Pasaulio pabaiga ar ateities pradžia?

Tarp žy­miau­sių šiuo­lai­ki­nių ta­py­to­jų

"Laip­tų ga­le­ri­jo­je" Jū­ra­tė My­ko­lai­ty­tė pri­sta­to pa­sta­ro­jo de­šimt­me­čio kū­ry­bą. Į Šiau­lius su­grį­žo po aš­tuo­ne­rių me­tų, tik šį kar­tą – ša­lia nė­ra vy­ro ta­py­to­jo eksp­re­sio­nis­to Klau­di­jaus Pet­ru­lio (1951–2014), to­dėl ją su­grau­di­no pa­ro­dos ati­da­ry­me pa­ro­dy­tos nuo­trau­kos iš anks­tes­nių pa­ro­dų, kur jie kar­tu. Šie nuo­trau­kų pa­sa­ko­ji­mai – ak­to­riaus ir fo­tog­ra­fo Juo­zo Bin­do­ko do­va­na ga­le­ri­jai. Iš jų gims met­raš­tis, at­spin­din­tis kū­ry­bi­nį "Laip­tų" gy­ve­ni­mą.

J. My­ko­lai­ty­tė sa­vo kū­ry­bą api­bū­di­no trum­pai, kaip ir pa­veik­luo­se – pa­skleis­da­ma fi­lo­so­fi­nį šlei­fą. "Me­ni­nin­kas vi­są gy­ve­ni­mą sta­to būs­tą. Įsi­ku­ria ir pa­ma­to, kad ne­pa­da­rė išė­ji­mo. Vie­ni me­ni­nin­kai šo­ka pro lan­gą, o ki­ti – sė­di prie ži­di­nio ir jį kū­re­na. Aš esu iš tų, ku­rie ne­šo­ki­nė­ja pro lan­gus", – nu­si­šyp­so­jo ta­py­to­ja.

Dai­lė­ty­ri­nin­kė D. Zo­vie­nė pa­si­džiau­gė, kad "Laip­tų ga­le­ri­ja" la­bai nuo­sek­liai su­pa­žin­di­na su iš­ki­liau­siais šiuo­lai­ki­niais Lie­tu­vos dai­li­nin­kais: ne­se­niai bu­vo Da­lios Kas­čiū­nai­tės, Ado­mo Ja­covs­kio pa­ro­dos – abu Na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­tai. Da­bar – J. My­ko­lai­ty­tės pa­ro­da.

"Jū­ra­tė My­ko­lai­ty­tė ir tin­ka į ši­tą kom­pa­ni­ją, bet ir ski­ria­si, – pa­ly­gi­no D. Zo­vie­nė. – Ats­kir­tis pra­si­dė­jo nuo pat kū­ry­bi­nio dar­bo pra­džios. Bu­vo aš­tun­to­jo de­šimt­me­čio pa­bai­ga, brež­ne­vi­nis lai­kas, niū­rus so­viet­me­tis. Tai bu­vo tar­si virs­mo lai­kas. Vy­res­nio­ji kar­ta, ku­riai at­sto­va­vo J. Šva­žas, J. Če­po­nis, A. Sta­siu­le­vi­čius, ki­ti, vi­du­ri­nio­ji kar­ta dar puo­se­lė­jo imp­re­sio­nis­ti­nę lie­tu­viš­kos ta­py­bos tra­di­ci­ją ar­ba ją kei­tė nuo soc­rea­liz­mo į abst­rak­tes­nį vaiz­dą, į gi­les­nį mąs­ty­mą. Tuo lai­ku atė­jo kar­ta, ku­riai at­sto­va­vo A. Šal­te­nis, A. Ku­ras, D. Kas­čiū­nai­tė – jie bu­vo mo­der­nes­ni, ak­ty­ves­ni. Su Jū­ra­tės kar­ta atė­jo dar vie­na gru­pė – pen­kiu­kė: ji, R. Sli­žys, H. Na­ta­le­vi­čius, M. Sku­du­tis, R. Vil­kaus­kas."

Tarp Užu­pio ir "už"

D. Zo­vie­nė pri­si­me­na, kad bai­gę dai­lės stu­di­jas, jau­nie­ji me­ni­nin­kai tu­rė­da­vo dar ko­kius de­šimt me­tų kaps­ty­tis, kol at­ras­da­vo sa­vo ke­lią. "Jū­ra­tė at­ra­do kū­ry­bos vers­mę, ku­ri rė­mė­si ir re­mia­si li­te­ra­tū­ri­ne at­min­ti­mi, li­te­ra­tū­ri­niu vaiz­di­niu pa­sa­ko­ji­mu, kas anuo­met bu­vo nuo­dė­mė".

Ta­py­to­jos pa­sa­ko­ji­mas vis plė­to­jo­si: anks­ty­vie­ji dar­bai bu­vo tam­sūs, mo­noch­ro­miš­ki, pri­mi­nė se­nų­jų olan­dų ta­py­to­jų dar­bus, jai bu­vo pri­skir­ta Užu­pio ta­py­to­jos eti­ke­tė. "Užu­pis li­ko sa­vo vie­to­je, o Jū­ra­tė nuė­jo to­lyn", – ver­ti­no dai­lė­ty­ri­nin­kė.

Pag­rin­di­nis he­ro­jus pa­veiks­luo­se – mies­tas, "kaip vi­zi­ja, kaip pri­si­mi­ni­mai, kaip sap­nas, ku­ris griū­va, tirps­ta, iš­ny­ra", pa­slap­tin­gas ir įtrau­kian­tis. Pa­gal tai jos dar­bai ir at­pa­žįs­ta­mi. Ki­ta ver­tus, D. Zo­vie­nę ste­bi­na ta­py­bos kai­ta.

"At­si­ran­da gam­tos, žmo­gaus fi­gū­ros, na­tiur­mor­to mo­ty­vas. Tai vie­na iš po­stmo­der­nis­ti­nės kul­tū­ros ap­raiš­kų – kai pi­na­si žan­rai, sri­tys. Li­te­ra­tū­ri­nis pa­sa­ko­ji­mas tam­pa priim­ti­nu, gi­les­niu, tols­ta­ma nuo tam­sių spal­vų. Bet iš­lie­ka sti­lis­ti­ka – plo­nas­luoks­nė ta­py­ba, kur po­tė­pis yra la­bai remb­ran­tiš­kas, jaut­rus ir plo­nas", – J. My­ko­lai­ty­tės kū­ry­bą me­no­ty­ri­nin­kė pa­žįs­ta ir kaip jai ar­ti­mas žmo­gus.

Ka­dan­gi ta­py­to­ja yra mies­to kū­rė­ja, nos­tal­gi­jos, ku­ri mai­ti­na vy­res­nią­ją eksp­re­sio­nis­tų kar­tą – kai­mui, gam­tai – tar­si nė­ra, o ta gam­ta, ku­rios frag­men­tai nu­gu­lė į pa­veiks­lus – iš mies­to.

Pa­ro­dos ati­da­ry­me kal­bė­jęs J. My­ko­lai­ty­tės stu­di­jų bi­čiu­lis ir ko­le­ga šiau­lie­tis ta­py­to­jas Ri­čar­das Gar­ba­čiaus­kas au­to­rės kū­ry­bą pri­sky­rė "sa­vi­tam jos siur­rea­liz­mui", ku­ria­me yra daug fi­lo­so­fi­jos.

"Ma­no Vil­niaus jau ne­bė­ra"

"Ta­py­mas da­žais ant dro­bės jau yra no­ras su­jung­ti, pa­ga­min­ti pa­sau­lį iš sa­vo me­džia­gos. No­riu, kad ma­no me­džia­ga bū­tų šil­ta ir pul­suo­jan­ti (kaip žmo­gaus kū­nas?). Ir daik­tai pe­rei­tų vie­ni į ki­tus, kaip te­kan­ti der­va, kaip van­duo, kaip krū­tys pe­rei­na į kū­ną, pirš­tai iš­dygs­ta iš del­no. Har­mo­ni­ja..." – te­ko skai­ty­ti vie­ną iš J. My­ko­lai­ty­tės min­čių es­ki­zų.

"Lė­lių na­me­lis", "Pri­si­lie­ti­mai", pa­veiks­las-laik­ro­dis "Po­pie­tės va­lan­dos", "Pil­ka sie­na", "Sek­re­tas", "Se­na nuo­trau­ka" – tik da­lis pa­ro­dos pa­veiks­lų, ku­rie tar­si lan­gai at­si­ve­ria į J. My­ko­lai­ty­tės su­kur­tą pa­sau­lį: pa­slėp­tą, at­ras­tą, yran­tį, griū­van­tį ar net apo­ka­lip­ti­nį mies­tą.

Su Jū­ra­te My­ko­lai­ty­te kal­ba­mės vie­na­me "Laip­tų ga­le­ri­jos" kam­ba­ry­je, už­da­ry­to­mis lan­gi­nė­mis. Jo­kio mies­to vaiz­do.

– Ko­kį mies­tą jūs ku­ria­te?

– Tai nė­ra konk­re­tus mies­tas, ja­me yra de­ta­lių iš Vil­niaus, iš ki­to­se ša­ly­se pa­ma­ty­tų mies­tų. Tai nė­ra tie­siog mies­to pei­za­žas. Kiek­vie­na­me pa­veiks­le aš su­si­ku­riu is­to­ri­ją. Pa­vyz­džiui, pa­ro­do­je ka­bo pa­veiks­las "Nu­ga­lė­tas". Aš už­si­ra­šiau: jis dar sto­vi, jau su­merk­tos ko­jos, at­spin­džiai... Tai – bū­se­na, grei­čiau ma­no bū­se­na, nuo­tai­kos, gal­būt iš ap­lin­kos atė­ju­sios vi­zi­jos. Jas ban­dau pa­teik­ti per mies­tą.

– Jūs vi­sa­da už­si­ra­šo­te tą emo­ci­ją?

– Kar­tais, jei­gu yra apie ką. Bet mėgs­tu už­si­ra­šy­ti. Aš net da­rau ma­žus es­ki­zus, man svar­bi idė­ja. Tik bū­na, kad ma­žam es­ki­zui iš­si­bars­tai ir di­de­liam dar­bui ta­vęs neuž­ten­ka.

– Ar ne­pa­si­gen­da­te žmo­gaus? Net ir tie, ku­riuos ta­po­te, sa­ky­čiau, yra la­bai ar­chi­tek­tū­riš­ki.

– Jei­gu tu­rė­tu­mė­te ska­rą, aš jums pa­ro­dy­čiau, kaip duk­ra api­bū­di­na ma­no žmo­nes: ji pai­ma ska­rą, už­si­trau­kia ją ant vei­do ir sui­ma už nu­ga­ros. Štai to­kie. Man žmo­nės yra kaip ženk­las. Gal ju­de­sys. Aš esu mi­zant­ro­pė, man jie nė­ra to­kie svar­būs.

– Ką jūs ma­no­te apie šiuo­lai­ki­nius mies­tus? Jie jus įkve­pia?

– Ma­no Vil­niaus jau ne­bė­ra, jis iš­ny­kęs, bet tai tur­būt na­tū­ra­lu. Kar­tais ei­ni, ieš­kai pra­bė­gu­sios praei­ties, įlen­di į ko­kį kie­mą pa­si­žiū­rė­ti.

Ma­nęs ne­jau­di­na nau­jo­ji ar­chi­tek­tū­ra. Bet koks pa­sta­tas žmo­gui yra tiek svar­bus, kiek jis tu­ri kaž­ką ta­vo – as­me­niš­ko. Ma­no kar­tos vil­nie­čiai pri­si­me­na laik­ro­dį ant kam­po prie bu­vu­sios Le­ni­no aikš­tės, nes ten bu­vo ski­ria­mi pa­si­ma­ty­mai, bu­vo ka­vi­nu­kės. Da­bar ei­ni pro ko­kią sie­ną ir ga­li pri­si­min­ti: čia li­ko ran­ke­na, čia – lan­gas.

Da­bar yra ki­tos erd­vės jau­niems žmo­nėms. Ne­ga­li mies­tas bū­ti už­si­kon­ser­va­vęs.

– Gy­ve­no­te Užu­py­je – už upės. Tai – tar­si bū­se­na, ne tik gy­ve­ni­mo vie­ta?

– Aš ten gi­miau, gy­ve­nau, da­bar esu ne­to­li. Ir ta­ry­bi­niais lai­kais aš bu­vau už – ne cent­re, tai bu­vo kaip ma­no vi­di­nis šū­kis. O da­bar? Da­bar aš jau pa­ti kaip užu­pis. Su­lau­ki to­kio am­žiaus, kai ga­li iš sa­vęs kaip vo­ras siū­lą iš­spaus­ti.

Užu­pis man ne­be­pa­tin­ka, už­sta­ty­tas, ne­be­si­ma­to tų ma­žų kal­ne­lių. Prie vie­nos mo­kyk­los aug­da­vo aly­vų, kai aš skai­čiau Bib­li­jo­je apie aly­vų kal­ne­lį, įsi­vaiz­da­vau, kad čia ir yra tas aly­vų kal­ne­lis.

Da­bar Užu­py­je daug di­de­lių na­mų, pla­nuo­ja SPA... Kar­tą va­žia­vau tak­si ir sa­kau vai­ruo­to­jui: kaip da­bar žmo­nės gy­ve­na, vie­nas prieš ki­to lan­gus? O jis: pa­žiū­rė­kit į tuos se­nus kie­mus, juk ten ir­gi lan­gai į lan­gus. Bet ten bu­vo mū­sų lan­gai...

– Šiau­lių cent­re iš­kirs­tos lie­pos. Vie­ni džiau­gia­si, kad at­si­ve­ria mies­to ar­chi­tek­tū­ra, ki­tiems skau­du dėl pra­ras­tų me­džių. Su­sip­rie­ši­ni­mas, ro­dos, nė­ra komp­ro­mi­sų. Taip su­si­du­ria praei­ties ir da­bar­ties ver­ty­bės?

– Žmo­nės prie­ši­na­si, kad nyks­ta tai, kas bu­vo jų gy­ve­ni­mas.

Pa­vyz­džiui, se­no­ji ar­chi­tek­tū­ra. Ne­ma­nau, kad žmo­nės tu­ri gy­ven­ti pa­ga­liu pa­si­rė­mę lu­bas dėl to, kad jie gy­ve­na ar­chi­tek­tū­ros pa­mink­le. Kri­te­ri­jus tu­rė­tų bū­ti toks – kad žmo­gui bū­tų ge­ra. Tik gal nė­ra kri­te­ri­jų, koks tas žmo­gus? Ar tas, ku­ris spar­do, yra ne­kul­tū­rin­gas?

– Jū­sų "Ba­be­lio bokš­tas" šian­die­ni­nė­je ap­lin­ko­je, kur tiek daug ne­su­si­kal­bė­ji­mo – pra­de­dant Sei­mu, bai­giant kie­mu – toks ak­tua­lus.

– "Ba­be­lio bokš­tas" man – su­s­ve­ti­mė­ji­mas, ne­su­si­kal­bė­ji­mas. "No­jaus lai­vas" – no­ras pa­siim­ti sau bran­gius da­ly­kus ir kaž­kur iš­plauk­ti. Tai la­bai as­me­niš­ka. Ma­ne ir ste­bi­na, ir džiu­gi­na, kai kaž­kas įžiū­ri tą pa­tį. La­bai daž­nai žmo­nės pa­ma­to tik pa­vir­šių.

– Ar sa­vo kū­ry­bo­je sau­go­te jums bran­gius vaiz­dus?

– Taip, jų yra. Pa­veiks­luo­se daž­nai kar­to­ja­si, da­bar ma­žiau – na­mas, ku­ria­me aš gi­miau, jo si­lue­tas.

– Tur­būt esa­te gir­dė­ju­si apie jū­sų ir is­pa­nų siur­rea­lis­to Sal­va­do­ro Da­li kū­ry­bos gre­ti­ni­mą? Kaip rea­guo­ja­te?

– Man per di­de­lė gar­bė. S. Da­li tru­pu­tį nu­val­kio­tas, bet kai pa­ma­tai jo mu­zie­jų Fi­gue­res, su­pran­ti, kad vis­kas atė­ję iš la­bai konk­re­čių da­ly­kų, net duo­nos ke­pa­liu­kai, at­si­spin­din­tys ar­chi­tek­tū­ro­je. Ma­ne su­ža­vė­jo, kad tai nė­ra lauž­ta iš pirš­to. Bet man la­biau pa­tin­ka Re­nė Mag­ri­tas.

– At­ro­do esa­te san­tū­ri ta­py­to­ja, be jo­kių "bum­bu­liu­kų"...

– Praė­jo ne­ma­žai me­tų, kol pa­gal­vo­jau: o ko­dėl aš ta­pau po­tė­piais, juk dan­gu­je ne­ma­tau po­tė­pių? Man pa­tin­ka tas ly­gu­mas. Da­bar yra daug me­no, kur dai­li­nin­kas da­ro po­tė­pį ir jau sa­ve už­tvir­ti­na. Aš ne­ga­liu sa­vęs iš­reikš­ti po­tė­piu. Man rei­kia for­mos, ar­chi­tek­tū­ros.

– Kas­die­ny­bė jus įkve­pia?

– Aš tu­riu tam tik­rus ri­tua­lus kū­ry­bai. Ne­la­bai mėgs­tu ple­ne­rų, nes nie­ko juo­se ne­pa­da­rau. Aš kaip ka­tė, man rei­kia sa­vo kam­po. O kas­die­ny­bė­je yra daug da­ly­kų: iš­girs­ti po­kal­bių, pa­ma­tai ap­švie­ti­mą, de­ta­lę...

– Ar kaip kul­tū­ros žmo­gus esa­te ak­ty­vi?

– Ne, aš esu pa­sy­vas, ne­su ir va­dy­bi­nin­kė, ne­mo­ku sa­vęs siū­ly­ti, par­duo­ti. Tu­rė­jau to­kį žmo­gų. Ma­no vy­ras sa­kė: tu ta­pai ir dėl nie­ko ne­su­ki gal­vos. Džiau­giuo­si, kad Šiau­liai pa­kvie­tė.

– Dėl to ka­ti­niš­ko bū­do ne vi­sus pri­si­lei­džia­te?

– Ne, ne vi­sus.

– Kai lan­ko­tės pa­ro­do­se, ar neat­ro­do, kad šiuo­lai­ki­nė ta­py­ba skys­tė­ja, tam­pa plokš­čia, pa­vir­šu­ti­niš­ka?

– Man ga­li pa­tik­ti ne­bū­ti­nai ta­py­ba, tai ga­li bū­ti skulp­tū­ra. Jau kiek me­tų sa­ko­ma, kad ta­py­ba mirš­ta. Vyks­ta da­ly­kų, ku­rie nė­ra ma­no žai­di­mas – ne pa­gal ma­no tai­syk­les. Bū­na įdo­mūs, kar­tais juo­kin­gi, bet yra kaip yra. Taip vi­sa­da bū­da­vo.

Bet koks pa­sta­tas žmo­gui yra tiek svar­bus, kiek jis tu­ri kaž­ką ta­vo – as­me­niš­ko.