Miestas kuriamas kasdien

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Gin­tas Gas­ce­vi­čius: "Daug kas pri­klau­so nuo to, kiek gy­ve­ni šia aki­mir­ka ir kiek ta­vo in­te­re­sai ap­si­ri­bo­ja ties bliū­de­liu po no­sim: atims ar nea­tims".
Gin­tas Gas­ce­vi­čius – me­ni­nin­kas, mu­zi­kan­tas, dai­nų au­to­rius, au­dio­per­for­man­sų kū­rė­jas ir at­li­kė­jas, Lie­tu­vos ir tarp­tau­ti­nių mu­zi­ki­nių pro­jek­tų da­ly­vis, įra­šęs per 30 al­bu­mų su įvai­rio­mis gru­pė­mis. Mu­ša­mai­siais inst­ru­men­tais gro­ja miu­zik­luo­se, teat­ro ir mu­zi­ki­niuo­se spek­tak­liuo­se. Gru­pės BIX na­rys nuo 1988 m. Gro­jo būg­nais due­tu su bro­liu Kęs­tu­čiu Gas­ce­vi­čiu­mi (1958–2010).

Po­kal­bis su G. Gas­ce­vi­čiu­mi apie Šiau­lius ir vi­zi­jas.

– Kaip ma­tai Šiau­lius? Ar ver­ti­ni mies­tą, įžvel­gi jo sa­vas­tį?

– Ar man mies­tas – ža­vus, nuo­sta­bus ar aš jo ne­ken­čiu, pri­klau­so nuo pa­sy­vu­mo ar ak­ty­vu­mo, žvel­giant į tą vi­są ap­lin­ką. Ir dar nuo to, ko­kiais žo­džiais api­bū­di­ni tą rei­ka­lą. Ži­nai, kaip bū­na, pa­vyz­džiui, re­li­gi­nių gru­puo­čių su­si­bū­ri­mai, vi­si sa­ko: „Die­vas mus my­li! My­li, my­li, my­li. (na, gal ir my­li..). Žiū­ri, kad ir­gi ta emo­ci­ja su­ki­lo. Pa­puo­lei į ki­tą cheb­rą, kur: Kaip to­liau gy­ven­ti? Įka­lam? Įkalam… Ir iš tik­rų­jų taip blo­gai...O čia, vi­sai ša­lia, bu­te – vis­kas pui­kiai! Ir vi­sas mies­tas, ir vi­sa cheb­ra nuo­sta­bi, nes ki­tas, kad ir Šim­šėj gy­ve­na, o mes su­si­šne­kam su juo. Jei esi pa­sy­vioj bū­se­noj, lau­ki, ko­kios gi būk­lės tas vė­je­lis dvelk­te­lės. Man la­biau pa­tin­ka ak­ty­vi bū­se­na.

– Da­ly­vau­ji dis­ku­si­jo­se apie mies­to iden­ti­te­tą, ženk­lus, kul­tū­rą, švie­ti­mą, spor­tą. Ar ten ma­tai pra­smę, ar jau­tie­si la­biau pri­klau­so­mas, ar esi lais­vos dva­sios, gy­ven­da­mas mies­te?

– Ma­nau, kad ga­li­ma bū­ti ir to­kiu, ir ki­to­kiu. Pa­si­rin­ki­mo lais­vė... lyg tai yra ta lais­vė...Ma­nau, tai la­biau el­ge­sio ir po­jū­čių rei­ka­lai. Daug kas pri­klau­so nuo to, kiek gy­ve­ni šia aki­mir­ka ir kiek ta­vo in­te­re­sai ap­si­ri­bo­ja ties bliū­de­liu po no­sim: atims ar nea­tims. Jei kaž­ką pa­da­ry­siu – ne­tek­siu kaž­ko? Ar vis dėl­to ta­vo in­te­re­sai ir lai­ke, ir erd­vė­je, gy­vy­biš­ki in­te­re­sai yra pla­tes­ni. Ar man rei­kia tik iš­gy­vent, ar tu­riu vi­zi­jų, ku­rios – šim­tą ar de­šim­tį me­tų į prie­kį. Ne­pai­sant to, kad ma­nęs gal ir ne­be­bus. Tuo­met ir ženk­lų, kad ir pri­me­ta­mų mums, svar­ba yra vi­sai ki­to­kia. Ma­ny­čiau, svar­bus yra vi­zi­jos gy­vy­bin­gu­mas ir jos tu­rė­ji­mas. Ne dek­la­ra­ty­vios, ne dėl to, kad ma­din­ga, kad – „tren­das“.

– Esi mu­zi­kan­tas iki kau­lų sme­ge­nų. Tai ma­ty­ti iš ta­vo veik­los. Kai gro­ji būg­nais, ar gal­vo­ji: „Aš esu Šiau­liai“?

– Kai gro­ju, vi­sai ki­ti po­jū­čiai ir ki­ti pa­mąs­ty­mai. Ir jei man pa­sa­ky­tų gro­ti su ta min­tim, aš pir­miau­sia pa­siųs­čiau kuo to­liau. Nes tai, ką jau­ti, kai gro­ji – yra už ri­bų. Tik po to ga­li pa­sa­kyt: pa­va­ry­siu už Šiau­lius. Prieš gro­ji­mą ar po to ga­li tai sa­kyt. Kai ban­dai tai su­kryž­min­ti? Suk­ryž­mi­nus pa­si­da­ro žu­vies ir kup­ra­nu­ga­rio jun­gi­nys. Jun­gi­nys ne­koks (šyp­so­si).

– Ar Šiau­liai yra su­kū­rę sa­vo iden­ti­te­tą? Ar tai mies­tui svar­bu?

– Iden­ti­te­tą ga­li­ma su­kurt. Pri­fan­ta­za­vus. Ji­sai yra ku­ria­mas. Tik gal mes la­bai už­si­su­ko­me sa­vo ver­ti­ni­muo­se ir jau ne­be­ma­tom to, ką jau se­niai esam at­ra­dę. Jis tik­rai yra. Kaž­koks tai.

– Ga­li­ma jį iš­trauk­ti į die­nos švie­są ir pri­tai­ky­ti šian­dien?

– Rei­kia iš­trauk­ti ir pri­pūs­ti. Pro­pa­gan­di­niu bū­du pri­pūs­ti gy­vas­ties ir šauk­ti:"Šiau­liai yra!". Yra ir ki­tas va­rian­tas – su­gal­vo­ti. Tai pa­da­rius pa­kan­ka­mai pro­tin­gai, iš­ma­nant žmo­gaus psi­cho­lo­gi­ją, tie lo­zun­gai ga­lė­tų bū­ti la­bai ga­lin­gi

– Ar to rei­kia?

– Ar ga­lė­tų? Be abe­jo­nės – ga­lė­tų. Yra spe­cų Lie­tu­vo­je. Tie lo­zun­gai, jei stip­riai bū­tų su­dė­lio­ti, su­vie­ny­tų pa­kan­ka­mai ge­rai. Ką mes tu­rim pa­da­ryt, kad da­bar su­si­vie­ny­tu­me? Na, ru­sai puo­la puo­la, bet nie­kaip neuž­puo­la. Jei­gu jau už­pul­tų, tai ta­da ir rei­kė­tų. O dėl ko dar reik­tų? Na, Kur­šė­nus ap­lenkt rei­kia. Nė­ra dėl ko la­bai kon­so­li­duo­tis. Vis tik rei­kia bė­dų. Tos bė­de­lės bė­de­lės...jos la­biau se­ki­na. O bė­dos – kon­so­li­duo­ja.

– Mies­tas at­si­nau­ji­na. Ma­tai per­mai­nas. Koks ta­vo po­žiū­ris į tai?

– O me­džiai, pertvarkos… Lo­gi­ka ar ne­ži­no­ji­mas... Ma­nau, jei­gu jau vyks­ta dar­bai, ir vyks­ta ne­pa­sa­ky­si, kad la­bai pra­stai. Vamz­dy­nų at­nau­ji­ni­mai – lyg ir nor­ma­liai vyks­ta. O dėl me­džių aiš­kiai ma­ty­ti, kad yra vi­zi­ja. Pa­keis­ti tuos me­džius į ki­tus. Ti­kiu, kad tai da­ro­ma pa­gal pla­ną. Kie­no vi­zi­ja? Ne­si­gi­li­nau, nes tai man as­me­niš­kai nė­ra skaus­mas. O dia­lo­gas tarp tu­rin­čių skir­tin­gas nuo­mo­nes, tu­rin­čių ki­to­kius po­žiū­rius, ma­nau, leng­viau vyk­tų di­de­lė­se erd­vė­se. Ne Šiau­lių, o vi­sos Lie­tu­vos, ar Ry­tų Eu­ro­pos. Tuo­met ma­sės kal­ba­si, in­te­lek­tua­li­nės pa­jė­gos įsi­su­ka. Da­bar mes – kai­miš­kam lyg­me­ny.

Komentarai

Liucija    Pen, 2020-01-31 / 20:15
Nedašutėliai "komentatoriai", visokie kirviai, hm, oi... Eikit jūs visi ant trijų raidžių, jeigu neturite savo nuomonės, nežinote ką rašote, tai to ir nedarykite, nedarykite sau gėdos.
Saulius    Šeš, 2020-02-01 / 09:33
Kažkokie abstraktūs skiedaliojimai, nejau būgnininkui neįmanoma kalbėt konkrečiau ? Interviu ne performansas. Suprantu, kad muzikantas - ne profesorius, bet kartais ir gatvėj užkalbintas praeivis su bambaliu įdomiau pasisako.
miestietis    Šeš, 2020-02-01 / 11:40
Gintą G. stebiu jau netrumpą laiko atkarpą, tai manęs tokia kalbėjimo maniera jau nestebina, o jo minčių dėstymo džiazas, tai jo išskirtinis bruožas.Viskas gerai.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.