Naujausios
Dešimtmečiai – su „Šiaulių kraštu“
Šis antradienis – vėl ta diena, kai „Šiaulių krašto“ kaimynystėje gyvenantis A. Stravinskas pravers redakcijos duris – ateis pasiimti ne vieną dešimtmetį prenumeruojamą laikraštį. Šimtametis jokių pastabų leidiniui neturi: prieš daugel metų „Šiaulių kraštas“ buvo vienoks, dabar – kitoks, bet visad, sako, įdomus, spalvingas.
Skaito garbusis Adolfas daug. Kol akys, šypsosi, šviežesnės būdavo, laisvu nuo darbų laiku griauždavęs ne tik laikraščius, bet ir knygą po knygos. Daugelį perskaitytų iki šiol atsimena ir apie kiekvieną galėtų šį tą papasakoti, padiskutuoti. Žinoma, jei tik būtų su kuo – prieš 19 metų palaidojęs savo žmoną, šimtametis iki šiolei gyvena vienas, kartas nuo karto aplankomas giminaičių.
Šioji diena kaip tik tokia, šiandien A. Stravinskas sulauks daugybės ne tik oficialių sveikinimų šimtmečio proga, bet ir iš artimųjų. Tiesa, oficialų 100-mečio paminėjimą giminaičiai nusprendė nukelti savaitgaliui, kad galėtų susirinkti po darbų, neskubėdami susėsti prie vieno stalo, pabūti draugėje, paplepėti ir pasiklausyti vienas kito.
Talkininkai nepageidaujami
„Ačiū Dievui, viskas gerai. Jaučiuosi esantis pilno proto, ką išmokęs, atsimenu, iki šiol mokinuosi eilėraščius – atmintį būtina lavinti“, – kalba ilgaamžis.
Be skaitymo dar jaučia silpnybę gėlėms – tai todėl kiekvieną vasarą darželis jo namo kieme tiesiog skęsta margaspalviuose žieduose: ir pats sodina, ir artimųjų pagalbos paprašo. Šiais metais nuo pelargonijų, nuo kitokių žiedų, nuo ryškių spalvų net akys raibsta!
O paties Adolfo užsodintose lysvėse jau žaliuoja ir agurkai, neužtruks paraudonuoti pomidorai. Sako, jam vienam nedaug tereikia, pasisodina tiek, kad užtektų šiek tiek užsimarinuoti, šiek tiek sulčių išsispausti. Ir iki šiol tai daro pats.
„O kam man tie talkininkai, jei viską pats galiu pasidaryti, – sako senolis. – Paskui dar sugadins!“
Ir česnakų būtinai pasisodina, ir juos nuravi – savo darže užaugintas kur kas „macnesnis“ už pirktinį.
Tas pats ir su valgio pasigaminimu – ne kažin kiek vienam reikia, bet vis tiek pasigamina, pirmenybę visada teikdamas raugintų kopūstų sriubai.
„Iš manęs ir gaspadorius, ir gaspadinė, – šypsosi. – Papratęs aš vienas, man nereik pamočnikų“.
Paprastai artimi žmonės senolį aplanko kartą per savaitę, jei reikia, produktų apiperka, ką nors patvarko, kartais užtenka tik pasikalbėjimo.
Bet jei artimieji dėl darbų užsukti ir nesuspėja, vyras bėdos iš to nedaro: pats nueina į artimiausią parduotuvę, prie to paties dar ir mokesčius susimoka.
Sveikata nesiskundžia. Per visą dieną išgeria tik vieną kitą piliulę: nuo spaudimo ir dar šio to.
Senolis nenutylėdamas iškloja ilgaamžiškumo paslaptį. Ne genai yra svarbiausia. Svarbiausia, mylėti ne tik save, bet ir kitus, nelaikyti pykčio, nekerštauti ir nepavydėti.
„Kam griaužti save, kad kaimynas geresnį automobilį nusipirko, kad didesnę algą gauna. Ėsdamas save, ne kaimynui pakenksi, o sau“, – ilgo gyvenimo išmintimi dalijasi A. Stravinskas.
Pasakoja, per gyvenimą, kol akys šviežios buvo, „nuvažinėjęs“ dvi mašinas: „Moskvič“ ir „Toyota“.
Moskvičių prieš gerą pusšimtį metų parsivarė iš Latvijos. Važinėjo juo ilgokai, kol pabodo. Tą gražuolį padovanojo brolio anūkui. Pastatė saugiai į sodybos daržinę Sereikiuose (Šiaulių rajonas). Bet bėda nutiko: sudegė ta daržinė, gražuolis moskvičius kartu supleškėjo.
Paskui įsigijo „Toyotą“. Labai ja didžiavosi – graži, užsienietiška, poniška.
Mašina tai poniška, bet kad vairuotojui amžius perdėm garbus atėjo – 91-eri. Pasakoja, pats suvokęs nebeesantis geras vairuotojas, todėl automobilį padovanojo žmonos sesers dukrai.
Buvo ir balta, ir juoda
Pono Adolfo gyvenimas nebuvo tik baltas – būta ir daug skaudžių akimirkų. Iki šiol širdį spaudžia prisiminus prieš 19 metų jį palikusią žmoną. Vaikų juodu nesusilaukė, užtat abu buvo geriausi draugai, puikiai sutarė.
Kai žmonos nebeliko, Adolfo namuose apsigyveno tyla. Ją su laiku pakeitė deklamuojamos eilės, užtraukiama daina arba per dienas nenutylantis radijas, kartais televizorius.
1951 metais kartu su žmona, seserimi ir motina iš gimtojo Sereikių kaimo, kurio kolūkyje, Gruzdžiuose pasimokęs zootechniko specialybės, darbavosi fermos vedėju,buvo ištremtas į Irkutską. Tik pakeliui sužinojo už ką: įskųstas. Kaime tuo laiku viešėjo kažkokia iš Šiaulių atvykusi ponia, vieną naktį į Stravinskų sodybą užsuko kažkokie naktiniai nekviesti vyrai, nieko šeimai nepadarė, tik sušlemštė visą maistą.
Ryte kaimas jau ūžė apie „viešnagę“ Stravinskų sodyboje. Poniai iš Šiaulių užteko kai kam duoti žinią...
Sako, tremtyje mirtinai sunku nebuvo. Išgelbėjo tai, kad tik nuvykęs buvo įdarbintas traktorininku kolūkyje „Raudonoji vėliava“. Bet tuo pačiu negalėtų ir pasakyti, kad šeimai buvo lengva...
1957 metais su žmona ir mama sugrįžo į Lietuvą, prisiglaudė uošvės namuose Meškuičiuose. Netrukus įsidarbino Joniškio rajono, Dargių kaimo plytinėje – pokario laiku visiems reikėjo plytų. Plytininko darbą po kelerių metų pakeitė į pieno Meškuičių pieninei surinkėjo.
Paskutinius penkiolika metų prieš pensiją, iki 1981-ųjų, vadovavo Kairių lentpjūvei.
„Taip susiklostė, kad tik keturis skyrius baigiau ir dar tuos zootechniko kursus. Bet galvą tikrai gerą turėjau, gyvenime sekėsi. Nesiskundžiu ir dabar. Bet vienam tiek pragyvent – ne juokas“, – senolio išmintis skleidžia šilumą. Nuovargio veide nė ženklo.
Prideda, per televizorių labai mėgstantis stebėti bušido kovas, tuo laiku niekam nevalia jo trukdyti, visiems pasakyta neskambinti, nelankyti, nekalbinti – tik suerzintų.
„Mėgstu žiūrėti, kai pešasi kaip gaidžiai“, – juokauja šimtametis.
