Nuo muzikos aukštumų – į kiekvieno širdį

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Aust­ri­jo­je gy­ve­nan­tis di­ri­gen­tė Rai­mon­da Ska­bei­kai­tė – ryš­ki as­me­ny­bė mu­zi­kos pa­sau­ly­je. Šiau­liuo­se ją su­ti­ko­me po re­pe­ti­ci­jų su vals­ty­bi­niu kameriniu cho­ru "Po­li­fo­ni­ja".
Dau­giau ne­gu še­še­rius me­tus Aust­ri­jo­je gy­ve­nan­ti ir stu­di­juo­jan­ti ta­len­tin­ga 28-erių me­tų di­ri­gen­tė, kom­po­zi­to­rė ir pe­da­go­gė Rai­mon­da Ska­bei­kai­tė su vals­ty­bi­niu kameriniu cho­ru "Po­li­fo­ni­ja" Vi­sų šven­tų­jų die­nai pa­ren­gė pro­gra­mą "Būk švie­sa". Rai­mon­da ti­ki, kad kla­si­ki­nė mu­zi­ka ga­li žmo­gų pa­ky­lė­ti ir įžieb­ti vi­di­nę švie­są, ku­ri kar­tais tū­no už­gož­ta pro­ble­mų, rū­pes­čių ir ne­pri­tek­lių. At­ra­du­si sa­vo ke­lią, ku­riuo žen­gia pa­sau­ly­je jau ži­no­mos di­ri­gen­tės Mir­ga Gra­ži­ny­tė-Ty­la, Gied­rė Šle­ky­tė, Rai­mon­da no­ri už­deg­ti mei­le mu­zi­kai.

Švie­sos te­ma – pa­grin­di­nė

Iš Ma­žei­kių ki­lu­siai Rai­mon­dai Ska­bei­kai­tei – 28-eri, o jos biog­ra­fi­jo­je – tiek iš­kal­bin­gų fak­tų! Bū­da­ma še­šio­li­kos ji ta­po Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio jau­nų­jų di­ri­gen­tų kon­kur­so nu­ga­lė­to­ja. Vė­liau lai­mė­jo pir­mą­ją vie­tą cho­ri­nių kū­ri­nių kon­kur­se "Vox Juventutis‘12", de­biu­ta­vu­si su sa­vo kom­po­zi­ci­ja "Ly­dint te­kan­čią sau­lę". Po me­tų jos kū­ri­nys cho­rui "Lux Mun­di" vėl pel­nė šio kon­kur­so nu­ga­lė­to­jo var­dą ir pub­li­kos sim­pa­ti­jų pri­zą.

Nuo 2013 me­tų mu­zi­kė gy­ve­na Gra­ce (Aust­ri­ja), stu­di­juo­ja Mu­zi­kos ir sce­nos me­nų uni­ver­si­te­te. Čia su pa­gy­ri­mu bai­gė cho­ri­nio di­ri­ga­vi­mo ba­ka­lau­ro stu­di­jas. Su­si­do­mė­ju­si or­kest­ri­niu di­ri­ga­vi­mu, tę­sė stu­di­jas, šiuo me­tu stu­di­juo­ja or­kest­ri­nį di­ri­ga­vi­mą ma­gist­ran­tū­ro­je pas pro­fe­so­rių Volf­gan­gą Dior­ne­rį (Wolf­gang Dörner). Dar ji dės­to Gar­co Jo­hann-Jo­seph-Fux kon­ser­va­to­ri­jo­je, va­do­vau­ja vo­ka­li­niam an­samb­liui "Ho­rus Vo­cals", ku­ria­me ir pa­ti dai­nuo­ja. Di­ri­gen­tė jau va­do­va­vo ne vie­nam cho­rui, bu­vo pu­čia­mų­jų or­kest­ro me­no va­do­vė ir ka­pel­meis­te­rė. Šie­met de­biu­ta­vo di­džiau­sio­je Gra­co kon­cer­tų sa­lė­je kaip di­ri­gen­tė – di­ri­ga­vo cho­rui ir or­kest­rui V. A. Mo­zar­to-G. F. Has­so "Re­quiem KV 626" ir Sie­ben Klangr­äu­me ne­baig­tiems Mo­car­to "Re­quiem" frag­men­tams.

Kon­cer­tai su "Po­li­fo­ni­ja" – jos, cho­ro di­ri­gen­tės, de­biu­tas Lie­tu­vo­je: spa­lio 31-ąją 18 va­lan­dą – Nau­jo­sios Ak­me­nės šv. Dva­sios At­siun­ti­mo baž­ny­čio­je, o lapk­ri­čio 1 die­ną 16 va­lan­dą – Šiau­lių šv. apaš­ta­lų Pet­ro ir Pau­liaus ka­ted­ro­je. Prog­ra­mo­je ša­lia A. Buch­ne­rio, J. Brahm­so, F. Men­dels­soh­no, F. Mar­ti­no kū­ri­nių skam­bės ir R. Ska­bei­kai­tės kū­ri­nys "Lux mun­di".

– "Ly­dint te­kan­čią sau­lę", "Lux mun­di" – tur­būt neat­si­tik­ti­nai jū­sų kū­ry­bo­je do­mi­nuo­ja sau­lės, švie­sos mo­ty­vas?

– Ne, neat­si­tik­ti­nai. Tai, ką pa­si­rin­kau pro­gra­mai su "Po­li­fo­ni­ja" be­veik vis­kas yra su­si­ję su švie­sa. Mes da­bar gy­ve­na­me to­kiu lai­ko­tar­piu, kai įsi­lei­džia­me per daug įta­kos iš po­li­ti­kos, bui­ties, pra­ran­da­me vi­di­nę švie­są, ra­my­bę, pa­si­ti­kė­ji­mą žmo­giš­ku­mu, žmo­giš­kuo­ju pra­du.

Ka­dan­gi aš pa­ti tu­rė­jau as­me­ni­nių skau­du­liu­kų, man la­biau­siai pa­vyks­ta nuo jų ap­si­va­ly­ti, kai pa­si­ne­riu bū­tent į to­kią mu­zi­ką. Ma­nau, kad švie­są tu­rė­tu­me skleis­ti ypač per mu­zi­ką, pa­ju­din­ti kiek­vie­ną klau­sy­to­ją, su­ras­ti pa­ky­lė­ji­mą.

Aust­ri­jo­je jau­čia pa­gar­bą

– Aust­ri­jo­je esa­te lyg mu­zi­kos am­ba­sa­do­rė tarp Lie­tu­vos ir Aust­ri­jos, or­ga­ni­zuo­ja­te bend­rus aust­rų ir lie­tu­vių mu­zi­ki­nius pro­jek­tus, su kon­cer­tais at­va­žiuo­ja­te į Lie­tu­vą. Kaip se­ka­si?

– Vis­kas pra­si­dė­jo dar cho­ri­nio di­ri­ga­vi­mo stu­di­jo­se. Di­ri­gen­tės Mir­ga Gra­ži­ny­tė-Ty­la, Gied­rė Šle­ky­tė ir­gi mo­kė­si Gra­ce, to­dėl gar­sas apie lie­tu­vių di­ri­gen­tes jau pa­skli­dęs. Aust­rai ver­ti­na mus, nes at­va­žiuo­ja­me su stip­riu tech­ni­niu, ma­nua­li­niu pa­si­ruo­ši­mu. Kai ku­rie, įsto­ję į ma­gist­ro stu­di­jas iš ki­tų ša­lių, net ne­pa­sie­kia to ly­gio.Teo­ri­niai da­ly­kai – vie­na, bet tai, kas su­si­ję su mu­zi­ka­lu­mu, di­ri­ga­vi­mo tech­ni­ka, esa­me la­bai stip­riai pa­si­ruo­šę.

Tur­būt dėl to aš ga­vau dar­bą Gra­co kon­ser­va­to­ri­jo­je, nors bu­vo la­bai di­de­lis kon­kur­sas, du tu­rai. Jie ieš­ko­jo žmo­gaus, ku­ris ga­lė­tų dirb­ti su cho­ri­ne mu­zi­ka, o Bal­ti­jos ša­lys tu­ri la­bai stip­rias cho­ri­nės mu­zi­kos tra­di­ci­jas. Aš tarp vi­sų pia­nis­tų bu­vau vie­nin­te­lė di­ri­gen­tė, su­ge­bė­jau net ant for­te­pi­jo­no pa­ro­dy­ti, kaip ga­li skam­bė­ti cho­ras. Cho­ri­nis mąs­ty­mo prin­ci­pas man nu­tie­sė la­bai tie­sų ir aiš­kų ke­lią. Ir iki šiol jau­čiu la­bai di­de­lį kon­ser­va­to­ri­jos di­rek­to­riaus pa­si­ti­kė­ji­mą. Ma­to ma­no lie­tu­viš­ką, o gal že­mai­tiš­ką už­si­spy­ri­mą – da­ry­sim, tol, kol pa­da­ry­sim. Jei­gu jau atė­jo­te kaž­ko iš­mok­ti, tai ban­dom!

Lie­tu­viai yra la­bai ger­bia­mi Aust­ri­jo­je, pa­si­ti­kė­ji­mas tuo, ką da­rai, yra 100 pro­cen­tų.

– Gal tai su­si­ję ir su aust­rų mu­zi­ki­niu iš­pru­si­mu, juk Aust­ri­ja la­bai aso­ci­juo­ja­si su mu­zi­ka, kon­cer­tais?

– Su ope­ra – taip, bet dėl mu­zi­ki­nio švie­ti­mo jie at­si­lie­ka. Uni­ver­si­te­te aust­rų yra ma­žiau ne­gu 20 pro­cen­tų, vi­si ki­ti – at­va­žia­vę stu­den­tai. Aust­rai da­bar pa­tys er­zi­na­si, kad rei­kė­tų kaž­ką keis­ti. Stu­di­jos Eu­ro­pos Są­jun­gos stu­den­tams yra ne­mo­ka­mos, bet ir tiems, ku­rie mo­ka, jos kai­nuo­ja pi­giau ne­gu Lie­tu­vo­je.

– Dėl to, kad esa­te iš Lie­tu­vos, tu­ri­te įdė­ti ge­ro­kai dau­giau pa­stan­gų?

– Vis­kas pri­klau­so nuo to, kiek tu pa­ts sten­gie­si iš­mok­ti bend­rau­ti, priim­ti ki­tą kul­tū­rą, nie­ko ne­teis­ti, ne­smerk­ti. Ir Lie­tu­vo­je yra pro­ble­mų, ko­dėl aš tu­riu aiš­kin­ti aust­rui: jūs ne taip da­rot! Aš ga­liu pa­keis­ti! Ir nau­do­juo­si ta pro­ga.

Nie­kas nea­teis ir, pa­dė­jęs ant lėkš­tu­tės, ne­pa­sa­kys: pa­siimk! Tau pa­čiam rei­kės ne vie­ną pro­jek­tą pa­da­ry­ti, ne vie­ną kar­tą įro­dy­ti sa­vo ver­tę, kad kaž­kas pa­kvies­tų. Rei­kia be­ga­li­nio įdir­bio. Ma­nau, kad ir Lie­tu­vo­je tas pa­ts.

Aš vi­sa­da sa­kiau, kad iš­va­žia­vau į Aust­ri­ją ne dėl to, kad no­riu pa­bėg­ti iš Lie­tu­vos, aš no­riu at­vež­ti kaž­ką nau­jo, kad mu­zi­kos švie­ti­mo si­tua­ci­ja pa­ge­rė­tų. Ma­nau, kad ir cho­ri­nę mu­zi­ką ga­li­ma pa­da­ry­ti pa­trauk­lia.

– Kaip ją pri­si­jau­kin­ti?

– Man la­bai pa­tin­ka, kad kon­cer­te su "Po­li­fo­ni­ja" bus lek­to­rius – dr. Li­nas Ba­lan­dis ("Po­li­fo­ni­jos" me­no va­do­vas ir vy­riau­sia­sis di­ri­gen­tas) kal­bės apie kū­ri­nius.

Su lek­ci­niais kon­cer­tais su­si­dū­riau gal prieš pen­ke­rius me­tus Vei­ma­re, kai bu­vau J. S. Ba­cho aka­de­mi­jo­je. Ma­čiau, kad pub­li­ka sė­di at­merk­tom akim, iš­plės­tom au­sim. Tai nė­ra tik mu­zi­kos at­li­ki­mas, su­ži­nai, ką jau­tė kom­po­zi­to­rius, koks lai­ko­tar­pis, sak­ra­li­nė ar pa­sau­lie­ti­nė mu­zi­ka, ar jo­je yra po­van­de­ni­nių sro­vių, ku­rias klau­sy­da­mi ga­lė­tu­me at­ras­ti. Man lek­ci­jų idė­ja yra to­bu­la. Tai – įžan­ga, kaip cho­ri­nę mu­zi­ką pa­da­ry­ti pa­trauk­lia.

Vie­no­je kon­cer­tų sa­lė­je Vo­kie­ti­jo­je bu­vo at­lik­ta ap­klau­sa. Klaus­ta, ar jūs esa­te bai­gęs mu­zi­ki­nį iš­si­la­vi­ni­mą – 40 ar 50 pro­cen­tų atė­jo į kon­cer­tą su mu­zi­ki­niu iš­si­la­vi­ni­mu. O į klau­si­mą, ar no­rė­tu­mė­te, kad prieš kon­cer­tą bū­tų paaiš­kin­ta, bū­tų įžan­ga, 80 pro­cen­tų pa­sa­kė – taip.

Spal­vo­tos par­ti­tū­ros ir lais­vė kal­nuo­se

– Esa­te tem­pe­ra­men­tin­ga, ryš­ki as­me­ny­bė. Kas jus įkve­pia?

– Ma­no kū­ry­bi­nis įkvė­pi­mas yra skai­ty­mas. Kai skai­tau, aš jau gir­džiu mu­zi­ką. Jei­gu teks­tas stip­rus man as­me­niš­kai, aš per ke­lias va­lan­das ga­liu pa­ra­šy­ti kū­ri­nį.

Vi­sa­da re­miuo­si teks­tu – ne­svar­bu, ar vo­kiš­ką, ar ita­liš­ką kū­ri­nį di­ri­guo­ju, aš tu­riu ži­no­ti kiek­vie­ną žo­dį, man tai su­tei­kia žy­miai dau­giau pra­smės ir har­mo­ni­jai, ir rit­mi­kai. Aš tu­riu vi­sus mu­zi­ki­nius ele­men­tus ir juos ga­liu ap­jung­ti teks­tu, ga­liu su­ras­ti si­no­ni­mų žo­džiui ir spal­vin­ti vie­ną akor­dą skir­tin­go­mis spal­vo­mis.

– Va­di­na­si, jū­sų par­ti­tū­ros yra spal­vo­tos?

– Taip, spal­vo­tos. Rau­do­na spal­va – vi­soms for­te di­na­mi­koms, mė­ly­na – pia­no ar­ba di­mi­nuen­do, ža­lia – emo­ci­jos, o gel­to­na – tem­pai. Tai ma­no spal­vų kal­ba.

– Anks­čiau di­ri­gen­tės mo­te­rys daž­niau­siai tik mo­kyk­los cho­rui va­do­vau­da­vo, o da­bar Lie­tu­vą gar­si­na vie­na už ki­tą ryš­kes­nės di­ri­gen­tės. Vyks­ta virs­mas?

– Ar ma­tė­te nors vie­ną mo­te­rį, ku­ri sto­vė­tų prie­šais vals­ty­bi­nį cho­rą ir va­do­vau­tų vals­ty­bi­niam cho­rui? Iki šiol va­do­vau­ja tik vy­rai.

Aust­ri­jo­je aš vi­siš­kai ne­si­jau­čiu ig­no­ruo­ja­ma, ar di­ri­guo­čiau sim­fo­ni­niam or­kest­rui, ar cho­rui. Jei­gu ge­rai dir­bi sa­vo dar­bą – dirbk, nie­kas ne­tik­ri­na, ar tu iš tie­sų mo­te­ris. Ab­sur­das!

Kar­tais jau­čia­ma įtam­pa, bet kai pra­dė­jau stu­di­juo­ti or­kest­ri­nį di­ri­ga­vi­mą, pa­sa­kiau sau: ne vi­si vy­rai ga­li di­ri­guo­ti taip, kaip aš di­ri­guo­ju, tai ko­dėl tu­riu ner­vin­tis, kad esu mo­te­ris?

Kai iš­va­žia­vau mo­ky­tis į Vil­niaus Juo­zo Tal­lat-Kelp­šos kon­ser­va­to­ri­ją, tie­są sa­kant, ne­ži­no­jau, kur sto­ju. Bu­vau nu­spren­du­si stu­di­juo­ti che­mi­ją. Bet įsto­jau į kon­ser­va­to­ri­ją ir bai­gė­si ma­no che­mi­ja.

– Ir pra­si­dė­jo mu­zi­kos al­che­mi­ja?

– Tik­rai! Mu­zi­ko­je rei­ka­lin­ga ir fi­zi­ka, ir ma­te­ma­ti­ka, net bio­lo­gi­ja, nes rei­kia ge­rai ži­no­ti žmo­gaus san­da­rą, ana­to­mi­ją, kaip tei­sin­gai kvė­puo­ti. Yra vis­ko są­ry­šis. Di­ri­ga­vi­mas net ir ast­ro­no­mi­ja! Tu­ri gi­lin­tis, bū­ti pla­taus aki­ra­čio, kad ga­lė­tum pa­si­rink­ti įdo­mų re­per­tua­rą.

– Jums tik 28-eri, bet jū­sų kū­ry­bi­nės veik­los są­ra­šas ne­tel­pa į ke­lis pus­la­pius. Ar dar lie­ka lai­ko kam nors be mu­zi­kos?

– Aust­ri­jo­je at­ra­dau kal­nus. Kai li­pi į kal­nus, gal­vo­ji tik apie gam­tą, ne­pa­ju­di­na­mą ga­ly­bę ir apie lais­vę vir­šu­je. Vie­nin­te­lis at­si­kvė­pi­mas – vir­šū­nė­je, kai ga­li pa­si­žiū­rė­ti į vis­ką iš vir­šaus, be stre­so, ra­miai. Kiek­vie­no­je stre­si­nė­je si­tua­ci­jo­je mes iš kar­to ei­na­me į emo­ci­ją, o bu­diz­mas sa­ko: at­si­trauk, pa­žiū­rėk į sa­ve iš šo­no, pa­žiū­rėk į si­tua­ci­ją iš vi­sų kam­pų, ką ga­li pa­keis­ti – keisk, ko ne­ga­li – ne­keisk. Bū­da­ma Aust­ri­jo­je, aš kei­čiu ką ga­liu, kad pa­siek­čiau ge­riau­sią re­zul­ta­tą.

– Ar su­grį­ši­te į Lie­tu­vą?

– Kai grįž­tu čia, gal­vo­ju: bū­tų ge­rai, bet ar ma­nęs rei­kia, ką aš veik­siu? Jei­gu gau­čiau pa­siū­ly­mą, ku­riam sa­ky­čiau "taip" – grįž­čiau, nes no­ras per­duo­ti vis­ką, ką ga­vau, yra di­des­nis už bet ką.

Pir­mai­siais me­tais grįž­da­vau la­bai re­tai. Kar­tą, grį­žu­si ru­de­niop vaikš­čio­jau po Ma­žei­kius, ėjau į tur­gų, žiū­rė­jau į žmo­nių vei­dus ir jie man pa­si­ro­dė to­kie nu­si­ka­ma­vę, iš­se­kę. Man net šir­dį su­spau­dė, aš ne­be­ga­lė­jau kvė­puo­ti. Tai bu­vo ką tik įve­dus eu­rą.

Da­bar si­tua­ci­ja kei­čia­si ir žmo­nės lais­vė­ja, esa­me ge­ra­me ke­ly­je, tik tam ke­liui rei­kia vi­sų pa­stan­gų.

Kaž­kur gi­liai pas kiek­vie­ną yra švie­sa, tai – fak­tas, bet ją pa­ža­din­ti rei­kia be­ga­li­nių pa­stan­gų. Jei­gu aš bent vie­ną žmo­gų pa­lie­siu tuo, ką da­rau, man bus lai­mė­ji­mas.

Sa­vo mei­lę mu­zi­kai ir ener­gi­ją duo­du ir do­va­no­ju neap­rė­pia­mais kie­kiais, man vi­siš­kai ne­gai­la, aš ga­liu sa­vo šir­dį ati­duo­ti, pa­siau­ko­ti, jei­gu ma­tau, kad yra svar­bu. Nes mu­zi­ka yra ne apie ma­ne, o apie vi­sus tuos, ku­rie sė­di už ma­no nu­ga­ros ir klau­so­si.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Or­kest­ro ir cho­ro di­ri­gen­tė, pe­da­go­gė, kom­po­zi­to­rė Rai­mon­da Ska­bei­kai­tė ti­ki, kad kla­si­ki­nė mu­zi­ka ga­li pa­ky­lė­ti. Nuo jau­nys­tės pra­dė­ju­si do­mė­tis bu­diz­mu, ji sa­ko, kad kiek­vie­nas tu­ri­me sa­vo švie­są.

Komentarai

Povilas    Ket, 2019-10-31 / 08:31
Kaip dažnai jauni supertalentingi lietuviukai, gyvenantys užsienyje, sako, jog grįžtų, tik jų čia nebereikia. Kodėl renkamės vidutinybes, o talentus atiduodam kitiems?
Ramus    Ket, 2019-10-31 / 09:04

In reply to by Povilas

Juk žinote jaunų medikų problematiką Lietuvoje? Ir nepasakysim, kad senjorai medikai neišsilavinę, kad jiems nerūpi kas dirbs po jų? Kai kurie senjorai medikai irgi domėjosi budizmu, irgi turi savo skleidžiamas šviesas, bet va rezidentams gyvenime nesišviečia. Dirigentai ne krepšininkai nelabai kam čia tų reikia, nes pritrūks pinigų legijonieriams algas mokėti...
Dalia    Pen, 2019-11-01 / 10:36
Savam kraste pranasu nebusi. Sekmes tolesniame kelyje, labai dziugu!

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.