Miestui reikia sielos

Es­mė – ne trin­ke­lės

"No­rė­tu­mė­te, kad sa­ky­čiau, jog vis­kas yra ge­rai, ar blo­gai?" – rim­tu vei­du juo­kau­ja K. Mu­raus­kas. Po­kal­by­je ne­trūks­ta iro­ni­jos, sa­vii­ro­ni­jos ir pro­vo­ka­ci­jų.

Pir­miau­sia ar­chi­tek­tas su­skum­ba pa­sa­ko­ti apie bend­rą po­pa­mo­ki­nės veik­los pro­jek­tą su Ro­mu­vos gim­na­zi­ja – jau ke­lis mė­ne­sius ana­li­zuo­ja Dai­nų par­ką, teiks pa­siū­ly­mus.

"Par­kas yra "iš­kan­džio­tas", bu­vo 100 hek­ta­rų, da­bar, be­rods, 64. Na­mai, ko­te­džai. Yra li­kęs se­no­vi­nis vien­kie­mis. Da­ro­me ma­ke­tą, pir­miau­sia pri­sta­ty­si­me jį bend­ruo­me­nei, vi­suo­me­nei, o po to ir mies­to val­džiai. Par­kas la­bai di­de­lis, ga­li­ma daug vis­ko su­ma­ny­ti. No­ri­me da­ry­ti kuo šiuo­lai­kiš­kiau."

K. Mu­raus­kas pra­de­da var­dy­ti su moks­lei­viais ge­ne­ruo­ja­mas idė­jas: žu­vies res­to­ra­nas, ka­ru­se­lė, fon­ta­nas – ir vis­kas vie­na­me. Lau­ki­nė gam­ta. Daug spor­to aikš­te­lių – ak­ty­vaus lais­va­lai­kio ne­bus nie­ka­da per daug. Ir pri­me­na, jog dar prieš ke­lio­li­ka me­tų kur­tas Dai­nų par­ko pla­nas taip ir li­ko neį­gy­ven­din­tas.

– Šiau­liuo­se jau ne pir­mi me­tai sto­vi len­te­lės in­for­muo­jan­čios, jog "Šiau­liai at­si­nau­ji­na". Kaip at­si­nau­ji­ni­mas at­ro­do jū­sų, ar­chi­tek­to, aki­mis?

– Gal­vo­ju ko­kį nors švel­nų api­bū­di­ni­mą, kaip tai pa­va­din­ti. At­si­nau­ji­ni­mas – taip, tin­ka. Bet kai at­si­nau­ji­ni, pa­vyz­džiui, per­ki nau­ją au­to­mo­bi­lį, no­ri, kad ja­me bū­tų kon­di­cio­nie­rius, ar­ba kad jau bū­tų elekt­ro­mo­bi­lis. Bet jei tu­ri 1998 me­tų "Peu­geot" ir per­ki 1999 me­tų "Peu­geut"? Mies­te maž­daug toks at­si­nau­ji­ni­mas. Nie­ko nau­jo. Paimk bom­žą, už­dėk kai­li­nius, tas pa­ts bom­žas. Kai­li­niai su­pus po po­ros ar pen­kio­li­kos me­tų. Es­mė, kad nie­kas ne­pa­si­keis, tik trin­ke­lės bus nau­jos.

Ma­tė­te pro­jek­tus – vi­sur nau­jos trin­ke­lės. Vi­sur trin­ke­lės. Dai­nų par­ke as­fal­tą iš­lie­jo – ma­niau, ne­mo­ka, pa­si­ro­do, mo­ka, vis­kas ge­rai.

Ir ne trin­ke­lė­se es­mė. Ga­li gat­vę iš­raus­ti ir vis tiek bus pil­na žmo­nių. Viet­na­me yra tur­gus ant trau­ki­nio bė­gių. Žmo­nės at­si­trau­kia, pra­va­žiuo­ja trau­ki­nys. Keisk ne­kei­tęs ply­te­les – tu­ri bū­ti sie­la.

Pas mus bul­va­ras – vie­nin­te­lė gat­vė su sie­la. Gal dar Auš­ros alė­jo­je sie­la bu­vo, kol bu­vo Me­nų fa­kul­te­tas. Kai sie­la yra, ga­li ir ant žvy­ro sė­dė­ti. Jei nė­ra, ne­pa­dės – pi­ni­gai vel­tui.

– Ko trūks­ta idė­jos, as­me­ny­bių?

– Gal ne­bė­ra tos kri­ti­nės ma­sės me­no žmo­nių. Kal­bant apie me­ną, Šiau­liai bu­vo kie­tas mies­tas. Mū­sų, ar­chi­tek­tų, kiek? Apie 50, jei bū­tų šim­tas, gal jaus­tų­si. Juk ga­li­me kaž­ką pa­siek­ti, bet ne­tu­ri­me ka­da. Ban­dai iš­gy­ven­ti. Kai ku­rie pyks­ta­si tar­pu­sa­vy­je. Trūks­ta ir ta­len­to – ne­ta­len­tin­gi esa­me, ta­len­tin­gų yra ne­daug.

Bul­va­re bu­vo kon­kur­sas kai­nai – ran­gai. O kaip ar­chi­tek­tū­ri­nė min­tis? Bu­vo ar­chi­tek­tū­ri­nis kon­kur­sas Pri­si­kė­li­mo aikš­tei, bet pa­ma­tė­me, ne­ver­ta Šiau­liuo­se or­ga­ni­zuo­ti – še­ši da­ly­viai, vi­si vie­ti­niai, ta­me tar­pe ir mes. Kas lai­mė­jo ir tu­rė­jo lai­mė­ti. Ki­ti bu­vo ki­ta­me ly­gy­je, gal ban­dė vers­tis per gal­vą. Tas, kas yra pa­da­ry­ta da­bar, bu­vo nu­ma­ty­ta nuo se­nų lai­kų.

Dar bu­vo pie­ti­nio baž­ny­čios kon­kur­sas, far­sas, bet ta­da da­ly­va­vo bent per 20 da­ly­vių.

Ki­tuo­se mies­tuo­se tik ar­chi­tek­tū­ri­nio kon­kur­so me­tu ga­li kaž­kas įvyk­ti. Ar ma­tė­te, kad bu­vo "kul­tūr­kės" kon­kur­sas? Bu­vo pa­skelb­ta kai­na, lai­mė­jo kaž­kas – ačiū Die­vui, kad ne­nug­rio­vė. A. Rat­ni­ko (ar­chi­tek­tas Al­ber­tas Rat­ni­kas (1923–1993) – red.) pro­jek­tuo­tas Kul­tū­ros na­mų pa­sta­tas – rei­kia gerb­ti.

– Ar ger­bia­ma mies­to ar­chi­tek­tū­ra?

– Mes su­skai­čiuo­ja­me 68–70 ver­tin­gų pa­sta­tų. Čia daug ar ma­žai? Sep­ty­nias­de­šimt man at­ro­do daug.

Ar šiau­lie­čiai ger­bia sa­vo mies­to ar­chi­tek­tū­rą? Ma­nau, kad ne. Ypač ar­chi­tek­tai ne­tu­ri pa­gar­bos sa­vo mies­to ar­chi­tek­tū­rai. La­bai ge­ras pa­vyz­dys – pa­sta­tas Til­žės gat­vė­je, prieš bu­vu­sį "Vai­rą". Re­gist­rų cent­ras ir dar krū­va pa­sta­tų yra ne­pa­gar­ba mies­tui. Ga­lų ga­le, Žu­vi­nin­kų dau­gia­bu­tis ir­gi yra ant ri­bos pa­gar­bos ir ne­pa­gar­bos. Na, ten dar ma­ža nuo­dė­mė, kai žiū­ri kon­teks­tą. Sug­rį­žus iš Če­lia­bins­ko bet koks na­mas bū­tų ge­ras.

Nau­ja­sis vieš­bu­tis ir tur­gus an­ti­hu­ma­niš­ki. "Chruš­čiov­kės" Vasario16-osios gat­vė­je blo­giau­sia, kas ga­li bū­ti.

Kol me­džiai bu­vo, ne­si­ma­tė "Džin­sų" fa­sa­do bul­va­re. Ten jau ne­be ar­chi­tek­tū­ra, ten jau įvy­kis. Ži­nant tą lai­ko­tar­pį, gal kie­tai bu­vo? Juk nie­ko ne­mo­kė­jo­me, nie­ko ne­ži­no­jo­me. Ne­ga­liu kal­tin­ti.

Ma­no są­ži­nė ra­mi, Šiau­liuo­se vie­ną ob­jek­tą per me­tus pa­da­rau.

O vie­nas iš gra­žiau­sių, ne­ži­no­miau­sių ir pa­slap­tin­giau­sių na­mų man yra Vy­tau­to gat­vė­je, kur san­kry­ža su Til­žės gat­ve, už var­tų, gi­liai kie­me, bal­tas pa­sta­tas.

Me­džiai ir tin­gi­nys­tė

– Dau­gy­bę dis­ku­si­jų su­kė­lė me­džių kir­ti­mas mies­te. Ar tik­rai neį­ma­no­mas at­si­nau­ji­ni­mas be kir­ti­mo?

– Man at­ro­do, įma­no­mas. Tin­gi­niz­mas.

Pa­vyz­dys – yra gat­vė, me­džiai, rei­kia su­gal­vo­ti nau­ją kon­cep­ci­ją. Su Didžd­va­rio gim­na­zi­jos vai­kais kū­rė­me Kaš­to­nų alė­jos pro­jek­tą. Sa­kiau vai­kams: "Ar ker­tam me­džius?" Sa­ko, kam juos kirst?! Ga­li­me da­ry­ti taip ir taip, pa­lie­kant me­džius. Me­džiai da­vė idė­ją. Tin­gi­niams – ne, tin­gi­niams tas me­dis ne­ge­ras, tas ne­ge­ras. Čia – met­ras dvi­de­šimt, nes rei­ka­la­vi­mas, čia du met­rai, nes rei­ka­la­vi­mas. Taip pro­jek­tuo­ja ke­li­nin­kai.

Aš bū­čiau ban­dęs iš­veng­ti kir­ti­mo. Ofi­cia­li nuo­mo­nė: ker­ta me­džius tin­gi­niai. Dar sa­ko, pi­ni­gai ten ne­blo­gi, bet aš jų ne­ma­tau, tai ne­ga­liu ko­men­tuo­ti.

Taip, spe­cia­lis­tai ma­to ge­riau, ne­gu mes. Be­je, klau­siau vie­no spe­cia­lis­to, man jis sa­kė, kad vi­si me­džiai blo­gi. Bet sa­kė, kad tas pa­ts bus ir su nau­jais, nes nė­ra ži­nių, kaip juos au­gin­ti, o gal ir pi­ni­gų.

Žmo­nės ne­pyks­ta dėl to, iš­kir­tai ar neiš­kir­tai me­džių. Jie pyks­ta dėl to, kad jų neįt­rau­kei į pro­ce­są. Sa­vi­val­dy­bi­nin­kai sa­ko, kad įtrau­kia žmo­nes į pro­ce­są sa­vo bū­dais, pa­vyz­džiui, pro­jek­tą vie­ši­na 10 dar­bo die­nų. Vi­sų pir­ma tu­ri ži­no­ti, kad jį vie­ši­na. Mes dir­ba­me tą dar­bą ir tai vos ran­da­me.

Ki­tas da­ly­kas – žiū­rėk, vie­ši­ni­mas vyks­ta ry­toj, ket­vir­tą va­lan­dą. Tu­ri bėg­ti žiū­rė­ti. Toks įtrau­ki­mas. Nes­pė­jai – ne­spė­jai, 10 die­nų.

Ma­nau, jo vie­ši­ni­mas tu­ri bū­ti ne toks. Rei­kia la­bai daug as­me­ni­nio in­dė­lio – bet tam mes ir esa­me. Nub­rai­žy­ti na­mą vi­si ga­li. Mi­si­ja mū­sų yra daug di­des­nė.

Aš ir­gi dėl me­džių įsi­žei­džiau. Duo­ki­te lai­ko, gal pa­da­ry­siu pro­jek­tą, kur nė vie­no me­džio neiš­kir­siu ir įro­dy­siu, kad taip įma­no­ma. Bet nei pi­ni­gų, nei lai­ko nie­kas tam ne­duos, vis­kas nu­spręs­ta. Ir pa­kan­ka­mai anks­ti, nes spe-cia-lis-tai nu­spren­dė. Tai ir yra, dėl ko žmo­nės pyks­ta.

Ki­tas da­ly­kas: jei iš­kir­to me­džius pir­mo­jo­je bul­va­ro da­ly­je, kaip ir lo­giš­ka, kad ant­ro­je tu­rė­tų iš­kirs­ti, nes vien­ti­su­mas tu­ri bū­ti iš­lai­ko­mas. Va­di­na­si, ne­ga­li­me pa­lik­ti se­nų me­džių, jei­gu va­do­vau­ja­mės tą­sa. Bet jei ja va­do­vau­ja­mės, ko­dėl ne­ga­lė­jo­me pa­kvies­ti dirb­ti tų pa­čių žmo­nių, ku­rie pir­mą da­lį pro­jek­ta­vo?

Vie­na­reikš­miš­kai ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, ge­rai, blo­gai. Yra kaip yra, bet rei­kė­jo žmo­nes įtrauk­ti. Net ge­ras spren­di­mas ga­li tap­ti blo­gas, kai ne­da­ly­vau­ji pro­ce­se.

Gal rei­kia žai­di­mo, edu­ka­ci­jos prie­mo­nių? Pa­vyz­džiui, vi­sų bend­ruo­me­nių ar­chi­tek­tū­ri­nės dirb­tu­vės.

Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­te, kai ma­ne pa­kvie­čia, da­ro­me dirb­tu­ves. Vi­sai ki­tos min­tys, nei vai­kų. Įvai­rias min­tis rei­kia su­jung­ti. Ga­li to­kias dirb­tu­ves nuo­lat or­ga­ni­zuo­ti, daug pa­stan­gų ne­rei­kia, sa­lių mies­te tu­ri­me, pi­ni­gų be­veik ne­rei­kia, 30–50 eu­rų lek­to­riui už po­rą va­lan­dų. Jei 150 eu­rų, dar ir iš Vil­niaus pri­si­kvies­tu­me. Pa­si­tai­sau, iš sos­ti­nės: da­bar ne­bė­ra Vil­niaus – yra sos­ti­nė. Per ra­di­ją sa­ko: "Lie­tu­vo­je orai ge­rai, sos­ti­nė­je plius 5".

– Kai kal­bė­jo­mės prieš po­rą me­tų, sa­kė­te, kad kū­ry­bo­je jums svar­bus pro­tes­tas. Ne­pa­si­kei­tė po­žiū­ris?

– Prieš nie­ką ne­pro­tes­tuo­ju, esu la­bai ge­ras vi­suo­me­nės at­sto­vas, klau­sau­si, ką sa­ko au­to­ri­te­tai, ku­rių nė­ra Lie­tu­vo­je.

– Kai da­ly­va­vo­te kon­kur­se ar­chi­tek­to K. Rei­so­no at­mi­ni­mui Šiau­liuo­se įam­žin­ti, prieš teat­rą siū­lė­te pa­sta­ty­ti fa­lą, ant ku­rio pa­ra­šy­ta: "Čia kaž­ka­da bu­vo K. Rei­so­no dar­bas". Tai bu­vo pro­tes­tas dėl su­ga­din­to teat­ro?

– Vi­sai pa­mir­šau – bai­siau­sias cent­re yra Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro su­ga­din­tas pa­sta­tas. Kon­kur­se bu­vo­me su že­me su­ly­gin­ti.

Žmo­nės skir­tin­gi. Ti­ki tuo, kad yra ge­rai nu­griau­ti se­ną, kad rei­kia žiū­rė­ti į XXI am­žių, kiek ga­li­ma su ta se­no­ve. Ir vi­si tu­ri pa­si­tei­si­ni­mų.

– Ar ga­li mies­tas bū­tų am­ži­nai jau­nas?

– Kaip As­ta­na? Ne­ži­nau, ma­nau, eu­ro­pie­čiams rū­pi is­to­ri­ja. Rei­kia puo­se­lė­ti, ką tu­ri­me.

Nors iš tik­rų­jų la­bai no­rė­čiau bū­ti mo­der­nis­tu, tiks­liau – šiuo­lai­ki­nis­tu. Tik į ap­lin­ką rei­kia žiū­rė­ti jaut­riai, tuo­met gau­sis gra­žūs da­ly­kai. La­biau­siai Šiau­liuo­se man trūks­ta aukš­tin­gu­mo – ta­da jau­tie­si mies­te.

Man la­bai pa­tin­ka kar­ni­zas ant pa­sta­to, kur bul­va­ro par­duo­tu­vė "Ra­mu­nė". Ar­chi­tek­tū­riš­kai, tiks­liau, dva­siš­kai, mies­tas pra­si­de­da nuo tos ri­bos. Ir tę­sia­si iki "Gai­džio". Po to vėl ne­be mies­tas, trūks­ta aukš­čio.

Dar tik­ras mies­tas yra žmo­nės, vai­kai. Vis­kas su­si­ję, nes ar­chi­tek­tū­ra ku­ria­ma žmo­nėms.

Kos­mo­lo­gi­jos mu­zie­ju­je ma­čiau ša­ke­lę – taip se­no­vės lie­tu­viai ma­tuo­da­vo slė­gį. Siū­lau nuo be­to­ni­nės sie­nos į Var­po gat­vę pa­ka­bin­ti var­pos for­mos slė­gio ma­tuok­lį. Ko­kius me­tus lai­ko vi­si va­žiuo­tų pa­žiū­rė­ti.

To­kie da­ly­kai vei­kia, kar­vy­tę Niu­jor­ke pa­sta­to, vi­si fo­tog­ra­fuo­ja­si. Čia jau ne ar­chi­tek­tų, o me­ni­nin­kų rei­ka­lai. Jei pa­sta­ty­si­me la­bai gra­žią aikš­tę, žmo­nių Šiau­liuo­se neat­si­ras. Rei­kia ar­ba 25 fab­ri­kų (ir­gi ne mes tu­ri­me sta­ty­ti, o in­ves­tuo­to­jai), ar­ba pim­pa­lo. Jis tin­ka sel­fiui. Gal at­va­žiuos ir iš Ry­gos nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti, pa­no­rės lik­ti. At­ro­do, juo­kas, bet ki­ta­me pa­sau­lio ga­le rim­tai svars­ty­tų apie to­kį ob­jek­tą. O mes tik pa­si­juok­si­me, nu­mir­si­me, o dar ne­bus pa­da­ry­ta.