Sieną papuošė Rubiko kubas

Ži­vi­lė Žvė­rū­na sa­ko, jog kū­ri­nio idė­ja ki­lo vie­ną va­ka­rą vy­rui Ro­kui su­kio­jant dar 1974 me­tais veng­rų skulp­to­riaus Er­no Ru­bik su­ma­ny­tą žai­di­mą – Ru­bi­ko ku­bą.

"Se­niai no­rė­jo­me įgy­ven­din­ti ko­kį nors gat­vės me­no pro­jek­tą drau­ge. Ro­kas jau yra pa­li­kęs sa­vo da­žų pėd­sa­kų Šiau­liuo­se – tai "Ko­pi­kai" ant bu­vu­sio po­li­ci­jos pa­sta­to pie­ti­nia­me ra­jo­ne, o aš Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­jaus bro­me ap­gy­ven­di­nau mil­ži­niš­ką ro­ži­nį ba­lan­dį", – sa­ko Ži­vi­lė Žvė­rū­na.

Ro­kas pa­ruo­šė ku­bo es­ki­zą, o Ži­vi­lė pie­šė tie­siai ant jo. Pa­sak me­ni­nin­kės, di­džiau­sias iš­šū­kis bu­vo su­val­dy­ti sie­ną, nes "vie­na yra es­ki­zuo­ti po­pie­riaus la­pe pa­to­giai įsi­tai­sius fo­te­ly­je ir leng­vais trin­tu­ko mos­tais iš­trin­ti ne­rei­ka­lin­gas de­ta­les", vi­sai kas ki­ta – su­si­dur­ti su tru­pan­čia sie­na ir dirb­ti per lie­tų.

Pir­miau­sia te­ko nuo sie­nos pa­ša­lin­ti nu­tru­pė­ju­sius da­žus, per­da­žy­ti ją bal­tai. Tam pri­rei­kė dvie­jų die­nų: nuo anks­ty­vo ry­to iki vė­ly­vo, tam­saus va­ka­ro ant pa­sto­lių.

"Tai – sun­kus fi­zi­nis dar­bas, kars­tan­tis dir­ba vi­si kū­no rau­me­nys. Su­si­dū­rė­me ir su lie­taus bei vė­jo jė­go­mis. Tre­čia­die­nio ry­tą, at­li­kus penk­ta­da­lį dar­bo, pra­si­dė­jęs lie­tus be­veik vis­ką nu­plo­vė. Aki­mir­ką pa­gal­vo­jau, kad su sie­na te­kan­čiu van­de­niu aš nu­te­kė­siu kar­tu..."

Ži­vi­lė su Ro­ku la­bai dė­kin­gi Be­nui Tei­šers­kiui ir Lu­kui Vi­ge­liui, ope­ra­ty­viai sku­bė­ju­siems į pa­gal­bą, asis­ta­vu­siems vi­so pro­ce­so me­tu. Be­nas per­mir­ku­siems lie­tu­je me­ni­nin­kams ne­šė ka­vą, suor­ga­ni­za­vo imp­ro­vi­zuo­tą sto­ge­lį, švie­sos šal­ti­nį.

"Ru­bi­ko ku­bas bu­vo tik­ras gal­vo­sū­kis, ku­rį pa­dė­jo iš­spręs­ti pui­ki ko­man­da. Pie­ši­nys yra apie mus vi­sus, ban­dan­čius sa­ve su­konst­ruo­ti į vien­ti­są ir har­mo­nin­gą or­ga­niz­mą. Pie­ši­ny­je ma­to­mas vei­das yra nuo­ro­da į vi­siems ge­rai ži­no­mą he­le­nis­ti­nės skulp­tū­ros frag­men­tą. Grai­kų skulp­tū­ros frag­men­tus daž­nai nau­do­ju sa­vo pie­ši­niuo­se", – sa­ko Ži­vi­lė Žvė­rū­na.

Baig­tą pie­ši­nį me­ni­nin­kai džio­vi­no su sta­ty­bi­niu džio­vin­tu­vu, nes bi­jo­jo su­lauk­ti dar vie­no lie­taus pliūps­nio.

"Lu­kas pa­dė­ti at­va­žia­vo net iš Vil­niaus! Tep­tu­ko iš ran­kų ne­pa­lei­do abi die­nas, nors at­krei­pus dė­me­sį į ma­no dra­bu­žius nuo­trau­ko­se at­ro­do, kad da­žiau aš vie­na", – sa­ko me­ni­nin­kė.

Ži­vi­lė Žvė­rū­na dė­kin­ga Šiau­lių me­nų mo­kyk­lai, ku­rio­je ga­lė­jo pa­si­šil­dy­ti ir iš­si­plau­ti tep­tu­kus, pa­si­sko­lin­ti elekt­ros, bei Eval­dui Onai­čiui, "pa­sko­li­nu­siam" sa­vo pa­sta­to sie­ną ir lei­du­siam ją pa­nau­do­ti kaip dro­bę. Pro­jek­tą pa­rė­mė Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­ja.

"Bū­tų sma­gu, jei mies­te at­si­ras­tų dau­giau su me­ni­nin­kais no­rin­čių bend­ra­dar­biau­ti žmo­nių", – vi­lia­si me­ni­nin­kė.

Šią va­sa­rą sie­ni­nės ta­py­bos kū­ri­niu pa­si­puo­šė ir "Šiau­lių kraš­to" re­dak­ci­ja – gra­fi­tį "Ne­šan­tys ži­nią" nu­ta­pė Re­da ir Arū­nas Uo­gin­tai.