Naujausios
Turtinga praeitis
Šiaulių istorijos muziejaus, veikiančio tarpukariu pagal inžinieriaus Vlado Bitės projektą pastatytame pastate, eksponatai liudija, kad patys pirmieji žmonės į Šiaulių kraštą atsikraustė maždaug prieš 13 tūkstančių metų. Šiaulių žemės užuomazgos – XI–XIII amžiai. Kronikose Šiaulių žemė pirmą kartą minima dėl Saulės mūšio – jame žemaičiai ir žiemgaliai sutriuškino kalavijuočių ordiną. Rugsėjo 22 dieną minima Baltų vienybės diena – ant Lietuvos ir Latvijos piliakalnių suliepsnoja vienybės laužai.
XV amžiuje iš Šiaulių žemės formuojasi Šiaulių valsčius su centru Šiauliuose. O centras Šiauliuose – Šiaulių dvaras, aplink jį auga miestas. Šioje vietoje dabar yra Zubovų rūmai – Didždvario arba Didžiadvario dvaras. Miesto išaugimą rodantis svarbus momentas – 1555 metų K. Vopelio Europos žemėlapyje atsiranda pažymėti Šiauliai.
Kita svarbi Šiaulių atminties vieta – Šiaulių bažnyčia. XV amžiuje pradeda kurtis Šiaulių parapija, kuri priklausė Žemaičių vyskupystei. XV amžiuje beveik ten pat, kur dabar yra Šiaulių katedra, stovėjo medinė bažnyčia. Mūrinė bažnyčia konsekruota 1634 metais.
Šiauliai yra karališkas miestas – 1589 metais Abiejų Tautų Respublikos Seimas įsteigė šešias karališkąsias ekonomijas, tarp jų – Šiaulių. 1775 metais įkuriama Šiaulių reparticija – teisminė administracinė apygarda, Šiauliuose pradedami Žemaitijos žemės ir pilies teismai.
Svarbi su Šiauliais susijusi asmenybė – Antanas Tyzenhauzas ir jo reformos. Šiaulių ekonomiją jis valdė 15 metų, įvedė ir bandė įvesti daug naujovių. Vienas iš jo tikslų buvo pakeisti miesto architektūrą į klasicistinę, statyti ir dviaukščius pastatus, medinius pastatus pakeisti mūriniais.
XIX amžiuje per Šiaulius nutiestas Rygos–Tilžės plentas, geležinkelio linija Liepoja–Romnai – miestas augo ir plėtėsi.
Viską pakeitė Pirmasis pasaulinis karas, kai net 65 procentai miesto buvo sugriauta. Prieš karą mieste gyveno apie 16 tūkstančių gyventojų, o po karo liko apie 5 tūkstančius.
Pastatai tęsia istoriją
Tarpukariu Šiauliai išgyveno aukso amžių – karo nualintas, nuskurdęs, suniokotas miestas parodė turįs didelį potencialą.
Pasak architekto, gido Šarūno Sabaliausko, Šiauliai prisikėlė iš pelenų per trumpą laikotarpį ir per architektūrą įgavo labai aiškią išraišką. 1924–1925 metų miestas jau turi normalų vaizdą – ne griuvėsių, atvirukuose matome mūrinius dviejų aukštų namus.
„Po karo miestas atsistatinėjo dar istorizmo įtakoje, galima paminėti tokius namus, kaip Venclauskių rūmai, pastatas Vilniaus ir Vasario 16-osios gatvių kampe. Dar vienas namas buvo prieš „Valerijono“ vaistinę. Nuo 1928–1930 metų jau matome lietuvišką modernizmą, pasikeitė stilistika, mados ėjo pagal Kauno modernizmą. Tik Šiauliuose buvo žemesni pastatai. Jei Kaune 4–5 aukštai, Šiauliuose – 2–3 aukštai“, – sako Š. Sabaliauskas.
Naujoje, 1934 metais nutiestoje, Aušros alėjoje statomi prestižiniai valstybiniai pastatai. Vienu metu Šiauliai tarpukariu buvo antras Lietuvos miestas po Kauno, tad reikėjo valstybės valdymo pastatų – jie koncentruojasi būtent Aušros alėjoje: Pašto rūmai (Aušros al. 42), Šiaulių apygardos teismo rūmai (Aušros al. 19), Šiaulių apygardos ligonių kasos rūmai (Aušros al. 15), šie pastatai reprezentuoja brandųjį tarpukarį. Minėti statiniai ne tik mena istoriją, išsaugojo architektūros visumą ir elementus, bet iki šių dienų yra eksploatuojami, juose veikia įvairios įstaigos (išskyrus paštą).
Norintiems pažinti Šiaulių modernizmą ir pajausti miesto dvasią, Š. Sabaliauskas rekomenduoja pasivaikščioti Aušros alėja.
„Ji beveik visa užstatyta inžinieriaus Vlado Bitės projektuotais namais. Kitus pastatus projektavo architektai iš sostinės – Teismo rūmus, paštą, keturių aukštų Mordelių gyvenamąjį namą su liftais ir kitus. Aušros alėja geriausiai atspindi miesto vaizdą, išlikusį beveik be pokyčių. Nuo Dvaro gatvės kampo bent iki Šiaulių kultūros centro abiejose pusėse vaizdas beveik nepakitęs nuo tarpukario.“
Vilniaus gatvė sankryžoje su Tilžės gatve – taip pat beveik visa tarpukarinė, išskyrus pusę, kur stovi „Gaidžio“ laikrodis. Nemažai tarpukario (su pokyčiais, perstatymais, pastatų paaukštinimais) likę abiejose Vilniaus gatvės pusėse nuo P. Višinskio gatvės iki Tilžės gatvės sankryžos.
Vilniaus gatvėje rasime ir valstybinių pastatų. Adresu Vilniaus g. 263 dabar įsikūrusi Šiaulių rajono savivaldybė. Šis pastatas, ryškus tarpukario modernizmo architektūros pavyzdys, 1933–1935 metais pastatytas Šiaulių apskrities savivaldybei pagal inžinieriaus-architekto Vlado Bitės projektą. Po Antrojo pasaulinio karo pristatytas trečias aukštas, bet pastato istorinė dalis išlaikyta. Greta stovinčiame pastatų komplekse, priklausančiam Turto bankui, įsikūrusi Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija – pernai kaip tik buvo atnaujintas vienas korpusas, sutvarkytos ne tik patalpos, bet ir teritorija – pastatas tapo draugiškesnis darbuotojams, klientams ir aplinkai.
Turto banko valdybos pirmininkas Laimonas Belickas pažymi, kad Šiaulių unikalumas slypi miesto daugiasluoksnėje architektūroje. Čia susipina įvairių amžių akcentai, kurie ir sukuria miesto branduolį, gyvuojantį iki šių laikų.
„Šiauliai yra ypatingi tuo, kad jų veidą formavo ir tarpukario, ir pokario laikotarpiai. Mūsų uždavinys – prisidėti išsaugant šį architektūrinį sluoksniuotumą ir kartu suteikti pastatams naują funkciją, kuri atitiktų šiandieninius visuomenės poreikius. Modernizuodami valstybės turtą Šiauliuose siekiame, kad istoriniai pastatai ir erdvės taptų gyvos, energetiškai efektyvios ir patrauklios tiek miestiečiams, tiek darbuotojams“, – pažymi L. Belickas.
Jei prakalbėtų, įspūdingų istorijų papasakotų ne vienas Vilniaus gatvės namas – privatus ir valstybės. Įsitvirtinus modernizmui, pastatyta grynuolių, kurie nepadarytų gėdos ir Kaunui, tik jie – šiaulietiško mastelio: namai mažesni, iki trijų aukštų. Tai jau – ne provincijos, o didmiesčio architektūra. Vienas iš tokių privačių tarpukario namų stovi Vilniaus ir Vasario16-osios gatvių kampe (pirmame aukšte dabar veikia kepyklėlė). Kitas pavyzdys – Vilniaus ir Dvaro gatvių sandūroje išlikęs pramonininko B. Poškaus nuomojamų butų daugiabutis.
Pastate, kurio adresas Vilniaus g. 229, 1937 metais veikė pirmoji Šiauliuose moterų ligoninė. Pastatas po Antrojo pasaulinio karo buvo rekonstruotas, jame veikė gimdymo namai. Dabar šiame Turto bankui priklausančiame pastate tęsiama veikla, susijusi su sveikata, – čia įsikūręs Nacionalinis visuomenės sveikatos centras.
Pagrindinį Šiaulių ligoninės pastatą 1939 metais suprojektavo architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Pradėtą statybą nutraukė karas, ligoninė Aušros alėjos gale buvo baigta 1944 metais pagal šiek tiek pakeistą projektą.
Svarbu paminėti, kad Šiauliuose pastatus projektavo visas tarpukario architektų elitas: K. Reisonas, V. Bitė, V. Landsbergis-Žemkalnis, K. Dušauskas-Duž ir kiti – ne tik vietiniai, bet ir atvykstantys.
Nors Antrasis pasaulinis karas vėl stipriai sugriovė Šiaulius, mūsų dienas pasiekė daug tarpukario architektūros liudininkų – tereikia įdėmiau patyrinėti miestą. Pasak Š. Sabaliausko, Šiauliams pasisekė, kad po karo miestą atstatinėjo vietiniai architektai: „Tai viena iš didesnių Šiaulių sėkmių, kad miestas neprarado savo veido. Jeigu atvažiuoja architektai iš kitų šalių, iškart identifikuoja, kad Šiauliai yra tarpukarinio modernizmo miestas.“
Pavyzdžiui, dviejų aukštų namas Aušros ir Kaštonų alėjų kampe (kur anksčiau buvo kavinė „Sigutė“) tapo keturių aukštų, bet architektūra pratęsta, architektūrinės detalės kartoja tą pačią kompoziciją, tik paaukština pastatą, bet stilistikos nekeičia.
Visgi vėlesniu sovietmečiu masiškai pradėti valyti istorinio miesto bruožai. Taip įsigalėjo nuostata: Šiauliai yra visiškai sugriautas miestas, jame nieko seno nėra.
„Sovietinės okupacinės valdžios palikimas – kad sąmonėje Šiauliai nėra istorinis miestas, neturi istorinės architektūros, senamiesčio. Bet iš tiesų gatvių tinklas pradėtas formuoti XVI amžiaus antroje pusėje ir toks kodas yra užkoduotas miesto centrui po Valakų reformos. Mes neturime kreivų gatvių, kaip įsivaizduojame bet kokiame kitame senamiestyje, kur labai gražios lenktos gatvės, kreivos sankryžos, mūsų senamiestis yra su tiesiomis gatvėmis ir tai yra mūsų išskirtinumas. Mūsų senamiestis paprasčiausiai yra kitoks ir tuo mes išsiskiriame ir galime didžiuotis“, – sako Š. Sabaliauskas.
Daugelis tarpukario pastatų jau turi valstybinę apsaugą, yra kultūros paveldo objektai, jie tvarkomi su didesne pagarba, o Šiaulių miesto centras yra saugoma teritorija. Bėgant laikui, miesto vaizdas kinta, tad būtina saugoti ir įprasminti praeities momentus, liudijančius istorijos seką, iškilių asmenybių indėlį. Svarbu, kad tam dėmesį skiria ir valstybės įstaigos, tarp jų – Turto bankas, tad istoriniai pastatai ne tik mena istoriją, bet ir ją tęsia.
Užs. Nr. 582443
