Naujausios
„Šiauliai nebuvo koks apsnūdęs miestelis“
Vasario 20 dieną Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedra pakvietė paminėti Tarptautinę gimtosios kalbos dieną. Renginį „Šiauliai ir bendrinės lietuvių kalbos istorija“ vedė kalbininkė, profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Giedrė Čepaitienė.
Irena BUDRIENĖ
irena@skrastas.lt
Jono Jablonskio pirmoji gramatika parašyta netoli Šiaulių
„Nesame provincija. Šiauliai turi savo kultūrinę praeitį, vertybinę orientaciją“, – sakė G. Čepaitienė ir kvietė renginio dalyvius pažiūrėti šiuos žodžius iliustruojančią parodą „Senieji Šiaulių miesto spaudiniai Šiaulių universiteto bibliotekoje“.
Parodoje pristatytos net 98 tarpukario laikotarpiu Šiaulių spaustuvėse išleistos knygos ir kiti leidiniai. „Taigi, Šiauliai nebuvo koks apsnūdęs miestelis, jeigu sugebėjo tiek knygų išleisti – parodoje matome tik išlikusią knygų dalį“, – pabrėžė renginio vedėja.
Pradėdama pasakojimą apie bendrinės lietuvių kalbos istorijos ryšį su Šiauliais, profesorė parodė Jono Jablonskio „Lietuviškos kalbos gramatiką“, išleistą dar spaudos draudimo laikotarpiu, 1901 metais, Tilžėje.
Įdomu tai, kad šią gramatiką iškilus kalbininkas parašė Šilo Pavėžupio ir Graužikų dvaruose, kuriuose dvarininkų Putvinskių kvietimu kartu su visa šeima viešėjo 1900 metų vasarą.
Dvarininkė Emilija Putvinskienė savo prisiminimuose rašė: „Sužinojau apie Jablonskių šeimą, gyvenančią Revelyje (Taline – aut. past.). Jie norėjo vasaros atostogas praleisti Lietuvoje. Žemaitijoje prašė surasti kokią ramią vietą. Mat J. Jablonskis norėjo per vasarą rašyti lietuviškos gramatikos rankvedį. Vladas (Putvinskis – aut.past.) parašė J. Jablonskiui, kviesdamas jį vasarą praleisti Graužikuose, kur gyvenamasis namas buvo laisvas. Jie sutiko.
Aš labai džiaugiausi, kad pavyks mums susipažinti su lietuvio inteligento šeima, turinčia mažų vaikučių. Man labai rūpėjo išgirsti motiną inteligentę, kalbančią su savo vaikais lietuviškai. Mūsų liaudis, augindama vaikus, vartojo labai šiurkščius ir stačiokiškus išsireiškimus, kurie man buvo nepriimtini. Kalbėdama su savo vaikučiais viską verčiau iš lenkų kalbos, dėl to mano kalba buvo lyg koks mišinys“.
Dar vienas įdomus sutapimas, kad tuo metu Šilo Pavėžupio dvaro ūkvede dirbo rašytoja Julija Žemaitė, pagal kurią J. Jablonskis pasitikrindavo, „kaip žmonės sako“. „J. Žemaitė tuo metu buvo tikroji kalbos žinovė“, – šypsojosi G. Čepaitienė.
Slapti lietuvių kalbos kursai Šiauliuose
1903 metais kaip tremtinys Šiauliuose gyvenęs J. Jablonskis čia organizavo slaptus lietuvių kalbos kursus, kuriuos lankė Šiaulių gimnazistai.
Kursų dalyviams J. Jablonskis jau pasakojo apie lietuvių kalbos tarmes, mokė vartoti linksnius.
Lietuvybės išsaugojimui dideli buvo grafo Vladimiro Zubovo nuopelnai. Jo dvare buvo sandėliuojama lietuviška spauda, kuri geležinkeliu gabenta po visą Lietuvą. Tai buvusi didžiulė paspirtis lietuvių kalbos išsaugojimu besirūpinantiems inteligentams, nes „kas gi krės grafo namus?“ – pabrėžė profesorė.
Vladimiras Zubovas J. Jablonskį rėmė ir finansiškai. Kai pastarasis buvo likęs be pragyvenimo šaltinio, V. Zubovas įsteigė savo dvare bibliotekininko – archyvaro etatą ir įdarbino J. Jablonskį.
„Svarbu, kad Šiauliuose buvo tokia terpė, kurioje J. Jablonskis galėjo dirbti – gramatiką rašyti, o atvažiavęs iš tremties – kursus organizuoti. Vienas žmogus to niekaip nebūtų galėjęs padaryti“, – sakė G. Čepaitienė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
GRAMATIKA: Kalbininkė Giedrė Čepaitienė renginio dalyviams rodė Jono Jablonskio „Lietuviškos kalbos gramatiką“, kuri spaudos draudimo laikotarpiu buvo parašyta netoli Šiaulių, Graužikų dvare.
PARODA: Beveik šimtas tarpukaryje Šiauliuose išleistų leidinių pristatyti parodoje „Senieji Šiaulių miesto spaudiniai Šiaulių universiteto bibliotekoje“.
