Metų mokytojas "džiazuoja" ne dėl apdovanojimų

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
"Ar į čem­pio­na­tus, ar į fes­ti­va­lius mes va­žiuo­jam ne nu­ga­lė­ti, o ge­rai pra­leis­ti lai­ką. Mes jau lai­mi­me ge­rai at­li­kę kū­ri­nį", – sa­ko Šiau­lių me­tų mo­ky­to­jas Ro­mual­das Žu­kaus­kas, "Ro­mu­vos" gim­na­zi­jos big­ben­do "Ro­mu­va" va­do­vas.
"Ro­mu­vos" gim­na­zi­jos ne­for­ma­laus ug­dy­mo mo­ky­to­jas, or­kest­ro "Ro­mu­va" me­no va­do­vas Ro­mual­das Žu­kaus­kas – vie­nas iš ne­se­niai pa­ger­bų Šiau­lių mies­to Me­tų mo­ky­to­jų. Jo va­do­vau­ja­mas big­ben­das yra pel­nęs ne vie­ną dip­lo­mą ir pa­dė­ką, ta­čiau mo­ky­to­jas sa­ko, kad ne tai svar­biau­sia.

Kiek­vie­nas kon­cer­tas svar­bus

Su­ras­ti big­ben­do re­pe­ti­ci­jų sa­lę "Ro­mu­vos" gim­na­zi­jo­je ne taip pa­pras­ta. Po pie­tų iš­tuš­tė­ju­sio­je mo­kyk­lo­je su­tik­ta mo­ky­to­ja su­tin­ka pa­ly­dė­ti. Lei­džia­mės į rū­sį, ei­na­me že­mais ko­ri­do­riais, kol pro vie­nas du­ris iš­girs­ta­me pu­čia­mų­jų mu­zi­ką. Tik gar­so­kai šūk­te­lė­jus, R. Žu­kaus­kas at­si­su­ka ir nu­si­šyp­so.

Minkš­ta sto­ra me­džia­ga iš­kal­tos že­mos pa­tal­pos sie­nos, ant grin­dų ki­li­mas, pa­lei sie­ną sto­vi so­fa, pa­lei ki­tą – fo­te­lis. Mo­ky­to­jas paaiš­ki­na, kad toks in­ter­je­ras su­kur­tas ne dėl gra­žu­mo ar pa­to­gu­mo, o tam, kad su­ger­tų gar­są, kad už­gro­jus tri­jų de­šim­čių žmo­nių or­kest­rui, neai­dė­tų kaip baž­ny­čio­je.

Sie­nos nu­ka­bi­nė­tos pa­dė­kų raš­tais, dip­lo­mais, pa­čių kur­to­mis kon­cer­tų afi­šo­mis, mo­ki­nių pie­ši­niais. Vie­na­me jų – pik­tas va­do­vas su kar­du ran­ko­je. Mo­ki­niai ir R. Žu­kaus­kas šyp­so­da­mie­si sa­ko, kad per re­pe­ti­ci­jas vis­ko bū­na, pyk­čių taip pat. Net di­de­lę ro­ži­nę kiau­lę-tau­pyk­lę tu­ri, į ku­rią už keiks­ma­žo­džius me­ta po eu­rą, už ne­pa­si­ruo­ši­mą re­pe­ti­ci­jai ar už nea­tė­ji­mą be pa­tei­si­na­mos prie­žas­ties – po pen­kis eu­rus. Ta­čiau žiū­rė­da­mas į jau­kiai sa­lė­je įsi­tai­siu­sius or­kest­ran­tus ir mo­ky­to­ją, jo­kios ore tvy­ran­čios įtam­pos ne­jau­ti. Bū­tent mo­ki­niai ir pa­siū­lė R. Žu­kaus­ką Šiau­lių me­tų mo­ky­to­jo no­mi­na­ci­jai.

Pak­laus­tas, ką jam reiš­kia šis įver­ti­ni­mas, mo­ky­to­jas gūž­te­li pe­čiais. "Ap­do­va­no­ji­mas sto­vi sek­ci­jo­je, dir­ba­me to­liau", – šyp­te­li.

Neišs­ki­ria ir "ver­tin­giau­sio" dip­lo­mo iš ka­ban­čių­jų ant sie­nos.

"Ar į čem­pio­na­tus, ar į fes­ti­va­lius mes va­žiuo­jam ne nu­ga­lė­ti, o ge­rai pra­leis­ti lai­ką, kad nuo sce­nos jie nu­lip­tų ki­to­kios bū­se­nos, ne­gu už­li­po. Mes jau lai­mi­me ge­rai at­li­kę kū­ri­nį", – sa­ko R. Žu­kaus­kas.

Ži­no­ma, sma­gu, kai už gra­žiai su­skam­bė­ju­sį kū­ri­nį ati­ten­ka pri­zi­nė vie­ta. O jų per aš­tuo­ne­rius big­ben­do gy­va­vi­mo me­tus pel­ny­ta ne­ma­žai, ne kar­tą ap­lenk­ti net mu­zi­kos mo­kyk­lų ko­lek­ty­vai. Sma­gu, kai kvie­čia pa­gro­ti kar­tu su pro­fe­sio­na­lais, ir kon­cer­tai pui­kiai pa­vyks­ta.

"Kiek­vie­nas kon­cer­tas yra svar­bus, ar tu gro­tum di­de­lei pub­li­kai, ar dviem žmo­nėms, vis tiek tu­ri ge­rai pa­gro­ti", – neišs­ki­ria ir svar­biau­sių kon­cer­tų va­do­vas.

Or­kest­ras kas­kart da­ro sa­vo kon­cer­tų įra­šus. "Bū­na to­kių, ku­rių ne­no­rim ma­ty­ti, o bū­na ir to­kių, kai ne­ga­li pa­ti­kė­ti, kad čia mes gro­jam", – sa­ko R. Žu­kaus­kas.

Praei­tais moks­lo me­tais or­kest­ras kar­tais tu­rė­jo net po du kon­cer­tus per sa­vai­tę. Daž­nai kon­cer­tuo­jant ir nuo­ty­kių pa­si­tai­ko. Pa­ne­vė­žy­je fes­ti­va­ly­je "Dū­dų va­sa­ra" vi­du­ry kon­cer­to pra­dė­jo ly­ti lyg iš ki­bi­ro, šiau­lie­čiai su­si­rin­ko inst­ru­men­tus, na­tas ir bė­go nuo sce­nos. Po ke­lio­li­kos mi­nu­čių, nu­sto­jus ly­ti, grį­žo ant sce­nos ir bai­gė kon­cer­tuo­ti. Na­tų są­siu­vi­niai la­biau­siai nu­ken­tė­jo.

"Bū­na, kad at­va­žiuo­ja koks vei­kė­jas į kon­cer­tą be inst­ru­men­to, nes drau­go pra­šė paim­ti, o drau­gas pa­mir­šo. Bu­vo, kad trom­bo­no muš­tu­ką pa­mir­šo, te­ko sko­lin­tis iš ki­to or­kest­ro", – pa­sa­ko­ja mo­ky­to­jas.

Kiek­vie­nas kon­cer­tas yra svar­bus, ar tu gro­tum di­de­lei pub­li­kai, ar dviem žmo­nėms, vis tiek tu­ri ge­rai pa­gro­ti.

Atei­na ir ne­mo­kė­da­mi gro­ti

Prieš ap­si­lan­kant pas Me­tų mo­ky­to­ją te­ko gir­dė­ti, kad jis į ko­lek­ty­vą prii­ma ir ne­mo­kan­čius gro­ti jo­kiu inst­ru­men­tu. R. Žu­kaus­kas pa­tvir­ti­na, kad tai ne gan­das. Mos­te­li į tris de­šim­to­kus, sė­din­čius ant so­fos, vi­si prieš te­jus me­tus, bū­da­mi sep­tin­to­kai, atė­jo vi­siš­kai ne­mo­kė­da­mi gro­ti. Šian­dien jau da­ly­vau­ja kon­cer­tuo­se.

Mo­ky­to­jas sa­ko, kad rei­kia maž­daug dve­jų me­tų, kol "pra­si­lau­žia". Bū­na ir la­bai ga­bių vai­kų, ku­rie per me­tus iš­moks­ta mu­zi­kos mo­kyk­los še­še­rių me­tų kur­są, o bū­na ir to­kių, ku­rie tre­jus me­tus vie­ną gar­są pu­čia. Vie­ni po dvie­jų sa­vai­čių pa­bė­ga, ki­ti gro­ja nuo pat ko­lek­ty­vo su­si­kū­ri­mo pra­džios.

"Skau­džiau­sia bū­na, kai ke­lis me­tus pra­gro­ję su­gal­vo­ja išei­ti. Čia ne cho­ras, taip grei­tai į išė­ju­sio vie­tą ki­to ne­pas­ta­ty­si", – sa­ko mo­ky­to­jas.

Or­kest­re gro­ja apie tris­de­šimt įvai­raus am­žiaus jau­nuo­lių, ne tik "ro­mu­vie­čių", bet ir iš vi­so mies­to. Jau­niau­sia na­rė – pir­mo­kė, yra ke­le­tas penk­to­kų, vy­riau­si – stu­den­tai. Kai ku­rie jau ket­vir­ta­kur­siai, stu­di­juo­jan­tys me­di­ci­ną, tei­sęā

"KTU ir VU (Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­tas ir Vil­niaus uni­ver­si­te­tas mums tu­rė­tų duok­lę mo­kė­ti. KTU or­kest­re aš­tuo­ni mū­sų žmo­nės gro­ja, VU – trys", – šyp­so­si R. Žu­kaus­kas.

Trys or­kest­ro na­riai, bai­gę mo­kyk­lą, pa­si­rin­ko stu­di­juo­ti mu­zi­ką, dar vie­nas ruo­šia­si. "Kar­tais po mu­zi­kos mo­kyk­los tiek ne­nuei­na mo­ky­tis", – di­džiuo­da­ma­sis sa­ko R. Žu­kaus­kas. Tik šie stu­den­tai į "Ro­mu­vą" gro­ti jau ne­grįž­ta, ne­beuž­ten­ka tam lai­ko.

Kiek­vie­ną die­ną, iš­sky­rus pir­ma­die­niais, gim­na­zi­jos rū­sy­je vyks­ta re­pe­ti­ci­jos, in­di­vi­dua­lios, at­ski­rų mu­zi­kos inst­ru­men­tų. Penk­ta­die­nių va­ka­rais su­si­ren­ka vi­sas or­kest­ras, su­va­žiuo­ja ir stu­den­tai. "Karš­ta bū­na re­pe­ti­ci­ja", – šyp­so­si va­do­vas, nu­žvelg­da­mas ne­di­de­lę be­lan­gę re­pe­ti­ci­jų sa­lę.

Per aš­tuo­ne­rius me­tus or­kest­re pa­si­kei­tė trys su­dė­tys. Po šių moks­lo me­tų išeis bū­rys dvy­lik­to­kų.

"Kai mes jau ga­lim kaž­ką rim­to, gra­žaus pa­da­ry­ti, ta­da jie iš­si­laks­to, – sa­ko mo­ky­to­jas. – Pats bai­siau­sias bū­na pe­rei­na­ma­sis lai­ko­tar­pis. Jei kant­ry­bės už­teks, ki­tais me­tais penk­to­kus paim­siu, nes di­des­nius pai­mi – per ma­žai lai­ko pa­ruoš­ti."

Vie­nin­te­liai gro­ja džia­zą

"Pu­čia­mų­jų or­kest­rai mar­šus, kla­si­ki­nę mu­zi­ką gro­ja, o mes vie­nin­te­liai Lie­tu­vo­je dau­giau­sia gro­jam big­ben­di­nę mu­zi­ką, džia­zą. Ko­dėl? Nes taip sma­giau. Tu­rim di­de­lę gra­žią va­lan­di­nę pro­gra­mą, ga­lim rim­tą kon­cer­tą pa­da­ry­ti. Aiš­ku, jei­gu rei­kia ko­kiam čem­pio­na­te, mes ir mar­šus ir kla­si­ką pa­gro­jam", – sa­ko or­kest­ro va­do­vas.

Bo­si­nė gi­ta­ra, būg­nai, tri­mi­tai, sak­so­fo­nai, trom­bo­nai – inst­ru­men­tus, ku­riais gro­ja­ma or­kest­re, var­di­ja va­do­vas. Sun­kiau­sia ras­ti ge­rą būg­ni­nin­ką ir "bo­sis­tą".

"Tik­rai nė­ra lai­ko mo­ky­ti būg­ni­nin­ką. Bo­sis­to ieš­ko­jom, atei­na iš įvai­rių gru­pių, pa­ban­do, žiū­ri, kad ge­riau bū­ti žvaigž­de, ne­gu čia sė­dė­ti or­kest­ro ga­le ir gro­ti su­dė­tin­gas par­ti­jas, ir išei­na", – pa­sa­ko­ja R. Žu­kaus­kas.

"Ro­mu­va" da­ly­vau­ja big­ben­dų fes­ti­va­liuo­se, džia­zo kon­cer­tuo­se. Kol kas kon­cer­tuo­da­vo tik Lie­tu­vo­je, bet da­bar, pa­sak R. Žu­kaus­ko, atė­jo lai­kas iš­vyk­ti pa­si­žval­gy­ti ir to­liau.

"Mums šis se­zo­nas žiau­riai įtemp­tas. Tu­rė­si­me kon­cer­tą Ry­go­je, bus Lie­tu­vos or­kest­rų čem­pio­na­tas, ba­lan­dį – Eu­ro­pos čem­pio­na­tas, Dai­nų šven­tė ir dar vi­so­kių kon­cer­tų, prieš Dai­nų šven­tę dar bus sa­vai­tės kū­ry­bi­nė sto­vyk­la", – me­tų pla­nus var­di­ja R. Žu­kaus­kas.

Vien Dai­nų šven­tei rei­kia pa­ruoš­ti še­šis ga­na su­dė­tin­gus kū­ri­nius. "Ne­ži­nau, kam to rei­kia, ir pa­pras­tes­ni kū­ri­niai ga­li ge­rai skam­bė­ti", – įsi­ti­ki­nęs or­kest­ro me­no va­do­vas.

Pir­mą kar­tą or­kest­ras da­ly­vaus Eu­ro­pos čem­pio­na­te, ku­ris šie­met vyks Liuk­sem­bur­ge. 250 eu­rų star­to mo­kes­tis jau su­mo­kė­tas. Be­lie­ka su­rink­ti ke­lio­nei au­to­bu­su, vieš­bu­čiui, mai­ti­ni­mui.

"Ga­lė­tu­me ir lėk­tu­vu skris­ti, bet per bran­gu, nes spe­cia­lus ba­ga­žas. Sa­vi­val­dy­bė ža­dė­jo pu­sę rei­ka­lin­gos su­mos skir­ti, mo­kyk­la pri­si­dė­ti ir pa­tys per vers­li­nin­kus ren­ka­me", – sa­ko R. Žu­kaus­kas.

Ta­čiau ne pi­ni­gai di­džiau­sią rū­pes­tį prieš ar­tė­jan­tį čem­pio­na­tą or­kest­ro va­do­vui ke­lia.

"Šiais me­tais jau su­siim­ti rei­kės, su inst­ru­men­tais mie­go­ti, nes pri­va­lo­mas kū­ri­nys la­bai su­dė­tin­gas, rei­kės pa­varg­ti, bet nė­ra kur trauk­tis, – gar­siai sa­ko mo­ky­to­jas, kad iš­girs­tų ir sa­lė­je sė­din­tys mo­ki­niai. – Va­sa­rį, sa­kiau, pa­skelb­siu ga­lu­ti­nę su­dė­tį, tai da­bar vi­si su­siė­mę, no­ri va­žiuo­ti."

Or­kest­ro va­do­vas lai­ko­si nuo­sta­tos, kad da­ly­vau­jant čem­pio­na­tuo­se, fes­ti­va­liuo­se, nei mo­ki­niai, nei jų tė­vai už da­ly­va­vi­mą ir ke­lio­nės iš­lai­das ne­tu­ri mo­kė­ti.

"Tiek dar­bo įde­di, ir dar su­si­mo­kė­ti rei­kia? Ki­ti taip ir da­ro, o mes ki­taip mąs­tom ir kol kas su­ka­mės. Tai ten už­si­dir­bam, tai ten. Tik to­kia kvai­la ma­da, jei­gu jau mo­ki­nių or­kest­ras, nie­kas ne­no­ri mo­kė­ti. Mes ne­pra­šom to­kios kai­nos kaip pro­fe­sio­na­lai, bet ki­ti ne­sup­ran­ta, kad mums ir trans­por­tas kai­nuo­ja, ir vie­nos va­lan­dos kon­cer­tas su pa­si­ruo­ši­mu pen­kios va­lan­dos išei­na", – sa­ko R. Žu­kaus­kas.

Pa­lai­ky­mas – svar­bu

R. Žu­kaus­kas yra dir­bęs tri­jo­se Šiau­lių mo­kyk­lo­se ir sa­ko, kad tik "Ro­mu­vos" gim­na­zi­jo­je or­kest­rui yra su­da­ry­tos ge­ros są­ly­gos. Or­kest­ran­tai ap­rū­pin­ti ne tik mu­zi­kos inst­ru­men­tais, bet ir ap­ran­go­mis.

"Bu­vo ri­zi­ka, nu­pir­ko inst­ru­men­tus, o dar ne­bu­vo aiš­ku, ar bus žmo­nių, bet pa­si­se­kė pra­džią pa­da­ry­ti. Pra­dė­jom mo­ky­tis spa­lio mė­ne­sį, o kai ko­vą pir­mą kon­cer­tą mo­kyk­lo­je gro­jom, vi­siems šo­kas bu­vo, at­ro­do, kad nie­ko pa­na­šaus anks­čiau ne­bu­vo ma­tę. Taip ir pra­dė­jom kil­ti į vir­šų", – pri­si­me­na mo­ky­to­jas.

R. Žu­kaus­kas sa­ko, kad ypač si­tua­ci­ja pa­ge­rė­jo, kai mo­kyk­lų or­kest­rai bu­vo pri­ly­gin­ti pa­mo­koms.

"Mū­sų pa­mo­ka to­kia pat kaip ma­te­ma­ti­ka ar lie­tu­vių. Čia ir­gi sė­di, mo­kai­si, sa­vo par­ti­jas tu­ri na­muo­se iš­mok­ti. Tai toks bū­re­lis, kur tu­ri na­mų dar­bus ruoš­ti. To­kia spe­ci­fi­ka", – sa­ko mo­ky­to­jas.

Ki­tų da­ly­kų mo­ky­to­jai, pa­sak R. Žu­kaus­ko, kar­tais ir pa­bam­ba ant or­kest­ran­tų, kad šie dau­giau dė­me­sio ski­ria mu­zi­kai, o ne "rim­tiems" moks­lams. "Bet mes nei­mam į gal­vą", – šyp­so­si mo­ky­to­jas.

Dar­bas su or­kest­ru "Ro­mu­va" – pa­grin­di­nė Me­tų mo­ky­to­jo veik­la.

"Ki­tam ir lai­ko neuž­tek­tų, – sa­ko R. Žu­kaus­kas. – Pa­vyz­džiui, šian­dien at­si­sė­dau aš­tun­tą va­lan­dą ir iki pie­tų prie or­kest­ruo­tės pra­sė­dė­jau. Or­kest­ruo­tes dau­giau­sia pa­ts ra­šau, nes pirk­ti bran­gu, nor­ma­li kai­nuo­ja du šim­tus do­le­rių ma­žiau­siai. Pas­kui re­pe­ti­ci­jos, baig­sim apie sep­tin­tą."

Šiau­liuo­se gi­męs ir au­gęs R. Žu­kaus­kas po stu­di­jų Šiau­lių uni­ver­si­te­te dir­bo mu­zi­kos mo­ky­to­ju, bet mu­zi­kos pa­mo­kų ne­ve­da jau be­veik 10 me­tų.

Ka­da ir kaip pa­vi­lio­jo mu­zi­ka, mo­ky­to­jas sa­ko ge­rai ir ne­pa­me­nan­tis. Mo­kė­si mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, pū­tė tri­mi­tą. Kaip ir dau­ge­liui bu­vo lai­kas, kai vis­kas pa­bo­do, pa­dė­jo tri­mi­tą į ša­lį ke­le­riems me­tams, bet po to vėl pa­siė­mė ir gro­ja iki šiol.

Mu­zi­ko ke­lią pa­si­rin­ko ir R. Žu­kaus­ko sū­nus Ta­das. Jis gro­ja bo­si­ne gi­ta­ra, smui­ku, ku­ria mu­zi­ką, yra gru­pių BIX ir "Am­bi­tus" mu­zi­kan­tas.

Komentarai

Taigi    Ket, 2019-10-17 / 09:10
Kitų dalykų mokytojai kartais pabumba... Pabumbėtų dažniau, tiesiog laiko neranda. Šiandieninė mokykla dirba žiaurios konkurencijos lauke. Labiau atsipūtę tos, kurios laiko save “prestižinėmis” ir tuo įtikina dar ką nors. O likusios kaip NBA - ieško legionieriaus, kuris formuotų įvaizdį. Tuo metu, kai likusieji mokyklos pedagogai, uždulkinti biurokratinės mašinos, sukasi nesibaigiančiame ataskaitų, planų, instruktažų, seminarų, projektų, analizių ir savianalizių sūkuryje, kur su realiu mokiniu dirbti laiko nelieka, neišvengiamai reikalingas vienas, kuris iškomunikuotų bendruomenei žinią apie tai, kad mokykla dar gyva ir įdomi. Išeitis būtų kaip nors sunaikinti biurokratinį aparatą, lyg vėžys apaugusį švietimo sistemą, išlaisvinti KIEKVIENĄ mokytoją ir tuomet mokykloje rūsyje veikiantis orkestras gal neatrodys tokia jau egzotika, juo labiau jei greta bus kokio nors sporto komanda, matematikų, filologų, dramos, dailės būreliai su vis kitais vaikais - REALŪS, o ne popieriniai.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.