Naujausios
Pokalbis su G. Gascevičiumi apie Šiaulius ir vizijas.
– Kaip matai Šiaulius? Ar vertini miestą, įžvelgi jo savastį?
– Ar man miestas – žavus, nuostabus ar aš jo nekenčiu, priklauso nuo pasyvumo ar aktyvumo, žvelgiant į tą visą aplinką. Ir dar nuo to, kokiais žodžiais apibūdini tą reikalą. Žinai, kaip būna, pavyzdžiui, religinių grupuočių susibūrimai, visi sako: „Dievas mus myli! Myli, myli, myli. (na, gal ir myli..). Žiūri, kad irgi ta emocija sukilo. Papuolei į kitą chebrą, kur: Kaip toliau gyventi? Įkalam? Įkalam… Ir iš tikrųjų taip blogai...O čia, visai šalia, bute – viskas puikiai! Ir visas miestas, ir visa chebra nuostabi, nes kitas, kad ir Šimšėj gyvena, o mes susišnekam su juo. Jei esi pasyvioj būsenoj, lauki, kokios gi būklės tas vėjelis dvelktelės. Man labiau patinka aktyvi būsena.
– Dalyvauji diskusijose apie miesto identitetą, ženklus, kultūrą, švietimą, sportą. Ar ten matai prasmę, ar jautiesi labiau priklausomas, ar esi laisvos dvasios, gyvendamas mieste?
– Manau, kad galima būti ir tokiu, ir kitokiu. Pasirinkimo laisvė... lyg tai yra ta laisvė...Manau, tai labiau elgesio ir pojūčių reikalai. Daug kas priklauso nuo to, kiek gyveni šia akimirka ir kiek tavo interesai apsiriboja ties bliūdeliu po nosim: atims ar neatims. Jei kažką padarysiu – neteksiu kažko? Ar vis dėlto tavo interesai ir laike, ir erdvėje, gyvybiški interesai yra platesni. Ar man reikia tik išgyvent, ar turiu vizijų, kurios – šimtą ar dešimtį metų į priekį. Nepaisant to, kad manęs gal ir nebebus. Tuomet ir ženklų, kad ir primetamų mums, svarba yra visai kitokia. Manyčiau, svarbus yra vizijos gyvybingumas ir jos turėjimas. Ne deklaratyvios, ne dėl to, kad madinga, kad – „trendas“.
– Esi muzikantas iki kaulų smegenų. Tai matyti iš tavo veiklos. Kai groji būgnais, ar galvoji: „Aš esu Šiauliai“?
– Kai groju, visai kiti pojūčiai ir kiti pamąstymai. Ir jei man pasakytų groti su ta mintim, aš pirmiausia pasiųsčiau kuo toliau. Nes tai, ką jauti, kai groji – yra už ribų. Tik po to gali pasakyt: pavarysiu už Šiaulius. Prieš grojimą ar po to gali tai sakyt. Kai bandai tai sukryžminti? Sukryžminus pasidaro žuvies ir kupranugario junginys. Junginys nekoks (šypsosi).
– Ar Šiauliai yra sukūrę savo identitetą? Ar tai miestui svarbu?
– Identitetą galima sukurt. Prifantazavus. Jisai yra kuriamas. Tik gal mes labai užsisukome savo vertinimuose ir jau nebematom to, ką jau seniai esam atradę. Jis tikrai yra. Kažkoks tai.
– Galima jį ištraukti į dienos šviesą ir pritaikyti šiandien?
– Reikia ištraukti ir pripūsti. Propagandiniu būdu pripūsti gyvasties ir šaukti:"Šiauliai yra!". Yra ir kitas variantas – sugalvoti. Tai padarius pakankamai protingai, išmanant žmogaus psichologiją, tie lozungai galėtų būti labai galingi
– Ar to reikia?
– Ar galėtų? Be abejonės – galėtų. Yra specų Lietuvoje. Tie lozungai, jei stipriai būtų sudėlioti, suvienytų pakankamai gerai. Ką mes turim padaryt, kad dabar susivienytume? Na, rusai puola puola, bet niekaip neužpuola. Jeigu jau užpultų, tai tada ir reikėtų. O dėl ko dar reiktų? Na, Kuršėnus aplenkt reikia. Nėra dėl ko labai konsoliduotis. Vis tik reikia bėdų. Tos bėdelės bėdelės...jos labiau sekina. O bėdos – konsoliduoja.
– Miestas atsinaujina. Matai permainas. Koks tavo požiūris į tai?
– O medžiai, pertvarkos… Logika ar nežinojimas... Manau, jeigu jau vyksta darbai, ir vyksta nepasakysi, kad labai prastai. Vamzdynų atnaujinimai – lyg ir normaliai vyksta. O dėl medžių aiškiai matyti, kad yra vizija. Pakeisti tuos medžius į kitus. Tikiu, kad tai daroma pagal planą. Kieno vizija? Nesigilinau, nes tai man asmeniškai nėra skausmas. O dialogas tarp turinčių skirtingas nuomones, turinčių kitokius požiūrius, manau, lengviau vyktų didelėse erdvėse. Ne Šiaulių, o visos Lietuvos, ar Rytų Europos. Tuomet masės kalbasi, intelektualinės pajėgos įsisuka. Dabar mes – kaimiškam lygmeny.
