Naujausios
Šiaulių mieste jau yra nemažai istorinės atminties ženklų, skirtų Lietuvos nepriklausomybės kūrėjų – signatarų – atminimui. Švenčiant 780-ąjį Šiaulių gimtadienį, Lieporių parke iškilmingai atidaryta Signatarų alėja, kurioje pradžioje buvo įamžinti 1990 metų Nepriklausomybės aktų signatarų vardai, po metų, Lietuvai pasitinkant valstybės atkūrimo 100-metį, Signatarų alėją papildė ir 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų atminimo lentos, valstybės kūrėjams sužaliavo ąžuoliukai. Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo dienai, kviečiame šiauliečius pasivaikščioti Lieporių parke, patiems prisiminti ir, galbūt, savo vaikus supažindinti su signatarais, kurių gyvenimai susiję su Šiauliais ar Šiaurės Lietuva.
Tuo tarpu miesto centre, šalia Juliaus Janonio gimnazijos, kurią drąsiai būtų galima vadinti Signatarų gimnazija, šiauliečiai ir miesto svečiai gali aplankyti meninį akcentą su Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarų Mykolo Biržiškos, Stepono Kairio, Alfonso Petrulio ir Jono Vileišio parašais.
„Šiauliai ne tik gerbia drąsius ir atsakingus žmones, bet ir mokosi iš jų“, – sako Šiaulių meras Artūras Visockas.
Pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, kviečiame šiauliečius arčiau susipažinti su kiekvienu iš jų. Trečiąjį pristatome Joną Vileišį.
JONAS VILEIŠIS (1872–1942)
Mano pareiga buvo lankytis knygynan ir paėmus vieną kitą knygą slapčia po apsiaustu nešti ir įduoti gimnazistui, kuris troško apsišviesti.
Jonas Vileišis
............................................................
Jonas Vileišis gimė Medinių kaime (dabar Pasvalio rajonas) valstiečių šeimoje. Pirmuosius mokslus ėjo pas kaimo daraktorių. 1882 m. vyresniojo brolio Petro rūpesčiu Jonas, kaip ir kiti broliai, buvo nuvežtas mokytis į Šiaulių gimnaziją. Į Šiaulius Jonas atvyko su broliu Antanu, kuris mokėsi paskutinėje gimnazijos klasėje. J. Vileišis buvo priimtas į parengiamąją klasę, dar vadinamą prieklasiu. o 1884 m. – į pirmą gimnazijos klasę.
Gimnazijoje J. Vileišis gyvai domėjosi pažangiais to meto žmonėmis ir jų idėjomis: Stasiu Lukauskiu, Vladimiru Zubovu, Vincu Janavičiumi, skaitė draudžiamą literatūrą, priklausė slaptam būreliui, nuo penktos klasės buvo slaptosios bibliotekėlės bibliotekininkas. Didelės įtakos J. Vileišio asmenybės raidai turėjo jo vyresni broliai Petras ir Antanas, kurie taip pat baigė Šiaulių gimnaziją (Petras – 1870 m. aukso medaliu, Antanas – 1883 m.). J. Vileišis gimnaziją baigė 1891 m.
1892–1894 m. J. Vileišis studijavo Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos, vėliau – Teisės fakultete, kurį baigė 1898 m. Studijų metais vadovavo Peterburgo lietuvių studentų draugijai, bendradarbiavo laikraščiuose „Varpas“, „Ūkininkas“. 1896–1898 m. buvo Peterburgo Lietuvos socialdemokratų partijos būrelio narys.
1900 m. grįžęs į Lietuvą, dirbo advokato Tado Vrublevskio padėjėju, įsitraukė į „12 apaštalų“ draugijos, kuri gynė lietuvių kalbos teises, veiklą. 1904 m. panaikinus spaudos draudimą, J. Vileišis tapo savaitraščio „Lietuvos ūkininkas“ steigėju, o 1905–1906 m. – jo redaktoriumi. 1907–1909 m. su broliu Petru leido „Vilniaus žinias“, laikraštį panaikinus, tapo „Lietuvos žinių“ leidėju ir redaktoriumi.
J. Vileišis buvo vienas iš Lietuvos valstiečių sąjungos (1905 m.) ir Lietuvos mokslo draugijos (1907 m.) organizatorių. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis įkūrė Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo agronomijos ir teisių pagalbai teikti, tapo jos pirmininku, dirbo Lietuvių komitete. Rūpinosi švietimo reikalais: Alantos valsčiuje įsteigė 6 mokyklas, organizavo vadovėlių leidybą.
1917–1920 m. J. Vileišis buvo Lietuvos Tarybos narys. Jis buvo vienas iš keturių Lietuvos Tarybos narių, išstojusių iš jos 1918 m. sausio 26 d. ir protestavusių prieš Lietuvos Tarybos įsipareigojimus Vokietijai. Visi 20 Lietuvos Tarybos narių 1918 m. vasario 16 d. balsavo už grįžusių narių Jono Vileišio, Mykolo Biržiškos, Stepono Kairio ir Stanislovo Narutavičiaus siūlomą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą be Lietuvos įsipareigojimų Vokietijai.
1918 m. gruodžio mėn. – 1919 m. kovo mėn. J. Vileišis buvo vidaus reikalų, 1919 m. – finansų ministru. 1919–1921 m. ėjo pirmojo Lietuvos Respublikos atstovo JAV pareigas ir savo diplomatine veikla daug padėjo Lietuvai.
1921–1933 m. buvo Kauno miesto burmistras. Jo vadovavimo metais Kaune buvo įrengta vandentiekio ir kanalizacijos sistema, pastatyta per 2 500 naujų pastatų, 3 gelžbetoniniai tiltai, išgrįstos ir išasfaltuotos gatvės, miestas išsiplėtė ir išgražėjo, ėmė lygiuotis į kitas Europos sostines. 1933–1940 m. J. Vileišis dėstė Vytauto Didžiojo universitete, vertėsi advokato praktika. 1940 m. sausio 27 d. Lietuvos teisininkų draugija išrinko jį savo garbės nariu.
1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, Vileišių šeima iš šalies neišvyko. Iš didelės Vileišių giminės į Sibirą buvo ištremta apie 20 žmonių. Skaudūs pokyčiai labai paveikė J. Vileišio sveikatą. 1942 m. birželio 1 d. jis mirė Kaune. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse, Vileišių koplyčioje.
Iš Jono Aničo knygos „Jonas Vileišis 1872-1942“ .
„Savo gimimo dieną J. Vileišis taip aiškino: ,,...gimiau aš vienuoliktuoju pas tėvus kūdikiu. Buvau jų paskutinis, kaip sakydavo, pagrandėlis. Iš kažko ten girdėjęs, kad esu gimęs pačiais naujais metais, bet kadangi buvau silpnučiu, tai sausio trečią dieną pakviesti kūmai iš to pat sodžiaus , įdėję mane į paduškas nuvežė Pasvalin pakrikštyti. Ten ir užrašė, kad esu gimęs sausio 3 dieną“.
Užs. Nr. 501513
