Šimtametė be knygos ir pasivaikščiojimo negyvena nė dienos

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
100-ąjį gy­ve­ni­mo gim­ta­die­nį mi­nin­čiai So­fi­jai Jan­kaus­kie­nei duk­ra Gra­ži­na Ci­ka­na­vi­čie­nė ir jos gy­ve­ni­mo drau­gas Leo­nas Še­mek­lis – mie­liau­si žmo­nės.
Sau­lė­tą sau­sio 23-osios die­ną Šiau­liuo­se, Ar­chi­tek­tų gat­vė­je, gy­ve­nan­ti So­fi­ja Jan­kaus­kie­nė su­ti­ko 100-ąjį gim­ta­die­nį. Iki šiol iš ran­kų ne­pa­lei­džian­ti kny­gos ir su duk­ros prie­žiū­ra kas­dien nuei­nan­ti po ma­žiau­siai ki­lo­met­rą.

Lė­tais žings­ne­liais

Gra­žaus gim­ta­die­nio die­na po­niai So­fi­jai be­veik to­kia pa­ti, kaip ir vi­sos ki­tos jos die­nos. Tik šį­kart į įpras­tą rit­mą ji su­grįš iš­lei­du­si šimt­me­čio pro­ga pa­svei­kin­ti at­vy­ku­sį Šiau­lių mies­to me­rą, ki­tus gar­bius sve­čius. Bran­gi staig­me­na ju­bi­lia­tei ir krikš­to duk­ters Da­lios bū­tent tą die­ną at­siųs­ta or­chi­dė­jų puokš­tė bei at­vi­ru­kas su šir­dį glos­tan­čiu už­ra­šu.

Sen­jo­rė gy­ven­ti į Šiau­lius pas duk­rą Gra­ži­ną Ci­ka­na­vi­čie­nę, Dai­nų PSPC bend­ro­sios pra­kti­kos gy­dy­to­ją, iš Jo­na­vos at­vy­ko ly­giai prieš pen­ke­rius me­tus.

Abi kar­tu su G. Ci­ka­na­vi­čie­ne kas die­ną išei­na pa­si­vaikš­čio­ti: gry­nas oras tik­ra at­gai­va. Lė­tais žings­ne­liais apė­jus dau­gia­bu­čių na­mų kvar­ta­lą, su­si­da­ro ne ma­žiau ki­lo­met­ro.

Nė die­nos S. Jan­kaus­kie­nė ne­pra­lei­džia ir be kny­gos, nors, sa­ko, akys jau ne­bes­tip­rios, bet no­ras skai­ty­ti iš­li­kęs di­de­lis. Per te­le­vi­zi­ją kas­dien bū­ti­nai pa­si­žiū­ri ži­nias, la­bai pa­tin­ka ir te­le­vi­zi­jos lai­da "Duo­kim ga­ro". Bet kny­ga, sa­ko, yra kny­ga.

Ko­kia gi S. Jan­kaus­kie­nės il­gaam­žiš­ku­mo pa­slap­tis? Tos pa­slap­ties, san­tū­riai šyp­so­si, ne­ži­no nie­kas.

Jau se­no­kai be­veik ne­val­gan­ti mė­sos: nuo jos – "tik rie­ba­lai au­ga ant šo­nų ir gal­va svaigs­ta! Ki­tas rei­ka­las mil­tų, varš­kės, bul­vių pa­tie­ka­lai – juos val­go vi­sa­da su ape­ti­tu.

Nors rim­tes­niais ne­ga­la­vi­mais ne­si­skun­džia, vis tik sau il­gaam­žė no­rin­ti pa­lin­kė­ti svei­ka­tos. O vi­siems žmo­nėms ji lin­ki su­si­ras­ti ge­rą tar­ny­bą, kur ga­li­ma ge­rai už­dirb­ti ir leng­vai iš to, ką už­dir­ba, pra­gy­ven­ti.

Vie­nin­te­lė se­no­lės duk­ra Gra­ži­na ir jos gy­ve­ni­mo drau­gas Leo­nas gi­ria pui­kų ju­bi­lia­tės bū­dą: la­bai ne­reik­li, itin kant­ri ir vi­sa­da ge­ros nuo­tai­kos.

Po­nia So­fi­ja – dvie­jų anū­kų ir dvie­jų proa­nū­kių mo­čiu­tė.

Vis­ko bū­ta

Gy­ve­ni­mas, pa­sa­ko­ja ju­bi­lia­tė, ne­bu­vo leng­vas. Ki­lu­si iš Ig­na­li­nos ra­jo­no. Jau­nys­tė­je te­ko ga­ny­ti kar­ves. Pas­kui įsto­jo stu­di­juo­ti me­di­ci­ną, įgi­jo dan­tų gy­dy­to­jos spe­cia­ly­bę – sto­ma­to­lo­ge ir dir­bo vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą.

Iš­gy­ve­no tė­vų, 40 hek­ta­rų tu­rė­ju­sių ūki­nin­kų, trem­tį. Li­ku­si vie­na So­fi­ja pa­ti iš­vy­ko į Si­bi­rą ar­ti­mų­jų ieš­ko­ti, tu­rė­da­ma tiks­lą par­si­ga­ben­ti juos na­mo. Pa­vy­ko – į Lie­tu­vą su­grį­žo su ma­ma ir se­se­ri­mis. Bet už­si­bu­vo gim­ti­nė­je neil­gai, nes na­mas, ku­ria­me gy­ve­no, jau bu­vo užim­tas, o ki­tur pri­si­glau­du­sią šei­mą įskun­dė kai­my­nai. Ma­ma ir se­se­rys bu­vo iš­vež­tos, jau­na mer­gi­na vėl li­ko vie­na. Ma­ma ir se­se­rys trem­tį iš­tvė­rė ir su­grį­žo į Lie­tu­vą, tė­tis ten mi­rė.

Bū­si­mas S. Jan­kaus­kie­nės vy­ras da­ly­va­vo re­zis­ten­ci­nė­je ko­vo­je, už tai nu­teis­tas de­šim­čiai me­tų. So­fi­ja jo lau­kė ir su­lau­kė. Su­si­tuo­kė, kai jai bu­vo jau 36-eri. Net­ru­kus gi­mė duk­ra Gra­ži­na.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.