes vėl kažkur reikės kraustytis. Bet jei reikia, tai reikia... Atia. Su meile, Amigo.“
„Labas, aš esu Kedrius. Susipažinkime! Mano istorija kaip ir milijonas kitų. Likimas taip sudėliojo, kad patekau į letenėlę po didelės nelaimės – išgyvenau gaisrą ir šeimininkės netektį, kuri žuvo gaisre. Ir liūdna, bet tuo pačiu džiaugiuosi dėl savo naujo gyvenimo etapo, nes nebereikės nešioti grandinės. O juk aš toks nedidelis, vos tą grandinę nulaikydavau. Atvirai pasakysiu, letenėlėje gyvenu gerai: laisvai lakstau, gyvenu šiltai, valgyti gaunu ir draugų susiradau, bet taip norėtųsi turėti žmogų, savo žmogų. Sėdėtume apsikabinę, žiūrėtume į dangų ir žvaigždes skaičiuotume. Ech… gera pasvajoti.“
„Selma turi dvi ausis, dvi akis, vieną uodegą, bele kiek ūsų, bet tris kojas. Ji užliptų į medį, nušoktų nuo stalo (ir užšoktų, be abejo, ant jo). Kojos katytė neteko po to, kai kažkas „pasilinksmino“, peršaudamas ir sutrupindamas neberemontuojamą jos dešinės priekinės kojytės sąnarį. Katinų draugystė Selmai labai tinka, o žmogus turėtų pakentėti ilgiau, kol Selma taip apsikabins kaip savo „kambarioką“. Pažiūrėkit, kokia ji graži ir ypatinga!“
„Gal kam draugiško ir neįkyraus kaimyno? Mes tokį turime! Mūsų Kaimynas, toks rainiuko vardas, simpatiškas, nepaprastai žavingas ir kiek flegmatiškas katukas gyvena, vadovaudamasis V. Čerčilio žymiu principu – nebėk, jei gali stovėti; nestovėk, jei gali sėdėti; nesėdėk, jei gali gulėti. Ir jis guli! Prieglaudoje. O galėtų gi pas jus! Didelė minkšta lova ir toks pat žmogus šalia – tai viskas, ko reikia šiam spurgučiui. Na gerai, žmogus gali būti ir nedidelis. Ir nesvarbu, kokio dydžio žmogus esate, noras katinuką niurkyti ir glostyti yra nenugalimas, o tai, kaip žinoma, geras būdas pamiršti kasdienines problemas! Taigi, jei trūksta ramaus ir komfortiško kaimyno, šis mielas storuliukas laukia Jūsų Zoknių namelyje! Kaimynas ~2019 m. gimimo, kastruotas, vakcinuotas, čipuotas.“
Vienaakis Bimas surado mylinčią šeimą.
